2023 m. lapkričio 30 d.

 

Užminuota siela arba Garliavos trileris sekant Stiegu Larssonu

Paskelbta: 2012-01-13 21:11 Autorius: ekspertai.eu
Prieš gerą savaitę mačiau televizijoje Liną Slušnį, vaikų sielų žinovą, kuris neabejoja, kad  Garliavos istoriją reikia baigti atiduodant mažą mergaitę Laimutei Stankūnaitei. Tačiau L.Slušnys tąkart kalbėjo ne apie tai. Jis kalbėjo apie vaikus, kuriems auklėtoja tariamai klijuodavo burnas, kad šie per pietų miegą būtų tylūs. L.Slušnys aiškino, kad toks elgesys su vaiku kada nors, pavyzdžiui, paauglystėje, gali sprogti netikėtais akibrokštais. O tada jau mes klausime: „Kaip? Kodėl jis taip baisiai pasielgė?“. O todėl...Klausiau ir galvojau, kodėl ta pati logika netinka ir prognozuojant kitos mažos mergaitės sielos raidą? Kodėl galima nepaisyti to, ką ji pasakojo akis į akį L.Slušnio kolegei psichologei? Psichologė: „Kai tu sakei, kad tau kišdavo, kaip tu tada jauteisi?“ Mergaitė: „Nu, aš kosėdavau.“ Psichologė: „Aha. O kosėdavai dėl ko?“ Mergaitė: „Nes kišdavo.“ Psichologė: „O kai tau kišdavo, tu buvai nusirengusi ar apsirengusi?“ Mergaitė: „Apsirengusi ir nusirengusi.“ Psichologė: „O tau skaudėdavo?“ Mergaitė: „Skaudėdavo.“ Psichologė: „O gali parodyti, kur skaudėdavo?“ Mergaitė: „Čia.“ (rodo į burną). Psichologė: „O kada tu matei paskutinį kartą mamą?“ Mergaitė: „Nemačiau mamos.“ Psichologė: „Nematei mamos. O buvai pas ją?“ Mergaitė: „Meluoja ji.“ Psichologė: „O ką jinai meluoja?“ Mergaitė: „Jinai meluoja, kad tipo tas Andrius nelaižydavo manęs, o iš tikrųjų laižydavo.“ Psichologė: „Laižydavo? O ar gali pasakyti, kur jis laižydavo?“ Mergaitė: „Ten, kur mama gyvena.“ Psichologė: „O kuriame kambaryje laižydavo?“ Mergaitė: „Kur du.“ Psichologė: „Kur du?“ Mergaitė: „Bet dar ir tualete.“ Psichologė: „Tualete?“ Mergaitė: „Ir vonioje.“ Psichologė: „O ar tu atsimeni, kaip atrodė sysalas? Galėtum nupiešti? O tu man gali pasakyti, kiek kartų jis kišdavo?“ Mergaitė: „Daug. Kiek būdavau.“ Kodėl viena iš valstybės galingųjų grupelių, su E.Kūriu priešakyje, bukai išskiria iškrypėlių pasilinksminimą su konkrečiu vaiku už viešai priimtų žaidimo taisyklių lauko? Kodėl su šita taip elgtis buvo galima, o su kitais – ne?  Kodėl jos skausmas kitoks? Gal dėl to, kad ji pati – kitokia? Gal – bloga? Gal melagė? Ir kol kas prie tos sielos nepriėjo nei vienas Slušnys, kuris pasakytų: „Vaikeli, šita istorija ne apie tave, o apie blogus suaugusius. Kalta ne tu, o jie.“ O tai reikšia, kad mergaitė auga su tiksinčia bomba širdyje. Bomba, kuri vieną dieną sprogs. Situacija – lyg kine. Lyg iš Stiego Larssono trilogijos „Mergina su drakono tatuiruote“. Ten irgi klostosi siužetas, kurio stebėtojams niekaip neaišku, kodėl vienai mergaitei taikomos kitos taisyklės, nei visoms kitoms. Kodėl ji, pamėginusi apsiginti nuo iškrypėlio monstro, yra uždaroma į psichiatrinę, ten kankinama, o jos brangiausio žmogaus nužudymas yra įslaptintas, nutylėtas. Trileriai tuo ir geri, kad pabaigoje būna atsakymas. Banalus, kaip ir Garliavos istorija: pasirodo, kad monstras buvo šnipas – perbėgėlis, todėl jo