Vakarų demokratija iškreiptai – Lietuva, Moldova...

Tadas Valionis.

Treji 2024 m. rinkimai Lietuvoje beveik nesulaukė tarptautinio dėmesio, tačiau š. m. spalio 20 d. Moldovoje vykusį referendumą ir su juo sugretintą Prezidento rinkimų I turą užgožė tik JAV Prezidento rinkimai. Spalio 25 d. Lietuvos ambasadorius Moldovoje Tadas Valionis (tėvas Antanas Valionis buvo užsienio reikalų ministru) mums paaiškino, kad „Rinkimuose, kuriuose varžėsi dabartinė prezidentė Maja Sandu ir prorusiškų jėgų remiamas Aleksandras Stojanoglo, M. Sandu surinko 42 proc. balsų, o A. Stojanoglo – 26 proc. Visgi pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje, kur, po ilgo ir sunkaus balsų skaičiavimo, Moldovos piliečiai nusprendė tarti „taip“ Europos Sąjungai (ES).“

Anot T. Valionio, tai buvo „referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje“, į kurį labai aktyviai kišosi Rusija. Matyt, todėl Moldova savo piliečiams, gyvenantiems Rusijoje, nesudarė sąlygų balsuoti. Lietuva Seimo rinkimuose bent 400 vnt. biuletenių siuntė į Rusiją balsuoti mūsų piliečiams.

„Pergalė yra pergalė, ir Moldovoje rinkėjų aktyvumas buvo gana didelis – beveik 52 proc. Referendumas pavyko“, - teigė T. Valionis.

Suklausau. Negi taip greitai Moldova, kuri tik 2022 m. kovo mėn. pateikė paraišką dėl narystės ES ir kuriai tik 2022 m. birželio mėn. buvo suteiktas ES šalies kandidatės statusas, o 2024 m. birželio 25 d. ES surengė pirmąją Moldovos stojimo konferenciją, jau balsavo dėl stojimo į ES? Juk Lietuva, 1995 m. gruodžio 8 d. pateikusi paraišką dėl stojimo į ES, šiuo keliu ėjo 8 metus...

Š. m. spalio 31 d. Lietuvos žiniasklaida mums paaiškino, kad „Moldovos Konstitucinis Teismas posėdyje pripažino teisėtais referendumo dėl europinės integracijos, kurį stojimo į ES šalininkai laimėjo minimalia persvara, rezultatus“. Ir ES pagyrė Moldovos valdžią, kad „Prezidento rinkimų I turas ir referendumas buvo organizuoti laikantis demokratinių standartų“, pavadino tai „Moldovos siekiu kurti taikią, nepriklausomą, stabilią, demokratinę ir klestinčią Moldovą“, patikino, kad „ES padės Moldovos Respublikai didinti atsparumą ir daryti pažangą siekiant narystės ES“. Šalys kandidatės Šiaurės Makedonija, Juodkalnija, Albanija, Ukraina, Bosnija ir Hercegovina, ir pati Moldova prisijungė prie šio sveikinimo Moldovai, taip pat ir Europos ekonominės erdvės narės (ELPA šalys) Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija.

Lietuviškos žiniasklaidos šaltinis apie Moldovą ir jos pro-europietišką Prezidentę dažniausiai yra Ukrinfo, todėl pasidomėjau moldaviškais šaltiniais. Canal5 Moldova paskelbė Moldovos Konstitucinio Teismo dviejų už sprendimą nebalsavusių teisėjų Vladimiro Curkanu ir Sergejaus Curkanu atskirąsias nuomones dėl 2024 m. spalio 31 d. Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šio konstitucinio įstatymo priėmimo VRK teikimu.



Sprendimas buvo priimtas kitų keturių teisėjų balsais. Pasirodo, mus klaidina net tik mūsų ambasadorius T. Valionis, bet ir ES. Iš visų 3020814 rinkėjų referendume dalyvavo 1531392 (50,7 proc.). Už balsavo 749719 rinkėjai (48,9 proc. nuo dalyvavusių referendume ir 24,8 proc. nuo visų registruotų rinkėjų). Tad ir pirma, ir antra konstitucinio įstatymo dalys nesurinko būtino balsų skaičiaus – balsuota buvo už Moldovos europinio identiteto ir jos europinio raidos kelio negrįžtamumo paminėjimą Konstitucijos preambulėje bei Konstitucijos papildymą straipsniu „Europinė integracija“, kuriame nurodoma, kad Moldova prisijungia prie ES steigimo sutarčių ir ES steigimo sutartis keičiančių aktų, o kai prie šių sutarčių ir aktų bus prisijungta, jie turės viršenybę prieš nacionalinius įstatymus.

