Tezės apie Lietuvos valstybingumą

Asociatyvi modernios, XXI a. Lietuvos fotografija. Nuotr. E.eu

1. Lietuvos valstybė gimė kaip Dieviškosios ir žmogiškosios valių bendradarbiavimo rezultatas.

2. Mindaugo krikštas ir karūnavimas Lietuvos karaliumi pagimdė Lietuvą kaip krikščionišką valstybę.

3. Jokio „pertrūkio“ Lietuvos ėjime į krikščionišką civilizaciją nebuvo.

4. Lietuvos buvimą krikščionybėje nuo Mindaugo krikšto liudija savo kelionę dangiškosios tėvynės link Lietuvoje pradėję stačiatikių šventieji Charitina Lietuvaitė (+1281) ir Daumantas (Timotiejus) Pskoviškis (+1299), Mindaugo sūnaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir stačiatikių vienuolio Vaišelgos (Laurušo) įkurtas vienuolynas, kuriame 1329 m. buvo parašyta pirmoji Evangelija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, taip pat tai, jog, valdant Mindaugui, prasidėjo Lietuvos ekspansija į stačiatikių gyvenamas sritis, dėka kurios Lietuvos valstybėje nuolat augo krikščionių skaičius.

5. Pakrikštytų Gedimino ir Algirdo sūnų valdymas LDK dalimi tampančiose stačiatikių gyvenamose srityse buvo Dieviškosios ir žmogiškosios valių bendradarbiavimo išraiška. Šio bendradarbiavimo dėka Lietuvos monarchija vis labiau virto krikščionių gyvenama ir krikščionių valdoma monarchija.

6. Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės cerkvėje pakrikštytų ir 1347 m. Algirdo įsakymu nukankintų šventųjų Antano, Jono ir Eustachijaus mirtis buvo tik įrodymas, kad krikščionybė Lietuvoje subrendo kankinystei.

7. Mindaugo įkurta Lietuvos valstybė Apvaizdos buvo pašaukta didingai, kilniai ir išskirtinei misijai.

7.1. Užbaigti Europos christianizacijos procesą.

7.2. Užtikrinti taiką tarp Rytų ir Vakarų krikščionių viename politiniame kūne.

8. Sub specie aeternitatis Lietuvos valstybingumo „aukso amžius“ buvo laikotarpis tarp 1386 m. Vytauto ir Jogailos įvykdyto vis dar pagoniškosios LDK dalies krikšto ir 1569 m. Liublino unijos. Tai buvo Dieviškosios ir žmogiškosios valių vaisingiausio bendradarbiavimo įgyvendinant Apvaizdos Lietuvai numatytą misiją laikotarpis.

8.1. Po Žalgirio mūšio galutinai susigrąžinus Žemaitiją, 1417 m. įvykdomas šio paskutinio Europos lopinėlio krikštas.

8.2. LDK teritorijoje užtikrinama taika tarp Rytų ir Vakarų krikščionių.

9. Šiuo taikos laikotarpiu žemiškojoje LDK tėvynėje Vakarų bažnyčia dangiškajai tėvynei pagimdė šventąjį Kazimierą (+1484) ir palaimintąjį Mykolą Giedraitį (+1485), o Rytų bažnyčia – šventuosius Teodorą Ostrogiškį (+1446), Genadijų Kostromietį (+1565), Julijaniją Alšėniškę (+1566) ir totorių užpuolimo metu nužudytą kankinį Kijevo metropolitą Makarijų (+1497).

10. Liublino unijos pasekmė buvo ne tik trečdalio LDK teritorijos su dvasiniu Rytų krikščionybės centru Kijeve netektis, bet ir politinės valios vektoriaus deformacija, pasireiškusi prievarta prieš vieną iš pirmapradžių Lietuvos valstybingumo sandų – stačiatikybę.

11. Todėl ir 1596 m. bažnytinės Brastos unijos vaisiai nebuvo tokie, kokie galėtų būti, jeigu nebūtų įvykusi minėta politinės valios vektoriaus deformacija.

12. Šią destruktyvią deformaciją liudija šventieji – ypač kankiniai – kuriuos žemiškoje LDK tėvynėje Katalikų ir Stačiatikių bažnyčios pagimdė dangiškajai tėvynei.

12.1. Stačiatikių Bažnyčia kanonizavo Sofiją iš Slucko (+1612), įsiveržusių turkų nužudytą kankinį Makarijų Pinskietį (+1678), žydų sektantų ritualiniais tikslais nužudytą berniuką kankinį Gabrielių Balstogietį (+1690), nuo katalikų arba unijos šalininkų rankų kritusius kankinius arkidiakoną Nikiforą (+1599) ir Atanazą Brastietį (+1648).