persona buvo aukščiau įstatymo ir žmogiškumo, o teisėsaugos šulų gauja naudojo visas savo galias, kad užčiauptų aukas ir apsaugotų, vos neparašiau - „apsaugotų Ūsą“. Ne, ne Dėdę Ūsą, o tos mergaitės su tatuiruote gyvenimo monstrą. Rašau šį rašinėlį, kad lygiai taip pat, kaip tas ponas Stiegas, - bet ne į tris tomus, o į tris pastraipas, sudėčiau „Garliavos trilerį“. ĮSPĖJU JAUTRIUS: VISI KILSIANTYS PANAŠUMAI Į TIKRUS ĮVYKIUS IR ASMENIS YRA ATSITIKTINIAI. ATSIPALAIDUOKIT: ČIA TIK NUOMONĖ! 1 dalis. Kodėl vyrai staiga užsimano mergaičių? Iš tiesų – kodėl? Juk maža, juk verkia, o jei pagrūst giliau – klykia. Kodėl kai kam nuo to „stovi“? Štai koks filosofinis klausimas. Viena iš priežasčių gali būti ir tokia: visa kita jau nebedžiugina... Panašiai, tikriausiai, paaiškinama, kodėl Henytės sėbrai savo kolegai gyvam dyrė kailį. O kaip gi kitaip save pradžiuginti, žmonės?! O dabar įsivaizduokit: įtakingi, aukštas pareigas užimantys pareigūnai turi velniškai daug pinigų, nes ima kyšius už tai, kad kaltas taptų nekaltu, ar atvirkščiai. Nelygu, koks užsakymas. (Vienas liudininkas yra pasakojęs, ir pasakojęs viešai, esą už didelės PVM grobstymo bylos užgesinimą tokiam Romualdui buvo mokama mažiausiai 100 000 eurų. Mokama grynais arba į sąskaitas, tarkim, „Kraibankoje“.) Mūsų personažai yra labiau verslininkai, nei pareigūnai, mat pareigos jiems reikalingos tik pradiniam kapitalui pildyti ir verslo partneriams nuo nemalonumų išsukti. Kaip manote, kodėl, pavyzdžiui, kontrabandos nekarūnuotas karalius Karalius, daugiau nei 10 metų ramiai sau varinėjo furas per sieną? Todėl! Dideli pinigai – didelis vargas, kurį kažkas turi padėti vargti. Tie „kažkas“ gali būti, pavyzdžiui, stambūs kuro arba tabako kontrabandininkai. Tai jų pirtelėje Kauno pakraštyje pirmoje ir antroje pastraipoje apibūdinti personažai saugiai (jie taip mano) maudosi ir kitaip atsipalaiduoja nuo nuolatinės įtampos. Įtampa kyla dėl to, kad, pirma, kaip ir kiekvienoje rinkoje, čia yra didelė konkurencija ir mažai taisyklių, antra, vis atsiranda kvailių, kurie pamėgina panaudoti valdžią, įrodinėdami, kad taip negalima. Tada reikia savo teisėjo, savo tyrėjų ir prokurorų tinklo, savo kilerių, kurie, jei ką, padėtų „spręsti problemas“. Skubu paneigti: Karalius Garliavos trileryje nepastebėtas. Pastebėti kiti, mažiausiai trys žmonės su pareigomis (sutrumpinkime juos iki L.B.B. ) ir Kauno kontrabandininkas (jam priklauso pirtelė), kurio pavardė stebuklingai sutapo su dar kol kas tik šios istorijos paraštėje šiugždančio Dėdės  būsimos advokatės pavarde. Iškart pataisau mintį tų, kurie šaukia: „Pedofilų klanas!