Atskirą nuomonę paskelbusių teisėjų nuomone, Konstitucinis Teismas turėjo patvirtinti referendumo rezultatus, tačiau po to anuliuoti jo rezultatus, nes nesurinktas konstitucinio įstatymo priėmimui būtinas rinkėjų skaičius – pagal Rinkimų kodekso 208 straipsnio (1) punktą respublikos referendumo sprendimas laikomas priimtu, jei už jį balsavo dauguma dalyvavusių referendume rinkėjų. Pagal Moldovos Konstitucinio Teismo praktiką, respublikinio referendumo sprendimas gali būti priimtas, jei Konstitucijos keitimo įstatymas priimtas kvalifikuota referendume dalyvavusių 2/3 rinkėjų dauguma. Todėl 2024-10-20 referendumo rezultatai negali būti pripažinti. Štai taip, užmerkus akis į Moldovos įstatymus, tiesmukai įgyvendinama ne Moldovos piliečių, bet Vakarų valia.

Taigi, referendumas įvyko, tačiau Moldovos Konstitucijos keitimo sprendimas nebuvo priimtas. Bet Moldovos Konstitucinis Teismas 4 teisėjų balsais nutarė kitaip – referendumas pripažintas teisėtu, nes balsavo dauguma...

Referendumo teisėtumas ir sprendimo jame priėmimas, deja, bet tai skirtingi klausimai – referendumas galėjo teisėtai įvykti, bet sprendimo jis nepriėmė. Nuo kada 48,9 proc. nuo dalyvavusių referendume yra dauguma, t. y. daugiau kaip 50 proc.? Matyt, aritmetikos turėtų pasimokyti Moldovos Konstitucinio Teismo 4 teisėjai, kaip ir LR Seimo rinkimų balsavimo komisija Lietuvos ambasadoje Jungtinėje Karalystėje, kuri mano, kad balsų skaičiavimui privalomus 3/5 komisijos narių sudaro, pvz. 23 komisijos nariai iš visų 57 narių. O Lietuvos VRK nariai dar ir pranašais tapo – spalio 14 d. paruošė Pasaulio lietuvių apygardos II turo biuletenius su Aušrine Armonaite ir Dalia Asanavičiūte, nors balsų skaičiavimą šioje apygardoje baigė tik spalio 18 d.

Sprendimą dėl Moldovos Konstitucijos keitimo turės priimti dar ir parlamentas. O ir skirtumas tarp balsavusių „UŽ“ (beveik visi paštu vakarietiškame užsienyje galimai balsavę Moldovos piliečiai) ir „PRIEŠ“ (beveik visi Moldovoje balsavę piliečiai) – vos 0,72 proc. Rašau, kad „užsienyje galimai balsavę“, nes ir man teko stebėti tokių balsų už Lietuvos Seimo rinkimą skaičiavimą Londone. Nenustebau, kad ir Moldovoje reikalaujama pripažinti rezultatus negaliojančiais dėl balsavimo procedūrų užsienyje pažeidimų. Su balsavimo užsienyje lietuviškais „išradimais“ siūlau susipažinti Zigmo Vaišvilos ir kitų rinkimų stebėtojų spaudos konferencijose Seime - paskelbta medžiaga ir įrodymais.

Ne tik Moldovos, bet ir Lietuvos piliečiams turėtų rūpėti ir tai, kaip Moldova galėjo balsuoti už jos prisijungimą prie ES steigimo sutarčių ir jų viršenybę prieš Moldovos nacionalinius įstatymus, nors dar nebalsuota dėl Moldovos stojimo į ES, o ir stojimo sąlygos dar tik pradėtos derinti!? Kaip galima balsuoti ne už konkretų įstatymą, o už abstraktų prisijungimą prie konkrečių sutarčių. Kaip į šį teisinį absurdą žiūri savimi besipuikuojanti Vakarų demokratija?

