|
Perskaičius Romo/Dzūko komentarą prisiminiau eilėraštuką, kurį sukaliau, kai man buvo niolika metų: Nesąmonė viskas / Kas vyksta pasauly /Didžiausia nesąmonė / Kad šviečia saulė / Ir dar ji didesnė / Kad mes čia gyvenam / Darom nesąmones / Ir dar kikenam. Taigi, keldama Kaliningrado srities atgnybimo nuo Rusijos hipotezę aš tik įžodinu absurdo politikos logiką, kuri įsigalėjo nuo Irako karo laikų, o gal net anksčiau. Tai pasimetusio postmodernaus pasaulio logika, kai demokratijų valdžios ir SISI grupės bei tarnybos nori turėti ne tik „darbo“, bet ir rezultatų. Lietuvai nepasisekė, kai valdžioje atsidūrė amoralūs gudručiai vietinių ir užsienio SISI grupių patarnautojai, ypač G.Landsbergis ir A.Anušauskas. Vienas turi tarnauti SISI grupėms, nes saugo savo senelį nuo sausio 13-os provokacijos atskleidimo, kitas saugo save nuo savo ikisąjūdinių darbų iškėlimo į dienos šviesą. Dar blogiau, kad jiems jau nebėra kur trauktis, todėl karas yra jų didžiausia viltis. Kaliningrado aferai užkurti jie turi metus-du, per tą laiką koks nors incidentas Ukrainoje nori nenori atsitiks. Kaip sakant, net ant sienos ilgai kabantis šautuvas pats iššauna su vienetine tikimybe. Na o žvilgsnio nukreipimas nuo KaS yra elementarus triukas, kurį naudoja fokusininkai. Kita vertus, man įdomūs nestandartiniai, įprastai logikai nepaklūstantys sprendimai. Pavyzdžiui, reliatyvumo teorijoje sukabinus erdvę su laiku, galima paaiškinti tai, ko kitaip nepaaiškinsi. Arba tarus, kad pasekmė eina anksčiau, nei priežastis, atsiranda grįžtamojo ryšio konceptas. Netiesinių sąveikų pilname sociume galioja taisyklė, kad ateities žinojimas keičia ateitį, ypač jei apie ją garsiai kalbi. Dėl to įgarsintos pranašystė ir neišsipildo. To aš ir siekiu.
|