Valerijus Balajanas: „Ukraina – tai ne Rusija, ir viltys čia neprarastos“

Valerijus Balajanas – žinomas Rusijos ir Ukrainos kinematografininkas. Mes pažįstami su Valera daugiau nei dvidešimt metų. Aš stebiu jo kūrybą ir galiu tik pavydėti nepaprasto šio žmogaus kūrybingumo ir energijos. Pagal jo scenarijus sukurta daugiau nei 40 filmų, pats jis režisavo daugiau nei 60 dokumentinių filmų. Dėstė kino dramaturgiją VGIK‘e, yra kūrybinių sąjungų narys, dalyvauja įvairiuose festivaliuose kaip vertinimo komisijos narys ir t. t. – visko neišvardinsi. Jo filmų objektai dažniausiai yra kultūros, istorijos, politikos įvykiai ir jų dalyviai. Ne viskas režisieriaus gyvenime buvo šviesu ir sėkminga. Pamenu, kaip jis išgyveno dėl savo pirmagimio Arsenijaus mirties, – baisu prisiminti. Daugybę metų dirbęs ir gyvenęs Maskvoje, Valera kraustosi į Ukrainą. Ką ir kodėl paliko Rusijoje, kuo šiandieną gyvena Ukraina, – tokia mūsų pasikalbėjimo tema (pokalbis vyko prieš kelias savaites, kai Ukrainos ir ES santykių perspektyva teikė daugiau vilčių, nei dabar).

– Sveikas, bičiuli. Dėkoju, kad radai laiko pasišnekėti. Mes visi tavęs pasiilgom...

– Žinai, prieš skambindamas tau, pamačiau pro langą mersedesą, lygiai tokį, kokiu jūs su Sauliumi prieš dvidešimt metų važinėjote. Tokia nostalgija apėmė... Aš jo net pavydėjau...

– Na va, o dabar aš tau pavydžiu tavo Partenito... (Tai toks mažas spalvingas miestelis ant jūros kranto Kryme, aut. past.). Tai kaip atsitiko, kad tu palikai Maskvą?

– Taip, aš Maskvoje retai būnu, daugiausia gyvenu Kryme, iš Ukrainos beveik neišvažiuoju. Viskas prasidėjo nuo idėjos, kad vasarą vaikus reikia kažkur išvežti iš didelio miesto. Pamenu, nusipirkau skelbimų laikraštį ir nustebau, kad Kryme tokie pigūs butai. Taip atsirado pirmasis vieno kambario, kurį vėliau keitėm vis į didesnį. O galutinis apsisprendimas įvyko dėl „Nord-Ost“ tragedijos, 2002 metų spalio 23 dieną. Man tai buvo kaip skambutis: žūsta žmonės, nuodijami vaikai, viskas pereina į režimą, kuriame tu nė sekundės negali būti saugus. Lygiai po savaitės susodinau šeimą į automobilį, ir mes išvažiavome. Štai jau 11 metų, kai mes Kryme. Tiesa, aš važinėdavau į Maskvą darbo reikalais. Vaikai baigė mokyklas: Nadia studijuoja Charkove, Kolia Simferopolyje, ir nė vienas iš jų nei vienai sekundei nenori ten sugrįžti.

– O ar yra buvę prieš „Nord-Ost“ kokių nors nerimo signalų?

– Jelcino laikais nesaugumo, nerimo, kad tave kažkas kontroliuoja, nebuvo. Valdžia buvo atvirai svarstoma. Taip, įvykis, kai čečėnai įkaitais paėmė Budionovsko gimdymo namus, visus sukrėtė, bet, prisimenu, Černomyrdinas asmeniškai skambino Basajevui, ir visa tai buvo transliuojama tiesioginiame eteryje. Tuomet derybos pavyko. Po kurio laiko išvaikė NTV, ir tapo aišku, kad jokio viešumo nebus. Visoje šalyje, ne tik masinėse informavimo priemonėse, pasikeitė atmosfera; ministrai keičiasi vienas po kito, į visus postus sodinami saugumiečiai, žodžiu, jau nuo 2004 prasidėjo cenzūra, kuri davė suprast, kad ne viskas galima. Aš tai pajutau, dirbdamas TV: lėtai, tačiau metodiškai buvo užsukinėjami varžtai. Paliko gal tik „Echo Moskvy“ kaip kokią orlaidę dėl vaizdo.