Nesistebėkime, bet prisiminkime iškrypėlišką Vakarų demokratijos taikymą (teisingiau – įžūlią prievartą ir apgaulę) taip vadinamam Lietuvos stojimui į ES, kuriam ruoštasi sąmoningai ir iš anksto. LR Seimo 2003-02-27 nutarimu Nr.IX-1350 „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos narystės“ (Seimo pirmininkas A. Paulauskas) buvo paskelbtas 2003 m. gegužės 10-11 d. referendumas. Prieš tai 2003-02-25 d. LR Seimas pakeitė LR referendumo įstatymą, kad referendumą galima vykdyti ne vieną dieną, bet savaitę(!), kad dėl narystės tarptautinėje organizacijoje pakanka 50% referendume dalyvavusių piliečių pritarimo. Tačiau ES – ne tarptautinė organizacija (kaip NATO), o valstybių sąjunga, kuriai narės atiduoda didžiulę suvereniteto dalį.

Akivaizdus nepasitikėjimas Tauta ir būsimu jos balsavimu, nes balsavimui referendume buvo pateiktas ne teisės aktas dėl Lietuvos Respublikos stojimo į ES ir mūsų suvereniteto paskirstymas tarp ES ir mūsų valstybės, bet tik sakinys „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje“. Kaip, kokios šios narystės sąlygos?! Gi mūsų ir kitų į ES stojusių valstybių narystės sąlygas ir atiduodamą suverenitetą nustatė Atėnuose pasirašytas 2003 m. balandžio 16 d. „Aktas dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų“. Tačiau šio Akto mums neteikė balsuoti referendume. Tačiau šį Aktą ratifikavo tuometės ES valstybės-narės ir į ją stojančios valstybės, bet ne 2003 m. gegužės 10-11 d. d. mūsų referendumo sakinį. Kurį pirštą prie smilkinio būtų pasukioję kitų valstybių vadovai, jei jiems ratifikavimui būtų pateiktas tik sakinys „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje“? Tad ir Lietuvos, ir Moldovos Tautos referendumuose kol kas nebalsavo dėl šių Respublikų stojimo į Europos Sąjungą.

Tad 2003 m. gegužės 10-11 d. d. referendumas ir jame priimtas sprendimas nesukūrė jokių teisinių pasekmių Lietuvos Respublikai dėl jos narystės Europos Sąjungoje.

Minėtą 2003 m. rugsėjo 16 d. Aktą įstatymu Nr.IX-1730 su 103 susijusiais dokumentais ratifikavo ne mūsų Tauta referendume, bet LR Seimas. Ratifikavimo įstatymą pasirašė Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas. Antikos laikų Romėnų teisės,  kuria remiasi ir Lietuvos teisės korifėjai bei teismai, skelbia ir šias aiškias taisykles: ex iniuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) ir nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali turėti naudos iš teisės pažeidimo). Todėl po teisiškai neįvykusio Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą mūsų Konstitucija liko nepakeista – Lietuvos valstybė liko nepriklausoma demokratine respublika, ir jokio ES pėdsako joje nėra! Nei 2003 m. gegužės 10-11 d. d. referendumas, nei 2003-04-16 stojimo Akto ratifikavimas Seime nesukėlė jokių teisinių pasekmių nei Lietuvai, nei Europos Sąjungai.

Šią mūsų apgavystę pratęsė LR Seimas, priėmęs 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (Seimo pirmininkas A. Paulauskas) ir šį aktą neteisėtai (be 3/4 piliečių pritarimo referendume) prirašęs prie Konstitucijos 150 straipsnyje skelbiamų jos sudėtinių dalių, kurias Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendume:

- 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ (nustatančio, kad Lietuvos valstybės suverenitetas gali būti atiduotas, jei tam referendume pritars 3/4 visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių, ką Tauta nusprendė 1991 m. vasario 9 d. referendume);

- 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ (klausimas mūsų Konstitucijos aiškintojams – ar Šveicarijos pavyzdžiu Lietuvos Respublika dėl šio akto galėtų sudaryti konfederaciją su Latvijos Respublika?);

- 1992 m. spalio 25 d. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“.

