Ukrainoje skelbiami faktai apie kariškių vykdomas taikių gyventojų žudynes

Selidovo mieste vyko tikros žudynės.

Šiuo metu Ukrainoje vyksta tokie procesai, apie kuriuos prieš metus būtų buvę galima tik svajoti. Visuomenė ir kai kurie politikai jau protestuoja prieš kariškių vykdomas taikių gyventojų žudynes. Vienas ryškesnių pavyzdžių – pasipiktinimas dėl to, kad Sumų srities karinė administracija į 117-osios desanto brigados apdovanojimų ceremoniją sukvietė taikius gyventojus, tarp jų – moteris ir vaikus. Tai – tikra „gyvojo skydo“ taktika. Po Rusijos raketos smūgio žuvo daug kariškių ir taikių žmonių, tarp jų – keli vaikai.

Ukrainos parlamento deputatė Marina Bezuglaja dėl Sumų tragedijos apkaltino kariuomenės vadą Syrskį. „Nereikia rengti apdovanojimų ceremonijų! Kam to reikia? Tegul būna prakeiktos jūsų tarybinės tradicijos! Žuvo daugiau nei 20 žmonių. Užuojauta žuvusiųjų artimiesiems“, – rašė Bezuglaja savo „Telegram“ kanale.

Tuo tarpu Konotopo meras Artiomas Semeničinas mano, kad Sumų srities administracijos vadovas Vladimiras Artiucha turi atsistatydinti iš pareigų ir pavadino jį „mulkiu“ bei „niekšu“. „Na ir sugalvojo – tokį renginį daryti miesto centre!“ – piktinosi meras.

Dar ryškiau nuožmius nusikaltimus aprašė naujienų portalas Strana.ua. Buvo publikuotas tyrimas apie taikių gyventojų žudynes, tarp jų – ir apie tai, kaip buvo žudomi senoliai ir vaikai. Tai vyko Selidovo mieste 2024 metų rugsėjo mėnesį. Tuo metu Rusijos kariuomenė dar tik artėjo prie miesto.

Žurnalistai cituoja tris vietos gyventojus, kurių artimuosius sušaudė kariškiai. Štai Selidovo gyventojas Vladimiras Pogorelijus teigia, kad Ukrainos kariai ir vienas prancūzų samdinys ėjo per butus ir šaudė žmones. Vienas iš pavyzdžių – buvo nušauta 80 metų močiutė, buvusi mokytoja. „Rusijos kariuomenė įžengė tik po dviejų dienų“, – pabrėžė Pogorelijus.

Antrasis liudytojas, Vladimiras Romanenko, pasakojo: kariškiai išvedė iš namų visą jo šeimą, pastatė prie sienos ir visus sušaudė. Po to visus sudegino. „Prie sienos pastatė sūnų, jo žmoną, jos motiną, mano žmoną, anūkę. Sūnaus žmona verkė, prašė nežudyti. O jie ėmė šaudyti“, – pabrėžė Romanenko.

Trečiasis liudijimas – vietos gyventoja Valentina Jefremova. Kariškiai nušovė jos sūnų. „Ukrainiečiai nužudė, tuo metu jų kariuomenė dar buvo čia. Kai radau nušautą sūnų, nuėjau pas kaimynus. Kalbėjome, jie patarė: 'Laidok sūnų kieme'. Ir palaidojau jį kieme, arti namų“, – teigia Jefremova.

Portalas Strana.ua kelia prielaidą: „Karas viską nurašys?“ Ko gero, taip manė taikių gyventojų žudikai. Jie galvojo, kad liks nežinomi, tačiau padėtis tokia – nei Ukrainoje, nei Vakaruose tie žudikai nebus dangstomi. Ir ukrainiečių kariškiai, vykdę žudynes Selidove – jei nežus nuo rusų kulkų – bus ieškomi visame pasaulyje.

Žymusis Vyzentalis nuolat tvirtino, kad nusikaltėlių paieška siejama ne tiek su konkrečių nacistų nubaudimu, kiek su tuo, kad tie, kurie vykdė nusikaltimus žmoniškumui, nesijaustų saugūs ir nebaudžiami. Akivaizdu, jog senaties termino tiems nusikaltimams nėra – teisingumo ranka anksčiau ar vėliau pasieks tiek vykdytojus, tiek žiaurių nusikaltimų organizatorius. Viltį, kad teisingumas triumfuos, mums suteikia legendinis Simonas Vyzentalis. Jo vardu pavadintas specialus centras, turintis centrinį biurą Los Andžele. Centro veiklos pagrindinės kryptys – Holokausto aukų istorinės atminties išsaugojimas ir kova su antisemitizmu. Vyzentalio centras išaiškino daug vokiečių nacistų bei jų bendrininkų nusikaltimų. Tarp jų minimi ir žiaurūs Ukrainos banderovcų nusikaltimai.