Vaikšnoras: esant tam tikroms sąlygoms, turėtume smogti atgal – galbūt Kaliningrade, galbūt kitur

Leidinys WELT paskelbė interviu su Lietuvos kariuomenės vadu Raimundu Vaikšnoru „Galbūt Vokietijai reikia padaryti savo namų darbus“.

Po galimų paliaubų Ukrainoje NATO galėtų atsirasti pavojingas laiko langas, perspėja Lietuvos Generalinio štabo vadas Raimundas Vaikšnoras. Interviu jis paaiškina, kodėl jo šalis galvoja apie ukrainietiškus tolimojo nuotolio ginklus ir ko ji tikisi iš Vokietijos.

Generolas Raimundas Vaikšnoras priima Gynybos ministerijoje Vilniuje. Ant vieno stalo išskleistas Lietuvos žemėlapis. Jame pažymėtos vokiečių ir amerikiečių karių vietos netoli sienos su Baltarusija. Vaikšnoras rodo į pavienius taškus, aiškina, kur NATO pajėgos yra dislokuotos – ir kur Lietuva planuoja tolesnį dislokavimą. Pokalbiui Generalinio štabo vadas skiria valandą laiko. Vaikšnoras nuo 2024 m. yra Lietuvos kariuomenės vyriausiasis vadas, taigi aukščiausio rango karys.

WELT: Lietuva yra tarp Rusijai priklausančio Kaliningrado ir Baltarusijos. Tik siauras Suvalkų koridorius sausumos keliu jungia Baltijos šalis su likusia NATO teritorija, ir jis laikomas kariniu požiūriu pažeidžiamu. Kokių priemonių Lietuva imasi jo apsaugai?

Raimundas Vaikšnoras: Po Suomijos ir Švedijos įstojimo į NATO dabar turime geresnes galimybes per Baltijos jūrą atgabenti pastiprinimą į Lietuvą. Tačiau kelias vis dar yra ilgas ir labai pažeidžiamas, nes ten taip pat veikia Rusijos Baltijos laivynas. Su Lenkija turime planą, pavadintą „Orsha“, skirtą mūsų pajėgų integravimui ir sinchronizavimui. Kitą savaitę Marijampolės rajone, netoli koridoriaus, vyks pratybos.

WELT: Šiuo metu jūs planuojate prie sienos su Baltarusija su amerikiečių pajėgomis ir vokiečių brigada. Ar norite pasiųsti daugiau karių?

Vaikšnoras: Mes nusprendėme įrengti dar vieną mokymo teritoriją Lietuvos pajėgoms visai netoli Suvalkų koridoriaus, su manevravimo galimybėmis brigados dydžio mastu, įskaitant šaudymą tankais ir haubicomis. Šiuo metu derimės su vietos gyventojais dėl kompensacijų už žemę, norime tai sureguliuoti sutarimu. Savivaldybės remia mūsų sumanymą – kariai atneša darbo vietas, infrastruktūrą, kelius, tiltus ir paslaugas.

WELT: Kiek laiko truks toks dislokavimas?

Vaikšnoras: Mūsų parlamentas dėl to spręs pavasarį. Šiuo metu politinės partijos signalizuoja pritarimą. Grubiai skaičiuoju dvejus–trejus metus.

WELT: Daugelis ekspertų sako, kad Rusijos puolimo atveju Kaliningradas būtų centrinis NATO kontrsmūgio taikinys. Ten dislokuotos Rusijos oro gynybos sistemos ir branduolinius užtaisus galinčios nešti raketos. Kiek laiko užtruktų realiu atveju padaryti Kaliningradą nekenksmingą?

Vaikšnoras: NATO karo žaidimuose pereina per įvairius scenarijus ir ruošiasi. Mes nenorime karo, bet turime atgrasyti Rusiją. Esant tam tikroms sąlygoms, turėtume smogti atgal – galbūt Kaliningrade, galbūt kitur, nenoriu spekuliuoti. Jei Rusija nori mesti iššūkį NATO, ji turėtų du kartus pagalvoti.

WELT: Kalbant apie kontrsmūgį Kaliningradui – ar kalbame apie valandas, ar apie dienas?