Mūsų Tauta nebalsavo ir už 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, nes ir šį Aktą pabijota teikti referendumui. Tad šis aktas neteisėtai įrašytas į mūsų Konstituciją, kurios 148 straipsnis reikalauja, kad tokiam aktui (suvereniteto atidavimui) referendume turi pritarti 3/4 visų balso teisę turinčių piliečių. LR VRK skelbiamuose duomenyse apie šio referendumo rezultatus rodomi procentai, kiek balsavo „už“ ir „prieš“ nuo referendume dalyvavusių 1672317 rinkėjų, bet ne nuo visų 2638886 rinkėjų. Skelbiama, kad referendumas laikomas įvykusiu, bet neskelbiama, kad sprendimas priimtas. O ir skelbti negalima, nes net ir už sakinį „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje“ balsavo ne privalomi 75 proc. rinkėjų, o tik 57 proc. visų rinkėjų.

O Lietuvos valdžia skelbiasi padedanti Moldovos valdžiai padėti „įstoti“ į Europos Sąjungą...

Lietuvos ir Moldovos likimų palyginimas svarbus ir teisiškai, ir istoriškai. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai (ne mistiniam neegzistavusiam Atkuriamajam Seimui) atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę nuo TSRS, Lietuvos valstybingumą 1990 m. gegužės 31 d. pirmoji pasaulyje pripažino Moldavijos TSR Aukščiausioji Taryba. Nors pati Moldavija vis dar buvo TSRS sudėtyje. Jau kitą dieną Tarybų Sąjungos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kad toks Moldavijos TSR Aukščiausiosios Tarybos sprendimas yra niekinis. Ir tai dar kartą yra gera proga prisiminti teisiškai nepriekaištingą Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d. aktais – TSRS Aukščiausioji Taryba ir TSRS liaudies deputatų suvažiavimas nenaikino šių Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, pakeitusios ir valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką, priimtų aktų, bet įvairiais būdais mus spaudė, grasino ir reikalavo, kad mes patys juos panaikintumėm. Deja, Rusijos Prezidentas Vladimiras Putinas šiuos mūsų teisės aktus geriau supranta, nei Lietuvos besikeičiančios valdžios.

Nauja Lietuvą valdyti pasišovusi koalicija paskelbė planus sukurti Regionų ministeriją. Priminsiu, kad Europos Sąjungoje nacionalinėms vyriausybėms ir parlamentams priklaususių galių ir funkcijų perleidimas vyksta dviem kryptimis: kuriant viršnacionalines institucijas judama Europos megavalstybės link, o atsisakant nacionalinių valstybių kuriami regioniniai savivaldos subjektai, kurie taptų mikrovalstybėmis ir kuriuose jau dabar leidžiama balsuoti ir būti renkamiems visiems ES piliečiams. Tam Mastrichto sutartyje numatytas Regionų komiteto įkūrimas (II dalis, 198 A str.), turintis padėti Europos Tarybai ir Europos Komisijai, kuri būtų megavalstybės supervyriausybė. Ursula von de Leyen šio tikslo nebeslepia. Taip vykdomas planas, paskelbtas socialisto Peterio Glotzo „Manifeste naujajai Europos kairei“, kuriame jis sveikino „nacionalinės valstybės pabaigą Europoje“, kuri turėtų įvykti ne tik per daugiašalį vienijimąsi, bet ir per regionalizaciją bei decentralizaciją. Anot Italijos istoriko Roberto Di Mattei, tai yra atnaujinta didžiojo kairės tikslo versija, kuri visada buvo ir yra anarchija – „naujasis pasaulis“. Rusų filosofo anarchisto Michailo Bakunino žodžiais, „ant visų bažnyčių ir valstybių griuvėsių“... „revoliuciniai socialistai organizuojasi prieš akis turėdami būsimą valstybių destrukciją arba, jei norite švelnesnio žodžio, išardymą,... kad laisvos asociacijos, organizuojamos iš apačios savivaldybėms federaciniu principu laisvai besijungiant į provincijas, provincijoms į tautas, tautoms į Jungtines Europos Valstijas, gali iškilti ant jų griuvėsių.“

Įdomu, kaip šiems ES planuotojams seksis po Donaldo Trampo (Donald Trump) išrinkimo JAV Prezidentu?

Susiję:

Šviesią Lietuvos ateitį prieš 12 metų numatė KGB rezervistas