“. Ne! Pirtelėje pastebėtos pilnametės prostitutės, bet ne vaikai. Šitie žmonės yra verslininkai, o iškrypėliai yra arba jų darbo įrankiai, nes labai lengvai valdomi, arba tiesiog verslo partneriai, kurie turi ypatingų poreikių. Taigi, Dėdė yra to kauniečio iš pirtelės kolega. Jis, kaip  įtaria stebėtojai, užsiima cigaretėmis. Pinigų Dėdė turi daug, o nervai jo – silpni. Nuolatinė įtampa neduoda pasimėgauti gyvenimu. Dėdė turi draugą, kuris dirba vaikų namuose. Tuose, kuriuose gyvenę vaikai anonimiškai papasakojo psichologams, kad silpnesnės psichikos jaunikliai buvo verbuojami „patarnauti dėdėms“. Tiems, patiems, kurie po oficialių darbo valandų renkasi direktoriaus kabinete. Kaip tik tame kabinete vėliau įsikurs partijos, atskilusios nuo, tarkime, Darbo partijos skyrius. Dėdei išdygs sparnai. Jis netgi bus priimamas Vilniuje, Seime, pas patį Seimo pirmininką Muntianą! Vyrai, susitinkantys vakarais vaikų namuose, ims derinti valstybės reikalus ir malonumus. Čia laikas pristatyti kitą personažų grupę – „valstybės saugumas“. Tuomet, kai ėmėsi politikos, Dėdė jau buvo už dviejų galų – cigaretinio ir to, su jaunikliais, - pakabintas vadinamųjų specialiųjų tarnybų. Tų, kurios nesikiša, kai Dėdė kiša mergaitei į burną, bet labai rūpinasi, kad koks nors Uspaskichas neužvaldytų valstybės. Todėl jie susitaria su Dėde (jo viršininku, žurnalistu Virgilijumi ir daugybe kitų, kitas pasakytų - pašlemėkų), kad tas turės teisinį imunitetą, jei gerai elgsis politikoje. Dėdei pasiūlymas tinka. Jo sparnai auga. Tik pagalvokite: jis staiga tapo svarbus ne tik Kauno priemiesčiams, bet ir Lietuvos nacionaliniams interesams! Jis klausosi radijo ir išgirsta: „jauna graži ieško turtingo vyro ilgalaikiams santykiams“. Argi Dėdė ne toks!? Kai jiedu susitinka, paaiškėja, kad ta jauna-graži, dar turi ir mažutę gražutę. Dėdė įsitaiso lovoje tarp judviejų ir jau nebevaržo savo fantazijos. Pagaliau kažkas jį ima džiuginti! Nesu tikra, ar tuomet Dėdė jau yra pripažintas ir savas vadinamajame „Albinų klube“, pavyzdžiui, kad buvo inauguruotas „Fazanyne“ (tokios pat paskirties vieta, kaip to Kauno kontrabandininko pirtis, tik čia renkasi „aukštuomenė“, atvažiuoja partneriai iš Rusijos, Latvijos ir pan.). Ar Dėdė ten buvo? Manyčiau, kad jis tik žengė pirmuosius žingsnius ten link, nes... jau turėjo ką pasiūlyti naujiesiems draugams! Pirma jo prekė – mama ir mažutė-gražutė. Jei tikėsime mažyle, be Dėdės, ja susigundė du „Albinai“. Tai ir nulems jos tolesnį gyvenimą. Jos išskyrimą iš visų kitų mergaičių, kurių tvirkinti, laižyti, prievartauti negalima, o ją – galima. Nes tai – valstybės, jos saugumo, jos stabilumo interesų zona. O vargšas Dėdė tada (va kaip gyvenime būna...) pasirašė sau nuosprendį. Didelio žaidimo mažas žaidėjas. Kaip ir toks būsimas jo draugas žurnalistas Virgilijus, kuris dar studentiškais laikais, saugumo paprašytas, apsimetinėdavo vaikų mylėtoju, ir, sako, buvo labai įtikinamas. 2 dalis. Klaida ir kaunietiškos skyrybos Tik staiga – bėda. Paaiškėja, kad jauna ir graži susimovė. Ji susipyko su sugyventiniu, o tas pasiskundė sesei. O sesė pasirodė esanti nepanaši į brolį. Tas – chuliganas, dviejų minčių vienu metu galvoti nemoka. Tik kas, ir duos į snukį. O ji – pirmūnė su asilišku užsispyrimu. Jai gali po užpakaliu padegti laužą, bet ji vis vien paruoš pamokas geriau, nei visi kiti! Broliukas toks ir liko (kaip čia mandagiau pasakius?) – verslus, ūmus, garliavinės pasaulėžiūros bičas. Sesė – priešingai. Gerai ištekėjo už pasiturinčio advokato, pati padarė gerą karjerą ir sau mėgavosi gyvenimu. Tik staiga - ta mažulė. Jaunos-gražios ir brolio dukra. Tos mergos, nors ir jaunos bei gražios, jų namuose apskritai neturėjo būti! Ji - padugnė, „py...