Vaikšnoras: Mes turime pačių įvairiausių priemonių. Penktos kartos naikintuvus, didelio nuotolio tiksliąsias raketas, specialiąsias pajėgas su taikinių sąrašais. Mūsų požiūris yra daugiamatis: sausuma, jūra, oras, kosmosas, kibernetinė erdvė. Kuriame naujas sistemas, taip pat remdamiesi pamokomis iš Ukrainos, ir planuojame įsigyti didesnio nuotolio sistemas. Tuo pačiu metu kuriame nepilotuojamų antžeminių transporto priemonių prototipus. Bet, kaip sakiau: mes norime taikos. Kamuolys yra Rusijos pusėje.

WELT: Didelio nuotolio raketų sistemos, tokios kaip „Taurus“ ar HIMARS, priklauso nuo vokiškos arba amerikietiškos programinės įrangos ir leidimų. Todėl Ukraina pradėjo kurti nuosavas sistemas. Ar tai būtų alternatyva ir Lietuvai?

Vaikšnoras: Taip. Ukrainiečiai yra geri, jie jau sukūrė kai kurias didelio nuotolio sistemas – Palianytsia, Liutyi, FP-5 „Flamingo“. Mes tikriname tokias galimybes.

WELT: Tai yra tolimojo nuotolio dronai ir sparnuotosios raketos, kuriomis Ukraina gali smogti taikiniams Rusijos gilumoje.

Vaikšnoras: Kai kurios sistemos, kurias jau turime arba įsigysime, turi vadinamuosius „kill switch“, kurie gali nutraukti arba trikdyti GPS ryšį. Kai kurios sistemos galbūt neleidžia taikinių tam tikrose vietovėse. Turėti nuosavus pajėgumus, kuriuos patys kontroliuojame, yra prioritetas – galbūt kartu su Ukraina arba perimant jos technologiją. Tai būtų atgrasymo priemonė. Nepaisant to, mes, kaip maža šalis, esame priklausomi nuo savo sąjungininkų.

WELT: WELT atliko karo žaidimą, kad patikrintų Vokietijos sprendimų priėmimo kelius ekstremaliu atveju. Paaiškėjo, kad Vokietija politiškai reaguotų vangiai, ypač jei nebūtų aiškios JAV lyderystės. Ar tai jus neramina?

Vaikšnoras: Galbūt Vokietijai reikia padaryti savo namų darbus ir paspartinti politinių sprendimų priėmimo procesus. Tačiau po mano pokalbių su 45-osios brigados vadu, generolu Huber, esu įsitikinęs: kad ir kas įvyktų – Bundesvero kariai prisijungs prie mūsų ir kovos. Mes esame NATO, mes remiame vieni kitus. Žinoma, visada yra dalykų, kuriuos galima pagerinti. Bet apskritai aš labai aiškiai jaučiu, kad turime stiprius sąjungininkus šalia savęs – vokiečių, norvegų, olandų ir amerikiečių karius čia, Lietuvoje. Vokietijos vadovaujama brigada mums yra svarbi ne tik kariniu, bet ir politiniu požiūriu. Tai, kad Vokietija čia prisiėmė vadovaujančią atsakomybę NATO, yra svarbus signalas, taip pat ir mūsų gyventojams.

WELT: Minėtame planavimo žaidime buvo sužaistas scenarijus su asimetrine kariuomenės koncentracija netoli Lietuvos sienos Baltarusijos pusėje. Kaip Lietuvos ginkluotosios pajėgos reaguotų tokiu atveju?

Vaikšnoras: Tai buvo įdomus planavimo žaidimas, bet, mūsų požiūriu, jame nebuvo atsižvelgta į visus veiksnius. 15 000 ar 20 000 karių mums nėra didelis skaičius – nesvarbu, ar Baltarusijos, ar Rusijos pusėje. Mūsų NATO perspėjimo sistemos paprastai anksti parodo, kas vyksta. Turint modernią technologiją labai sunku paslėpti kariuomenės koncentracijas. Mes stebime judėjimą, geležinkelio mazgus, logistines veiklas. Batalionų ar brigadų perkėlimas užtrunka laiko ir yra matomas. Per praėjusių metų pratybas „Zapad“ mes jau maždaug prieš mėnesį žinojome, kur bus treniruojamasi ir kokios pajėgos dalyvaus. Apie tai atvirai kalbėjo ir Lukašenka. Mes tai stebime ir reaguojame pagal savo perspėjimo indikatorius.

WELT: Darydami ką tiksliai?

