Savo naujoje programoje Nikita Michalkovas grįžta prie „civilizuotų“ Vakarų paniekos Rusijai temos.
Vienas iš šio reiškinio dabartinių epizodų yra Nobelio taikos premijos (jau sukompromituotos paskyrimu tokiems veikėjams, kaip Obama) paskyrimas „Novaja gazeta“ redaktoriui.
Kodėl premiją „už drąsą“ gavo Muratovas, kurio žmona turi 875.000 $ kainuojantį butą Manhetene, o ne Asanžas (Assange), kuris sėdi kalėjime?
Laidoje analizuojama Didžiosios Britanijos ambasados veikla finansuojant įvairias Rusijos nevyriausybines organizacijas, pradedant „Memorialu“ ir baigiant LGBT organizacijomis (pasirodo, jų RF yra nemažai, yra net „Rusijos LGBT sporto federacija“).
Iš Britanijoje įregistruoto „Chodorkovskio fondo“ finansavimą gauna keliolika RF universitetų, o „Džono Smito fondas“ Rusijos visuomenei ruošia „perspektyvius lyderius“.
Aišku, „perspektyvius“ žvelgiant iš Britanijos, o ne iš Rusijos nacionalinių interesų perspektyvos.
Švietimo sistemos „reformos“ Rusijoje (kaip, beje, ir kitur) tikslas yra aptarnauti ne Rusijos nacionalinius, o transnacionalinių korporacijų interesus.
Viena šios „reformos“ (kurioje aktyviai dalyvauja didžiausio Rusijos banko „Sberbank“ vadovas Germanas Grefas) pasekmių – neraštingumo (taip pat ir istorijos nežinojimo) plitimas jaunojoje kartoje.
Michalkovo nuomone, dėl Vakarų paniekinančio požiūrio į Rusiją iš dalies kalti mes patys (t. y. rusai).
Pateikiama visa eilė Rusijos visuomenės „susmulkėjimo“ pavyzdžių – pradedant duobkasių čempionatu ir baigiant „karališkųjų“ vestuvių Sankt Peterburge farsu.
P. S.
Dažniausiai Lietuvoje nepageidaujama ar, neretai, tiesiog draudžiama publicistika ir dokumentika – kiekvieną dieną rodoma „PressJazz TV“ kanale.