12.2. Katalikų Bažnyčia kanonizavo kazokų nukankintą jėzuitą Andriejų Bobolą (+1657) ir unijos priešininkų stačiatikių nužudytą Polocko unitų arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių (+1623).

12.3. Mogiliavo stačiatikių arkivyskupas šventasis Georgijus Koniskis (+1795) sveikino Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalinimus.

13. Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių į altoriaus garbę iškelti savo kraują už savo tikėjimą LDK žemėje pralieję kankiniai liudijo, kad LDK nebeatlieka Apvaizdos jai skirto taikaus Rytų ir Vakarų krikščionių sambūvio palaikymo uždavinio.

14. Todėl sub specie aeternitatis LDK neteko savo buvimo prasmės.

15. Tai iš esmės buvo patvirtinta 1791 m. gegužės 3-osios Konstitucijoje, pagal kurią Abiejų Tautų Respublika iš federacinės virto unitarine valstybe.

16. Tačiau Prancūzijoje vykstanti revoliucija jau buvo spėjusi parodyti savo antikrikščionišką veidą ir tai, kad krikščioniška Europa įžengė į naują epochą, kurioje valstybingumo pašaukimas, žvelgiant sub specie christianitatis, yra priešintis Revoliucijai. Todėl kokie bebūtų tikrieji Rusijos, Prūsijos ir Austrijos motyvai reaguojant į gegužės 3-osios Konstitucijos priėmimą bei į antrąjį ATR padalinimą lydėjusį 1794 m. sukilimą, tenka pripažinti, kad ši brutali reakcija, pasibaigusi ATR ištrinimu iš Europos politinio žemėlapio, kaip ir po pergalės prieš Napoleoną 1815 m. Rusijos, Prūsijos ir Austrijos įsteigta Šventoji Sąjunga, atitiko pasipriešinimo Revoliucijai logiką.

17. Bet kokiu atveju Lietuvos kaip LDK istorinė misija buvo baigta.

18. Bet koks LDK istorinės misijos parodijavimas dabartinėmis politinėmis sąlygomis prilygsta bandymui prikelti lavoną iš numirusių. T.y. politinei juodajai magijai.

19. Tokia politine juodąja magija buvo Lenkijos bandymas atkurti ATR po Pirmojo pasaulinio karo. Tai nebuvo numatyta Apvaizdos planuose. Kaip ir bandymas išgelbėti ATR priimant revoliucinę 1791 m. gegužės 3-osios Konstituciją.

20. Antikrikščioniškai Revoliucijai galutinai sutriuškinus monarchinę Europos sandarą Pirmajame pasauliniame kare, valstybingumo tikslas ir prasmė išliko toks pat – priešintis antikristiškai Revoliucijai. T.y. dalyvauti Kristaus Bažnyčios vadovaujamoje Kontrrevoliucijoje.

21. 1918 m. vasario 16 d. gimusi nacionalinė Lietuvos valstybė buvo kontrrevoliucinė valstybė. Gimusi kruviname Rusijos revoliucijos sukūryje, ji sugebėjo savo nedidelėje teritorijoje dviem dešimtmečiams sulaikyti Revoliucijos plitimą.

22. Jos istorinė misija sub specie aeternitatis nebuvo tokia išskirtinė, kokia buvo LDK istorinė misija. Ji buvo viena iš daugelio nacionalinių valstybių, pašauktų priešintis antikristiškam Internacionalui. Ir ji tai sėkmingai darė du dešimtmečius.

23. Ir Dievas jai buvo palankus. Augo Lietuvos miestai ir kaimai. Gausėjo ir tvirtėjo pati lietuvių tauta. Per tuos du teisingo Lietuvos politinės valios atsako į Dieviškosios valios kvietimą dešimtmečius lietuvių tauta sustiprino savo egzistencinę padėtį savo istorinėje tėvynėje prie Baltijos jūros.

24. Esant šiai valstybei Dievas pašaukė iš žemiškosios tėvynės į dangiškąją palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį (+1927).

25. Komunistinė Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika buvo revoliucinis kvazivalstybinis darinys revoliucinėje valstybėje – komunistinėje Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje.

26. Esant LTSR režimui Dievas pašaukė iš žemiškosios tėvynės į dangiškąją palaimintąjį arkivyskupą kankinį Teofilių Matulionį (+1962).

27. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. buvo Dievo norimas. Tai buvo Gėrio triumfas.

28. Tačiau Dievo priešininkas „melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44) beveik iš karto pasiekė revanšą sugundydamas Lietuvos politinį elitą Dievo dovanotą ir Lietuvos žmonių iškovotą laisvę sutapatinti su kitu Revoliucijos pavidalu – neoliberalizmu.

