Ukraina negali likti praeities apkasuose

Kas nutinka, kai šalis susiduria su karu ir agresija, o konfliktų zonas apima gilus žiemos įšalas? Tokia valstybė paprastai dingsta iš pirmųjų žiniasklaidos puslapių, vedančių naujienų antraščių, tarsi gyvenimas ten vėl klotųsi įprasta vaga. Pastarojo dalyko apie Ukrainą tikrai negalima pasakyti.

Kitas dalykas – šaliai vis dar reikia įgyvendinti pluoštą būtinų reformų, kadangi esamas status quo neleis plačiau atverti Europos Sąjungos durų. Iššūkiai atrodo ne ką mažesni, nei sustabdyti iki dantų ginkluotą kariuomenę. Kalbant apie artėjimą prie ES standartų, Ukrainos namų darbų sąrašas netrumpėja.

Yra ne vienas darbas, kurį prezidento P. Porošenkos Vyriausybė sėkmingai pradėjo. Pozityviai nuteikia ir tai, kad neseniai vykusiuose savivaldos rinkimuose populistai nesulaukė ryškesnės paramos.

Deja, kol kas nuvilia Ukrainos vėlavimas įgyvendinant būtinas viešojo sektoriaus reformas, kaip ir kova su senojo režimo palikimu – korupcija. Rezonansinės bylos iki šiol nepajudėjo. Kuriamos naujos institucijos – įsteigtas kovos su korupcija biuras, formuojamas specialus departamentas prokuratūroje. Šie pokyčiai, žinoma, susiduria su nuožmiu senosios sistemos šalininkų pasipriešinimu.

Paprastiems ukrainiečiams didžiausias išbandymas šį rudenį – bene triskart išaugę energijos tarifai. Kita vertus, tai rimta problema ir šalies valdžiai, nes net 12 mln. ukrainiečių tebegauna kompensacijas už teikiamą šildymą ar dujas. Pavienių energetikos sektoriaus įmonių privatizavimas problemų neišspręs, reikia iš esmės keisti dabartinę sąrangą.

Ukrainai reikia tęsti ekonomikos ir politikos deoligarchizaciją, kelio atgal tiesiog nėra. Atrodo, nebėra didesnių kliūčių, kad pagilintos laisvosios prekybos susitarimas tarp ES ir Ukrainos pradėtų veikti jau nuo 2016 m. sausio 1 dienos. Tai gerai.

Tačiau beviziam režimui Šengeno zonoje žalios šviesos neišeina uždegti dėl pačios Ukrainos ryžtingumo ir, sakyčiau, valios stokos. Ką jau kalbėti apie praėjusios savaitės sprendimus, kai Aukščiausioji Rada nesugebėjo priimti elementarių sprendimų ir atsisveikinti su lytine diskriminacija, paveldėta iš sovietinių laikų Darbo kodekso.

Negana ekonominių ir socialinių problemų, Ukraina susiduria su gilia humanitarine krize. Destrukcijos ir chaoso kėlėjai iš šalies pietryčių niekur nepasitraukė. Vadinamų „respublikų“ Luhanske ir Donecke vadovai blokuoja tarptautinių humanitarinių organizacijų misijas ir pagalbą. Kitaip tariant, neleidžia padėti kaimynystėje įsikūrusiems žmonėms, šeimoms su mažais vaikais, kuriuos jie skelbiasi giną. Dabar jie yra „ginami“ nuo šiltų drabužių, avalynės, maisto, būtinų medikamentų.

Tarptautinėms humanitarinę pagalbą teikiančioms organizacijoms nuo 2015 m. liepos tiesiog neišduodami vadinamieji leidimai veikti Donecke ir Luhanske, liepiama palikti miestus ir kaimus. Taip dar kartą pažeidžiami Minsko susitarimo punktai, kuriais turėjo būti užtikrinta saugi humanitarinė pagalba ir jos pristatymas, paremtas tarptautiniais principais.

Nuo agresijos pradžios 5 milijonai ukrainiečių nukentėjo nuo karo veiksmų. 3,2 mln. žmonių reikia rimtos humanitarinės pagalbos, o apie pusę milijono neturi normalaus stogo virš galvos. Netekusius savo namų ne mažiau nei sunkios gyvenimo sąlygos veikia netikrumas dėl ateities.

Negalima leisti, jog Rusija pasinaudotų galimybėmis sugriauti kad ir netobulos taikos sąlygas. Savo ruožtu Ukraina neturėtų suteikti priežasčių Europos Sąjungai suabejoti jos pasirinkimu. Už delsimą ir klaidas lygioje vietoje moka kiekvienas ukrainietis. Paprasta taisyklė – kuo greičiau ir daugiau įsipareigojimų (reformų) Ukraina įgyvendins, tuo platesnės ES paramos sulauks. Darbų sąrašas – prieš akis.