– Ar tau asmeniškai yra buvę, kad kas nors gatvėje pareikalautų parodyti pasą?

– Retai, bet būdavo. Aš vietoj paso ištraukdavau kokį nors žurnalisto pažymėjimą. Be to, aš kalbu, kaip žinai, be akcento ir elgiuosi labai kietai: „Pirmiausia jūs prisistatykite“, –sakau. O jie – geri psichologai, mato, kad žmogus ne iš kelmo spirtas, nepaisant išvaizdos; jiems ne dokumentų reikia, o 50 rublių nusitręšt.

– Ar daug imigrantų iš Kaukazo ir iš Vidurinės Azijos Rusijoje?

– Taip, pastaraisiais metais labai pastebima masinė tadžikų, kirgizų imigracija. Daug žmonių iš Šiaurės Kaukazo – jie daugiausia užsiima maršrutinių autobusų ir taksi verslu. Armėnai – namų ir kelių statyba, taip pat automobilių remontu. Turgus priklauso azerbaidžaniečiams. Tos sferos yra padalintos. Armėnai turguje neprekiauja. Apskritai, imigrantai gerai matomi vizualiai. Jie niekad nevaikšto po vieną, tik didelėmis grupėmis, nes kitaip sumuštų. Skiriasi ir apranga: pavyzdžiui, Kaukazo žmonės rengiasi juodai, dėvi odines striukes ir smailianosius batus. Maskvoje virš 12 milijonų gyventojų, iš kurių 1 milijonas iš Azerbaidžano. Tai pati didžiausia diaspora. Imigrantai daugiausia užsiima prekyba, kai kurie mokosi, kai kurie ieško žmonos. Žodžiu, Maskvos, kaip ir Piterio, vaizdas kardinaliai pasikeitė. Vadinasi, kažkam to reikia, kažkas sankcionavo iš viršaus. O Ukrainoje to nematyti, nes yra griežtas režimas. Važiuodamas traukiniu matau, kad kai pasirodo Uzbekijos pasas, pasieniečiai subėga ir tyrinėja jį padidinamuoju stiklu. Ukrainos politika labai vienareikšmiška: atvažiavai ir po mėnesio viso gero. Todėl Ukrainoje jokių tadžikų, dirbančių kiemsargiais, nepamatysi.

– Ar tu jau visiškai persikraustei į Ukrainą?

– Būdamas Rusijos pilietis, aš turiu leidimą nuolatos dirbti ir gyventi Ukrainoje, ką aš ir darau, ir mano šeima taip pat. Iki šiol turėjau darbą Maskvoje, ir ten praleisdavau pusę laiko. Dabar tas santykis pasikeitė. Kuo toliau, tuo labiau nenoriu nei ten važiuoti, nei ten būti. Maskvoje aš susikūriau reputaciją žmogaus, kuris nedarys, ką nori jie, todėl niekas man dabar jokių grantų neduoda. Mano filmus apie Gaidarą ir apie Vojnovičių „Kultūros“ kanalas uždraudė.

– Prisimenu, tavo pirmas skandalas su „Kultūros“ kanalu buvo dėl filmo apie Kopylevą 2009 metais. (Levas Kopylevas buvo garsus disidentas, istorikas, rašytojas; karo pabaigoje Rytprūsiuose pamėgino ginti vokietes nuo rusų kareivių smurto, už ką buvo suimtas ir nuteistas. Būtent šį epizodą „Kultūros“ kanalo redaktoriai savavališkai iškirpo iš filmo, nenorėdami rodyti Raudonosios Armijos būtent tokiu rakursu, aut. past.).

– Ne, tai ne pirmas. Prieš tai buvo filmas apie Igorį Pomerancevą, kuris, kaip žinai, dirba „Laisvės“ radijuje. Mane apkaltino, kaip aš drįstu tempti į ekraną tokius veikėjus.

– O Ukrainoje ar gali dirbti?