29. Neoliberali Lietuvos Respublika yra revoliucinė valstybė revoliuciniame kvazivalstybiniame darinyje – neoliberalioje Europos Sąjungoje. Žlugus TSRS ir Revoliucijos vėliavą perėmus Jungtinėms Amerikos Valstijoms, LR aktyviai įsitraukė į JAV vadovaujamą pasaulinę neoliberalią revoliuciją, deklaravo besąlygišką ištikimybę neoliberalios „naujosios pasaulio tvarkos“ – The New World Order – principams ir paaukojo lietuvių tautos gyvybinius interesus ant šių principų įgyvendinimo altoriaus.

30. Viena pagrindinių šio paaukojimo apraiškų yra destruktyvi, pusiausvyros tarp „Vakarų“ ir „Rytų“ (pirmiausia Rusijos) neieškanti, jų antagonizmą (didžia dalimi „naujosios pasaulio tvarkos“ šeimininkų dirbtinai kurstomą) akcentuojanti neoliberalaus LR režimo retorika ir politika, kurios pasekmės Lietuvai gali būti palygintos su politinės valios deformacijos po Liublino ir Brastos unijų pasekmėmis.

31. „Norėdama gyvuoti ir klestėti lietuvių tauta privalo savo politikoje ir civilizacijoje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, o istorija rodo, kad ji sugebėdavo įveikti savo padėties sunkumus tokiu mastu, kiek būdavo įvykdoma ši sąlyga.“ Ši Stasio Šalkauskio tezė išlieka fundamentali ir neatšaukiama.

32. Pats savaime valstybingumas nėra vertybė. Sub specie aeternitatis vertybe jis tampa tuomet, kai yra teigiamas atsakas į Dievo kvietimą. Toks, koks buvo Mindaugo sukurtos Lietuvos valstybės atsakas. Toks, koks buvo 1918–1940 m. egzistavusios kontrrevoliucinės Lietuvos valstybės atsakas.

33. Revoliucinis komunistinis LTSR režimas Lietuvai buvo prievarta primestas. Revoliucinis neoliberalus LR režimas buvo – tiesa, panaudojant visas įmanomas „smegenų plovimo“ technologijas – laisvai Lietuvos priimtas. Ir tai sub specie aeternitatis yra sunkinanti aplinkybė. Skirtumas tarp revoliucinio komunistinio LTSR režimo ir revoliucinio neoliberalaus LR režimo yra skirtumas tarp prievarta primesto ir laisvai priimto blogio.

34. Už laisvai priimtą blogį Dievas baudžia. Esant neoliberaliam LR režimui nyksta Lietuvos miestai ir kaimai. Kaip šagrenės oda traukiasi pati lietuvių tauta. Per tris neteisingo Lietuvos politinės valios atsako į Dieviškosios valios kvietimą dešimtmečius lietuvių tautos egzistencinė padėtis jos istorinėje tėvynėje susilpnėjo.

35. „Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; būk tad uolus ir atsiversk!“ (Apr 3, 19), – kviečia Kristus. Atsiliepti į šį Dieviškosios valios kvietimą reiškia išžengti iš Revoliucijos kelio ir kartu su kitomis pasaulinės Kontrrevoliucijos jėgomis priešintis Antikristo atėjimui. Priešintis nužmoginimui. Dangiškojo Tėvo paveikslo Jo sūnuse ir dukrose naikinimui. Žmogaus pavertimui padaru be tėvo ir motinos, be tautybės ir lyties. Vergu ir mankurtu, statistiniu vienetu, „žmogiškuoju ištekliumi“, bedvase „darbo jėga“. Padaru be dangiškosios ir žemiškosios tėvynės.

36. Apreiškimas Jonui byloja, kad tautos ir valstybingumas išliks iki istorijos pabaigos. Lietuvos valstybės tikslas yra atvesti lietuvių tautą iki istorijos pabaigos – iki žemiškosios ir dangiškosios tėvynių susitikimo, iki galutinės Kristaus pergalės, į dangaus Jeruzalę, miestą, kurį „apšviečia tviskanti Dievo šlovė“, kuriame „tautos vaikščios jo šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo puošnumą“, ir į kurį „bus sugabenti tautų lobiai ir brangenybės“. (Apr 21, 23–26)

Šventasis Kazimierai, šventasis Andriejau Bobola, šventasis Juozapatai Kuncevičiau, palaimintieji Mykolai Giedraiti, Jurgi Matulaiti, Teofiliau Matulioni, – melskite už mus!

Šventieji Charitina, Daumantai, Antanai, Jonai, Eustachijau, Teodorai, Genadijau, Julijanija, Makarijau Kijevieti, Makarijau Pinskieti, Sofija, Gabrieliau, Atanazaii, Nikiforai, Georgijau, – melskite už mus!

Visi iš Lietuvos į dangų pašauktieji, prisiminkite savo žemiškąją tėvynę ir mus, joje keliaujančius!