Vaikšnoras: Mes organizuojame savo pratybas su tokiomis pačiomis arba net stipresnėmis pajėgomis. Mes atspindime kitos pusės judesius. Jau daugiau nei dešimt metų Lietuvoje turime greitojo reagavimo pajėgas: daugiau nei 2000 karių kasdien yra parengtyje. Šios pajėgos buvo sukurtos po Krymo aneksijos 2014 m., kai pasirodė „žalieji žmogeliukai“. Mes pritaikėme savo teisės aktus. Kaip vyriausiasis vadas galiu didinti parengtį, mobilizuoti ir perkelti pajėgas, kad jos remtų sienos apsaugą ir policiją bei veiktų prieš hibridines grėsmes.

WELT: Amerikiečių generolas Ben Hodges sako, kad Rusijos puolimo atveju Baltijos valstybės blogiausiu scenarijumi turėtų dvi savaites kovoti vienos, kol atvyktų pastiprinimas iš kitų NATO šalių. Tai ilgas laikas.

Vaikšnoras: Taip. Bet Lietuvoje jau yra 3000 karių iš kitų NATO šalių, be to, yra oro erdvės stebėjimas ir laivai. Lietuvoje remiamės visuotinos gynybos koncepcija. Visuomeninis atsparumas yra lemiamas, viskas priklauso nuo energetikos, aprūpinimo ir logistikos. Ukrainoje vieną karį remia devyni civiliai. Kiekvienas pilietis turi būti pasirengęs. Mūsų Šaulių sąjunga turi 18 000 narių.

WELT: Savotiška valstybės remiama sukarinta institucija. Mes kalbėjome su kai kuriais atstovais …

Vaikšnoras: Šaulių sąjunga turi beveik tiek narių, kiek kariuomenė taikos metu turi karių. Jie turi teisę nešiotis ginklą, vyksta bendros pratybos. Mes juos integruojame; jie užpildo spragas. Be to, nuo praėjusių metų yra Komendantūrų tarnyba. Civiliai, kurie neatliko karinės tarnybos, gali gauti dviejų savaičių bazinį parengimą. Krizės ar karo atveju jie perima užduotis savivaldybėse, saugo infrastruktūrą ir viešąją tvarką. Rimtu atveju kiekvienas pilietis turi galėti kovoti.

WELT: Kaip Lietuva vertina grėsmės padėtį prie sienų su Baltarusija ir Kaliningradu?

Vaikšnoras: Šiuo metu nestebime didesnių karinių judėjimų, nes Rusija yra susaistyta karo prieš Ukrainą. Daugelis sausumos pajėgų vienetų, kurie anksčiau buvo dislokuoti labai arti mūsų sienų, per pastaruosius metus buvo perkelti į Ukrainą, ten iš dalies nužudyti, sužeisti arba kitaip padaryti nebekoviniais. Tačiau neturime savęs apgaudinėti. Rusija atsikuria, o oro pajėgos, oro gynyba ir laivynas ir toliau yra parengtyje. Jie veikia Baltijos regione – prisimenami praėjusių metų incidentai su vilktus inkarus tempusia vadinamąja šešėline flotile, kuri pažeidė povandeninius kabelius. Hibridinės veiklos vyksta nuolat.

WELT: Jei įvyktų paliaubos – ypač tokios, kurios Kijivui būtų nepalankios – tuo metu, kai Europa kariniu požiūriu dar tik stiprėja: ar, jūsų požiūriu, tada atsiranda pavojingas laiko langas?

Vaikšnoras: Taip. Tiesa, Rusija iš esmės prarado savo elitinius dalinius. Tačiau po paliaubų kiti kovinę patirtį turintys daliniai galėtų grįžti į savo garnizonus – į Kaliningradą, Leningradą, Maskvą. Karo ekonomika veikia. Rusai gamina greičiau negu mes europiečiai kartu paėmus. Mūsų pramonė po ketverių metų dar nėra pakankamai padidinusi apsukų. Galbūt todėl, kad kai kurie galvoja, jog po paliaubų Ukrainoje niekas nebepirktų ginkluotės. Aš atvirai sakau, kad mano paklausa artimiausius dešimt metų liks dabartiniame aukštame lygyje. Mano sandėliai beveik tušti, taigi gaminkite greičiau! Darykite tai, kas būtina mūsų gynybos stiprinimui! Rusija nepuola stiprių valstybių. Ji puola, kai esi silpnas. Mes turime būti stiprūs.

Šaltinis: welt.de

Susiję:

Sausio įvykiai: Vaikšnoras mėtė Molotovo kokteilius, o komunistas Nausėda ir šiandien „tęsia laisvės kovas“