Vakar dienos belaukiant

Lietuva patikimai stovi NATO ir viso Vakarų pasaulio sargyboje.

Štai ir užgęso paskutinė šios vasaros diena, vasaros, kuri išėjo iš mūsų šalelės taip ir neatėjusi. Visai ne vasariška gamta – kai liepą vis dar buvo šaltoka, žvarboki vakarai, saulė reta viešnia, o rugpjūčio pradžioje ant augalų jau nusidriekė rudeniniai voratinkliai. Saulė arba iškepina šviežiai besiskleidžiančius lapus, arba stipri šalta, visai nevasariška liūtis juos sukapoja į skutelius. Gyvename keistu laiku, kai ruduo labiau primena vasarą nei pati vasara, kai žiemos šaltuko taip ir netenka pajusti, o ir sniegas ilgiau neišsilaiko, tad Kalėdos visai nebūna baltos. Deja, ir pavasariai neskuba nei su šiluma, nei su naujos atgimstančios gyvybės gaiva – dažniau nustebina nemaloniu, atšiauriu vėju ar pavėlavusia pūga. Tuomet atrodo, lyg augalai sustingo ir tiesiog bijotų pradėti augti.

Nežinau, ar šios klimato grimasos įtakojo mūsų mažos Lietuvėlės politinį gyvenimą, ar atvirkščiai, nes kaimyninėse šalyse su vasarišku oru buvo lyg ir viskas tvarkoje, bet partinis (politinis) cirkas buvo tokios prastos režisūros, kad kalbėti apie tai tiesiog nesinori. Kas domėjosi ir sekė, apie tai, kas vyko, buvo gana gerai ir išsamiai išanalizuota alternatyvioje žiniasklaidoje.

Net skaitant man buvo gaila tų autorių energijos ir laiko, kurie buvo skirti tai nesibaigiančiai prastos vaidybos politinės kovos analizei. O štai kas tuo tarpu vyko ir vyksta geopolitikos srityje, tai be jokios abejonės palies ir mus, ir visai nejuokingai pakeis mūsų gyvenimus – tikrai ne į gerąją, tiksliau, ne į lengvo gyvenimo pusę. Juolab kad nėra jokių galimybių sulaukti grįžtant „anų gerų senų laikų“, kai USAID finansavo elituko gyvenimus su nesibaigiančiais kavytės latte pagėrimais Vilniaus senamiestyje.

Paliesiu tik keletą aspektų.

Susitikimo Aliaskoje svarba yra vien tame, kad toks susitikimas apskritai įvyko, o pagrindinių apsvarstytos darbotvarkės klausimų nei jų detalių mes tikrai nesužinosime, kol nebus išviešinti archyvai. Kadangi tikiuosi, kad tuos išviešintus archyvus kas nors kada nors skaitys, tai reiškia, kad viską naikinančio karo nebus – būtent dėl tokių susitikimų. Ir tai tik pradžia. Kitas tiesiog juokingas susitikimas buvo Vašingtone, kai senosios, pabrėžiu – senosios – Europos „lyderiai“ lyg mokinukai atvyko laikyti egzamino ir laimingi išvažiavo manydami, kad jį išlaikė.

Nekalbėsiu apie tai, kad ir egzaminuotojas padarė nemažai klaidų ir pasirodė ne iš pačios stipriausios pusės, pasiduodamas mokinukų organizuotam spaudimui. Bet esmės tai nekeičia: paieškos vakar dienos – lyg bandymas sugrąžinti išvykusį traukinį, grūmojant į jo pusę kumščiu ir šaukiant užkeikimus, kurie paskęsta nueinančio traukinio ratų bildesy. O ir tie užkeikimai iki banalybės girdėti: kad jie paskelbs paliaubas, kad jie pasiųs „taikos palaikymo“ karinius būrius, kad jie sukurs ES ginkluotąsias pajėgas, tuo pačiu mokėdami NATO 5 % ir tuo pačiu pirkdami ginkluotę iš JAV KPK siuntimui į Ukrainą, bet realiai visa tai bus pagaminta ne anksčiau kaip kitame dešimtmetyje. Na ką pasakyti? Šaunuoliai. Kaip jie patys sau atrodo.

Kad tai nebūtų vien tušti žodžiai, o atrodytų kaip rimti ketinimai, Uršulė von der Leyen atvyko inspektuoti drakonų dantų prie rytinės „imperijos“ sienos ir apsikeisti nuomonėmis su Aukštu, bet kiek pražilusiu. Sako, drakono dantys labai gerai apsaugo nuo bepiločių lėktuvėlių, ypač kai tie paryčiais skraidina sprogmenis. Taigi, Vakarų Europa, miegokite ramiai – nes Lietuva, kai įstojo į NATO su tikslu, kad pati bus apsaugota nuo ruso, dabar jus saugo nuo ruso kaip niekad patikimai ir galingai.

Tiesa, Vakarų Europa ir taip labai saugi, nes jų MI6 juos yra puikiai informavusi apie ruso ketinimus sustoti ties jų saugumą garantuojančia riba. O kad ta riba, kaip reikalauja geopolitinė logika, nesustos ties Baltarusija, manau, rodo dvaro ponulių isterija. Tikros okupacijos nesitikėkime – rusai atvirai sako, kad jų interesas nėra Europa. Savo vystymosi ir pažangos garantą jie mato rytuose ir pietuose, o iš vakarų jiems būtinas tik neutralitetas.

Tą jie ir pasieks – geruoju ar bloguoju.

O kaip mes gyvensime viduje – iš ko gyvensime, ką rinksime ir ko nerinksime, kokią ideologiją, sistemą ir tikėjimą išpažinsime – jiems giliai neįdomu. Jie ciniškai ir pragmatiškai žiūrės savo saugumo interesų. Dėl mūsų interesų net kalba neina – mes jau parodėme, kaip sugebame juos „ginti“ santykiuose su Kinija, Baltarusija, Rusija ir ta pačia JAV. Čia jokių subjekto požymių nerasta. Ir toliau jų nebus. Tiesa, vienus ponus pakeis kiti.

Gal įvyks Marijos žemėje stebuklas ir mes pagaliau išmoksime savo istoriją. Gal užgims tikras šalies lyderis, kuris suvienys ir pasirūpins visais ir kiekvienu, o svarbiausia – lietuvių kalba, kultūra ir Lietuvos valstybingumu. Nes nieko nėra baisiau, kai demografinės krizės akivaizdoje vaikai tarpusavyje kalba angliškai, rugsėjo pirmajai nebeskamba skambutis ir draudžiami kardeliai. Tai gal ir rugsėjį perkelkime į pavasarį, kad „lojalūs patriotai“ galėtų atnešti nezabutkių ant „švietimo sistemos“ kapo?

P.S. Pilna Lietuva šiandien kardelių – tai ženklas, kad puspročių, apsimetusių vilniečiais, pasvaigimai jokios įtakos žmonėms, o ir vaikams, neturi ir, tikiuosi, neturės.

Emilija S.