“. Nekaltybę prarado anksčiau, nei išmoko skaičiuoti. O tėvai! Net savo namų neturi, alkoholikai. Matė, kad jų dukros žergiasi už pinigus ir nieko nedarė. Mažutė šeimai – kas kita. Ji – brolio. Tik tai, ką ji sako – visiška katastrofa. Ji pasakoja apie erotines fotosesijas, jau yra mačiusi ne vieną „sysalą“ ir mamos raudoną piniginę... Mažutę, nors ir mokytą mamos patylėti apie „mūsų paslaptį“, pramuša. Ji pasipasakoja tėvo giminei, kaip su jauna-gražia ir Dėde lovoje laižosi, kaip ją po to išrengia, fotografuoja, kiša burnon. Kaip ateina dar du. Ji pasako tų dviejų „Albinų“ vardus. Katastrofa! Dėdė „dega“. Iš pradžių jis mėgina įdarbinti politinius ryšius ir pasibalnoja vaiko teisių specialistus, kad šie jam su jauna ir gražia padėto paimti mažulę iš tėvo. Bet kur tau... Sesė pajungia visą savo esybę kovai su ta „py...“ ir jos iškrypėliu meilužiu Dėde. Jokių derybų, jokių kompromisų. Sesė kaip aklas terminatorius kala kompiuterio klavišų kulkosvaidžiu. Ji gerai išmoko pamokas. Ji žino kodeksus, ir ji viską viešina, reikalauja teismo visiems, įskaitant ir  Dėdės klientus su gera vieša reputacija. Elito žmones, kurie, laimei, atostogų plaukioja į tuos pačius kruizus, kaip ir tie, iš pirtelės. 3 dalis. Nebaigta Vyrai tvirtai susiima rankomis. Jie neleis savęs sužlugdyti. Pedofilijos byla – paprastutė. Netirk, nedaryk kratų, neik karštomis pėdomis, ir nebus jokios pedofilijos! Tas ir vyksta. Procesą prižiūri senas tų iš pirtelės bičiulis – prokuroras pravarde Kolekcininkas. Renka seniokas pašto ženklus. Myli pinigus. Visus pažįsta. Pažįsta ir žmogaus su pirtele ir gerai įsuktu kontrabandos verslu brolio žmoną – advokatę. „Pirtelė“ deleguoja ją Dėdei, o taupumo ir patogumo (parodymai turi sutapti) dėlei toji dar apsiima ginti ir jauną-gražią. Reikalas toliau marinamas: iš kompiuterių jau ištrintos visos mažulės nuotraukos, naikinami  ryšio tarp dėdės ir jo klientų įrodymai. Visi, išskyrus vieną: jauna ir graži telefonu bendravo su vieno iš „Albinų“ tariama sužadėtine. Išklotinėse liko žymių. Tačiau vyrai pasirūpins, kad bylą gautų toks prokuroras, kuris išklotinių nereikalaus. Visiems, kurie Dėdę ir „Albinus“ matė kartu, pasakyta tylėti. „Oi, aš buvau kažko užvalgiusi, kai tą sakiau“, - ims krizenti viena iš jų ryšio liudininkių, kai ją pakartotinai apklaus prokuroras. Tėra viena problema – sesutė. Ji – grafomanė. Ji rašo ir rašo. Ji reikalauja ekspertizių ir mažulės parodymų fiksavimo. O Mažulė pasakoja. Jos pasakojimas labai kertasi su teisėsaugos amnezija. Reikalas įgyja pagreitį ir tampa viešas, labai viešas, kol vieną rytą kažkam neišlaiko nervai. Įvyksta „pykšt-pokšt“. Du lavonai. Liudininkai tariasi matę du šaulius. Dėdei – panika. Jis atskiriamas nuo pasaulio, jį nuolat saugo. Tas pats su jauna gražia. Jiedu atskirti, dėl to įvyksta nesusipratimų: Dėdė nuomojo jaunai-gražiai butą, todėl reikia paaiškinti, kodėl. Iš