– O, taip, niekas manęs nekontroliuoja. Šiuo metu kuriu dokumentinį filmą, skirtą Dovženkos kino studijos jubiliejui, apie studijos darbą evakuacijoje Vidurinėje Azijoje karo metais.

– Kokios nuotaikos Ukrainoje dėl ES?

– Įvairios. Paprasti žmonės, kaip ir visame pasaulyje, galvoja tai, ką televizorius rodo. Kai kurie mano, kad dangaus gėrybės pasipils. Iš tikrųjų gali būti, kad kelias į Europą yra politikos ir verslo pasirinkimas. Politikus išlaiko oligarchai, tokie kaip Pinčiukas, Kolomojskis ir kiti, tu jų vardų nežinai. Jų kapitalai daug mažesni nei Rusijos oligarchų, ir jie turi tam tikrų baimių. Taigi, iš dviejų blogybių jie pasirinko mažesnę. Intelektualai tikisi, kad šis iškeltas vektorius yra vystimosi su Europa, o ne su šiauriniais kaimynais vektorius. Atmetus viską, čia intelektualinio ir verslo elito nuomonės sutampa.

Apskritai, reikėtų pasakyti, kad Ukrainoje stipri opozicija, skirtingai nuo Rusijos, kuri tėra pseudoopozicija. Ukraina – tai ne Rusija, ir viltys čia neprarastos. Ir aš manau, jei susitarimas bus pasirašytas, viskas eis į priekį. Pavyzdžiui, sutartis su ES galbūt priverstų Ukrainą peržiūrėti teismų sistemą, kuri pagal savo korupciją lenkia visus. Mano žmona – advokatė, ir čia ji negali normaliai dirbti, nes advokatas yra kyšių nešiotojas. Greitai bus rinkimai, kurių, manau, Janukovičius nelaimės. Čia rinkimai, skirtingai nuo Rusijos, kurioje apskritai nėra rinkimų, yra tikri ir be jokių „karuselių“ – aš pats buvau stebėtoju. Pakeisti šią šalį, kaip tai Rusijoje padarė Putinas, bus labai sunku. Šiuo metu labai populiarėja centristai, manau, jiems priklauso ateitis. Nacionalistinės partijos visus gąsdina, ypač rusakalbius. Be abejo, Ukraina yra padalinta į dvi dalis. Kairysis Dniepro krantas visada buvo prorusiškas, dešinysis – prolenkiškas, prolietuviškas ir apskritai norintis į Europą. Ukrainos televizija transliuoja pokalbių laidas, kokių Rusijoje jau seniai nebėra. Viena laida padarė apklausą, iš kurios matyti, kad 55 procentai gyventojų yra už muitų sąjungą su ES. Taigi, sprendimas viduje padarytas.

– Na, o tu pats ar norėtum į ES?

– Taip, aš labai norėčiau. Tačiau suprantu savo iliuziją, nes turi užaugti dešimt kartų, kad kas nors pasikeistų. Kita vertus, pats atsiskyrimas nuo rusiškojo vektoriaus labai svarbus. Ukraina atsibudo, ir liaudis suprato, kad jie gali išsirinkti, ką nori. Kad ir ką bekalbėtum, tos pamokos nenuėjo veltui. Žmonės sužinojo, kad galima išeiti į gatves ir nuversti valdžią. Tai pamoka, kurios Rusija neturėjo.

– O Bolotnaja?

– Ne, to negalima lyginti. Kijevo demonstracijose dalyvavo beveik milijonas žmonių, o ten buvo 100 000. Be to, Kijeve į aikštes išėjo žmonės, priklausantys įvairioms socialinėms klasėms ir įvairaus amžiaus. O į Bolotnajos mitingą – tik išsilavinęs sluoksnis. Tai skirtingi dalykai. Ukraina bus atidalinta nuo bizantiškos ir azijietiškos Rusijos matricos. Be abejo, tarybiniai įpročiai ir smegenys dar ilgai ir labai ilgai visa tai stabdys. Tačiau ateityje Ukraina bus kita šalis.

– Ačiū už pokalbį ir linkiu sėkmės.

Valerijaus Balajano biografija (rusų k.)