pradžių Dėdė sako, kad iš gailesčio. Po to patikslina, kad iš meilės. Jauna-graži patvirtina: „Jo, jo. Jis labai norėjo, o man labai reikėjo jo pagalbos ir ryšių“. Kažkokia pornografija... Tik advokatė nuo pirtelės išsaugo sveiką protą ir padeda jiems toliau kovoti dėl Mažulės perėmimo. Juk ji – mama, o jos tėvas – žmogžudys! Tačiau tada randa negyvą jaunos ir gražios sugyventinį. Randa nužudytą, ir nors prokurorai sako: „Užspringo“, bet net Artūras Paulauskas sako: „netikiu“. O antro šaulio vis dar nesuranda. Prokurorai net neįtaria, kas jis, nes nuo pat bylos pradžios juk rūpinosi, kad informacijos nebūtų... Minia šaukia, kad jie - „pedofilų pakalikai“, o jie tiesiog vykdė nurodymą nieko netirti, nesikišti, nieko nežinoti! Pikta. Dėdei, uždarytam tarp keturių sienų, važiuoja stogas. Jis nori, kad viskas baigtųsi, jis nori vėl gyventi, o jam tie bailiai pateikia įtarimus mažulės tvirkinimu! „Suprask, kitaip tie pasius“, - aiškinasi tie, kurie dar neseniai buvo draugai. Dėdė geria ir niršta: na, jei taip, jei jo, Dėdės, nebegina, tai jis priduos visus. Nespėja. Nuskęsta balutėje. Tačiau tebėra kita bėda. Mažulė. Ji bėda tiems, kurie žino viską apie Dėdės ir mažulės tėvo mirtį. Prokurorai suskaičiuoja kitaip. Jie suskaičiuoja iki dviejų, nes prokurorams dar baisus kažkur besibastantis antrasis šaulys. Arba du... Juk jie netyrė, todėl net nežino, ko bijoti.  Ką sugalvoti? Reikia laikytis ankstesnės strategijos: naikinti įkalčius. Sugalvojamas Mažulės pradanginimo fokusas. Ją reikia atiduoti jaunai-gražiai, kurios buvimo vietos niekas nežino. Kai dings jos, dings pusė problemų. Jie taip mano... O tai pamišusiai sesei sugalvojamas „slaptas liudininkas“ - „zekas“, kurį vėl pagavo, todėl jis pasakys bet ką. Pagal jo „legendą“ bylą tiriantis prokuroras iš pradžių prašo Generalinio leisti suimti pačią sesę. Generalinis nedrįsta. Tada prokuroras stveria pirmus papuolusius žmones. Juk reikia kažką daryti! Nors ten, „pirtelėje“, jie jau žino, kad nieko nebereikia daryti. Trys burnos, kurios galėjo kalbėti, nutildytos amžiams. Beliko vaikas, bet valstybė su juo susitvarkys ir be jų pagalbos. Grįžkime prie faktų. Ar aš manau, kad Venckienė pralaimės? Jei tai būtų dilema prie ruletės stalo, tai aš statyčiau ant violetinio, o ne ant kreivos Egidijaus Kūrio šypsenėlės. Kodėl? Todėl, kad jos, vienos moteriškės, kuri lošia prieš didelę jėga, strategija iki šiol pasiteisino. Ji tiesiog, skirtingai nei jos oponentas, turi daugiau „parako“. Tiek ištvėrusi – nenusigėrė, negulėjo psichiatrinėje, nesižudė ir, pagaliau, niekada niekam per balių neįkando... Kita vertus – anieji turi laiko ir draugų. Ne pedofilų, bet keistai praturtėjusių teisėsaugininkų, kurių vieno žmona, ponia Boreikienė, jei neklystu, Socialdemokratų sąraše įrašyta 10 numeriu. O jos vyro bendramintis su namu už tris milijonus Nugalėtojų gatvėje Darbo partijos planuojamas į Vidaus reikalų ministrus ar bent jau viceministrus. Instancija.lt  
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]
Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras