I dalis
Nuosekliai trinamas iš mūsų atminties Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d., jos įtvirtinimas 1991 m. vasario 9 d. tautos plebiscite, po kurio prasidėjo tarptautinis Lietuvos pripažinimas.
1990 m. kovo 10 d. buvo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės pirmojo nario poeto Justino Marcinkevičiaus 60-mečio diena. Just. Marcinkevičiaus mintys 1989 m. rugpjūčio 30 d. „Atgimimo bangos“ TV laidoje: „Kiekvienas pilietis turi susidaryti ir pasakyti savo nuomonę. Tauta, pasiryžusi būti laisva, užsikrauna naštą už kiekvieno žmogaus būtį ir buitį. Vienybė – mūsų išlikimo sąlyga.“
LPS kandidatai į 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT deputatus rinkimuose dalyvavo, prisiekę vadovautis LPS rinkimų programa, kurioje buvo numatytas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas ir neutralus Lietuvos valstybės statusas.
Tą vakarą suaktyvėjo okupacinės kariuomenės mašinų judėjimas Vilniuje. 21 val. prasidėjo 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmosios sesijos pirmasis posėdis, kuriame dalyvavo 125 išrinkti deputatai ir dalis Lietuvoje išrinktų TSRS liaudies deputatų. Pirmininkavo Respublikos rinkimų komisijos (RRK) pirmininkas, Lietuvos TSR Mokslų akademijos narys korespondentas, LPS Iniciatyvinės grupės narys ir savarankiškos LKP narys Juozas Bulavas, priminęs, kad svarbiausias žmonių išrinktiems deputatams yra Lietuvos Respublikos valstybingumo, Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimo uždavinys.
23 val. prasidėjusiame Sąjūdžio Deputatų Klubo (SDK) pasitarime apsisprendimo dėl nepriklausomybės paskelbimo vis nebuvo, nors atėjęs LKP atstovas Vladimiras Beriozovas mums pranešė: „Už Nepriklausomybę turėsite mūsų 9 balsus.“ Kazimieras Motieka tiesiai paklausė Vytauto Landsbergio, ar šis dėl to kalbėjosi su ilgamečiu Lietuvos ambasadoriumi JAV Stasiu Lozoraičiu, besiaiškinusiu JAV reakciją į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. V. Landsbergis atsakė, kad ne. K. Motieka buvo tiesmukas: „Tai pakalbėkit.“ Po telefoninio pokalbio su S. Lozoraičiu į SDK pasitarimą grįžusio V. Landsbergio veidas be žodžių sakė: „Skelbiame.“ Ir S. Lozoraitis buvo tiesmukas: „Mes nesuprantame jūsų delsimo.“ Taip naktį iš 1990 m. kovo 10 d. į kovo 11 d. apie 1 val. 30 min. buvo įveiktos V. Landsbergio dvejonės dėl nepriklausomybės atkūrimo jau kovo 11 d., nelaukiant, ką Maskvoje nutars kovo 12 d. šaukiamas neeilinis III TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Atsiradus suvokimui „Dabar arba Niekada“, buvo apsispręsta priimti parengtą ir dar paskutiniąją naktį redaguotą įstatymų paketą.
Antrasis 12-ojo šaukimo LTSR AT posėdis prasidėjo 1990 m. kovo 11 d. 9 val. Pirmininkavo J. Bulavas, paskelbęs kovo 11 d. RRK sprendimus dėl paskutiniųjų dviejų kovo 10 d. išrinktų LTSR AT deputatų. Mandatų komisijos pirmininkas Aloyzas Sakalas paskelbė, kad galiojančiais pripažinti 133 deputatų mandatai.
Nebuvo paprasta apsispręsti. Grėsmės iš Maskvos akivaizdoje atsakomybė dėl būsimo sprendimo ir psichologinis spaudimas buvo didžiuliai. Net kauniečių deputatų pasiūlytas Nepriklausomybės atkūrimo planas1 buvo panašus į estišką – tai padaryti per daugelį metų, siūlant Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimus ir derybas su TSRS. LPS Steigimajame suvažiavime pasirinktas taikus kelias (rezoliucija Nr. 21 dėl dalyvavimo okupacinės tarybų valdžios organų rinkimuose) atvedė Lietuvą į istorinę 1990 m. kovo 11 d. Paskutinis Aukščiausiasis Tarybų Lietuvos okupacinės valdžios organas tą dieną atkūrė Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę. Tai buvo padaryta ne vienu aktu, bet priėmus parengtų dokumentų paketą. Prieš tai ši Lietuvos TSR AT nutarimu Nr.I-2 vienbalsiai „pripažino 1990 m. vasario 24, kovo 4, 7, 8 ir 10 dienomis išrinktų 133 Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimus“, nutarimu Nr.I-3 papildė Lietuvos TSR AT Reglamentą skirsniu 111 dėl AT Pirmininko rinkimo ir atšaukimo. Nutarimu Nr.I-4 Lietuvos TSR AT Pirmininku 1990 m. kovo 11 d. buvo išrinktas LPS atstovas Vytautas Landsbergis, įveikęs Algirdą Brazauską (91 balsas prieš 38). Kiti kandidatais siūlyti LPS atstovai K. Motieka (siūlė Kazimieras Antanavičius, Saulius Pečeliūnas) ir Romualdas Ozolas (siūlė Vidmantė Jasukaitytė ir Valerijonas Šadreika) atsisakė dalyvauti. Toks buvo LPS deputatų susitarimas. Kaip ir susitarimas, pavykus AT Pirmininku išrinkti V. Landsbergį, vienu jo pavaduotojų rinkti R. Ozolą. V. Landsbergis neįvykdė ir šio sąjūdiečių susitarimo. Taip prasidėjo Sąjūdžio skaldymas ir supriešinimas, išoriškai dar nematoma, tačiau jau prasidėjusi Aukščiausiosios Tarybos erozija.
Tai buvo stebuklas, kad tokiomis išorės ir vidaus sąlygomis tiek ilgai atsilaikėme.
Pasirašant 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. kovo 11 d. nutarimus Nr. I-1 – Nr. I-4, susidurta su problema – LTSR Konstitucija ir LTSR AT Reglamentas buvo nustatę, kad AT priimtus dokumentus pasirašo AT Prezidiumo Pirmininkas ir Sekretorius. Ankstesnių šaukimų LTSR AT Prezidiumo (turėjusio teisę priimti teisės aktus) Pirmininko ir AT Pirmininko, vadovavusio AT plenariniams posėdžiams, pareigos buvo skirtingos. Tačiau 12-ojo šaukimo LTSR AT Pirmininkas ir Sekretorius tuo metu dar nebuvo išrinkti, jų kandidatūras Aukščiausiajai Tarybai turėjo siūlyti naujai išrinktas LTSR AT Pirmininkas. Vieninteliai pareigūnai, turėję teisę pasirašyti šiuos dokumentus, buvo RRK pirmininkas Juozas Bulavas ir sekretorius Viktoras Rinkevičius. Tačiau pirmus keturis 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos TSR AT nutarimus pasirašė vėliau išrinktas V. Landsbergis ir jo siūlymu išrinkti AT Pirmininko pavaduotojas Bronislovas Kuzmickas (Nutarimą dėl AT pirmininko išrinkimo) bei AT Sekretorius Liudvikas Sabutis. Kitais LTSR AT Pirmininko pavaduotojais buvo išrinkti K. Motieka ir Česlovas Vytautas Stankevičius. Nutarimu Nr.I-10 buvo patvirtinta Deklaracija dėl Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimų (dėl 1990 m. vasario 24 d. ir pakartotinių balsavimų rinkimuose rinkėjų suteikto mandato atkurti valstybę), Nutarimu Nr.I-11 - pakeistas valstybės pavadinimas (iš Lietuvos TSR – į Lietuvos Respubliką) ir herbas (Lietuvos TSR herbas – į Juozo Zikaro sukurtą Vytį). Ir tik po to, dokumentu Nr.I-12, balsuojant vardinėmis kortelėmis, buvo priimtas jau pakeisto pavadinimo valstybės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos AKTAS „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Prasidėjo balsavimas vardinėmis kortelėmis. Už Nepriklausomybės atkūrimą balsavo 124 deputatai, 6 susilaikė. Skelbiamus šio balsavimo vardinėmis kortelėmis rezultatus atsistojimu ir balsu patvirtino visi 130 balsavusių deputatų. Lietuvos TSR AT deputatai Stasys Kašauskas, Nikolajus Medvedevas ir Mindaugas Stakvilevičius, būdami ir TSRS liaudies deputatais, nedalyvavo šiame istoriniame balsavime, nes išvyko į Maskvoje 1990 m. kovo 12 d. prasidedantį neeilinį III TSRS liaudies deputatų suvažiavimą.
Nors pagal Lietuvos TSR AT Reglamentą Aukščiausiosios Tarybos priimtus teisės aktus pasirašydavo AT Pirmininkas ir Sekretorius, tačiau Virgilijaus Juozo Čepaičio siūlymu salėje, iškart šį Aktą priėmus, jį pasirašė už jį balsavę AT deputatai. 2003 m. spalio 16 d. priimto LR Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymo Nr. IX-1789 2 straipsnio 1 dalimi šiam dokumentui suteiktas oficialus statusas, nustatant, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras yra Tautos išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, kuris nustatyta tvarka 1990 m. kovo 11 d. užpildė vardinio balsavimo kortelę, joje pasirašė, balsavo už Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir po juo pasirašė.
Šį Aktą ir su juo susietus dokumentus per savaitę parengė LTSR AT LPS deputatų grupė – Vytenis Povilas Andriukaitis, Valdemaras Katkus, Egidijus Klumbys, V. Landsbergis, Kęstutis Lapinskas, Algirdas Saudargas, Vytautas Sinkevičius (AT Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojas), grupės koordinatorius Č. V. Stankevičius. Kovo 9 d. priešpiet, baigę rašyti Lietuvos Respublikos AT nutarimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ projektą, E. Klumbio siūlymu grupės nariai jį pasirašė. Pavakare E. Klumbys grįžo į Kauną ir nutarimo projektą aptarė su LPS Kauno miesto tarybos nariu advokatu Gintaru Pūku, kuris pasiūlė jį parodyti tarptautinės teisės specialistui Lietuvos TSR teisingumo ministrui Pranui Kūriui. Šis apsisprendė įsitraukti į šį darbą. Po jų naktinio darbo P. Kūrio namuose atsirado siūlymas jį vadinti Aktu. Šis projekto tekstas kovo 10 d. buvo perduotas grupės koordinatoriui Č. V. Stankevičiui, šis supažindino su juo V. Landsbergį.
Paskutinės valandos lėmė ir tai, kad Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskutiniajame sakinyje atsirado dalies darbo grupės ir P. Kūrio siūlymas dėl neatidėliotino Nepriklausomybės paskelbimo – žodis „sieks“ (LR AT „sieks realizuoti visą Valstybės suverenitetą“) buvo pakeistas į žodį „pradedame“ („pradedame realizuoti visą Valstybės suverenitetą“). Nutarimą pavadinti Aktu ar Rezoliucija plenarinio posėdžio metu pasiūlė deputatas A. K. Leščinskas, nors dokumento pavadinimas jau buvo pakeistas anksčiau. V. Landsbergis, posėdžio metu pranešdamas, kad šį dokumentą pristatys Č. V. Stankevičius, dokumentą jau pavadino AKTU, nors deputatams išdalintame projekte buvo parašytas žodis „NUTARIMAS“. Prie posėdžiui pirmininkavusio V. Landsbergio pasitikrinti dėl žodžio „pradedame“ tekste priėjo V. P. Andriukaitis. V. Landsbergis patvirtino, kad projekte yra žodis „pradedame“. Kovo 11 d. vakarą šį patikslintą nutarimo, jau pavadinto Aktu, su žodžių junginiu „pradeda realizuoti“ projektą Aukščiausioji Taryba ir priėmė kaip Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Taip 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT, 1990 m. kovo 11 d. tapusi Lietuvos Respublikos AT, atkūrė Nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Nors TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijose sąjunginėms respublikoms buvo suteikta teisė laisvai išstoti iš TSRS be jokio reglamentavimo, tačiau dėl to, kad nebūtų pažeistas 1940 m. įvykdyto Lietuvos inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principas, Kovo 11-osios Akte šia tarybinių Konstitucijų suteikiama teise nesinaudota. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ turinys patvirtina, kad šia teise pasinaudota teisės apie išstojimą iš TSRS nutylėjimo būdu. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė valstybės nepriklausomybę 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT priimtu Aktu, prieš pat jo priėmimą ne tik pakeitus valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką, bet ir valstybės tęstinumui užtikrinti po Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbimo priėmus dar ir LR įstatymą Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“. Šiuo įstatymu jau Lietuvos Respublikos AT, atsižvelgdama į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, konstatuodama, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, siekdama atstatyti pažeistas Tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises, nutarė:
-
nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą;
-
nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje;
-
atnaujinti 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą;
-
nustatyti, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.
Tam, kad galima būtų gyventi pagal to meto tikrovę, tą pačią dieną buvo priimtas Sąjūdžio deputatų parengtas LR įstatymas Nr.I-14 „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“. Šiuo konstituciniu įstatymu LR AT, atsižvelgdama į būtinumą suderinti atkurtos 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais:
-
sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą;
-
patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą;
-
nustatė, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui;
-
nustatė, kad šis Įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo momento.
Tad pavojinga LPS dalyvavimo okupacinės valdžios organų rinkimuose ir jų veikloje dviprasmybė ir įtampos kupinos lenktynės su TSRS formaliai baigėsi tik 1990 m. kovo 11 d. – 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, išrinktai 1990 m. vasario 24 d. ir kovo 4, 7, 8 ir 10 d., paskelbus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą ir suspėjus viena diena aplenkti 1990 m. kovo 12 d. įvykius Maskvoje – Michailo Gorbačiovo išrinkimą TSRS Prezidentu bei Tarybinių socialistinių respublikų išstojimo iš Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos įstatymo priėmimą.
Įsimintini V. Landsbergio žodžiai dėl Kovo 11-osios Akto svarbos, ištarti po 1991 m. vasario 9 d. plebiscito dėl Lietuvos Nepriklausomybės: „<...> per 90 % Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė – tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos ištarė beveik visa Lietuva, niekas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą. Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.2 Greitai šios mintys išgaravo iš V. Landsbergio galvos...
Tokio tautos sprendimo reikalavo Vakarų valstybės, teigusios, kad 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT sprendimų joms nepakanka, kad pripažintų atkurtą Lietuvos valstybę. Po tik įvykusių 1991 m. sausio 13 d. įvykių ir Lietuvoje tebebuvusios TSRS kariuomenės galimos reakcijos referendumas vadintas plebiscitu. Mūsų pripažinimui Vakarai dar reikalavo, kad kontroliuotume valstybės sienas. Todėl svarbi buvo ir atkurtos Lietuvos muitinės veikla. Neatsitiktinės 1991 m. liepos 31 d. naktį įvykusios Medininkų žudynės.
Tai, kad Lietuvos valstybės atkūrimas buvo įvykdytas teisiškai nepriekaištingai, patvirtina ir TSRS Prezidento M.o Gorbačiovo ultimatumai Lietuvos Respublikai, kad jos Aukščiausioji Taryba pati panaikintų 1991 m. kovo 11 d. primtus sprendimus dėl Lietuvos nepriklusomybės atstatymo. Pati TSRS šių mūsų priimtų aktų nenaikino, tuo pripažindama, kad neturi teisės tai daryti. Todėl ir prasidėjo TSRS jėgos demonstravimas ir gąsdinimai, nervų karas, ekonominė Lietuvos blokada, kolaborantų paieška ir provokacijos. Netgi sąlyginį Mortoriumą dėl 1990 m. kovo 11 d. Akto dėl Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo teko priimti, kurį panaikinome 1990 m. gruodyje, matant, kad derybos su TSRS neprasideda.
Visa tai paneigia melus apie neegzistavusį Atkuriamąjį Seimą ir neegzistavusį valstybės vadovą.
•••••••
1990 m. kovo 11 d. neabejingos ir atidžios metraštininkės akimis.
R. Ozolo padrąsinta nuoširdi to meto metraštininkė Regina Kalindraitė pranašiškas savo dienoraščio mintis paskelbė knygoje „Sąjūdžio bylojimai. 1989–1992 metų užrašai“3 (citatos):
„1990 m. kovo 10 d. (šeštadienis):
– „Kaip rašo „Respublika“ – paskutinė kabėjimo diena. Neramus tas neapibrėžtas laukimas. Net laikraščių neįmanoma skaityti. Visi laukia lemtingų sprendimų...“
– „Atrodo, visas pasaulis apie šiandien ar rytoj Aukščiausiosios Tarybos sesijoje planuojamą atkurti valstybės Nepriklausomybę kalba kaip apie įvykusį faktą. Dž. Bušas su JAV administracija svarstė savo žingsnius... Gal jie nebus tokie, kokius kovo 7 d. padarė JAV pasiuntinys Maskvoje Dž. Metlokas (anksčiau pakvietęs V. Landsbergį, R. Ozolą, M. Laurinkų ir kitus mūsų atstovus, atsisakė su jais kalbėtis...)?
– „<...> vakar per „Vremia“ diktorės perskaitytos ištraukos iš TASS-o pateikiamo interviu su J. Masliukovu (TSRS Plano komiteto pirmininku – ZV) <...> vėl pateikia Lietuvai skolas ir sąskaitas, pretenzijas dėl teritorijų ir kitokius gąsdinimus. Tuos pačius, kuriuos prieš dvi dienas išsakė A. Brazauskas...“
– „Maskva jau bando susitaikyti su Lietuvos nepriklausomybe, bet, žinoma, dar nori išmėginti jos gerai įvaldytą gąsdinimo ir šantažavimo mašiną. Deja, ji, nors braškėdama, veikia. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, vadovaujamas A. Brazausko, sesijai tepasiūlė spręsti tik „procedūrinius“ klausimus... Deja, šią darbotvarkę, matyt, teks plėsti, kad ir kaip to nenorėtų ponas V. Petkevičius su savo bendraminčiais, šiandien „Lietuvos ryte“ pareiškęs, jog „vienadieniams politikams nepavyko suklaidinti Lietuvos žmonių“. Šis „išminčius“ norėtų, kad sesija įvyktų gal po balandžio 7 d. rinkimų, o gal po TSKP Lietuvos skyriaus planuojamo suvažiavimo balandžio vidury, nes teigė, kad ypač „nerimą mums (?) kelia skubotumas sušaukti naują Lietuvos parlamentą dar nesibaigus rinkimams“. Ką gi – vieną teisingą mintį šis kovotojas pasakė: visos „psichinės atakos“ labai reikalingos ir patogios tik jų skelbėjams, o ne Lietuvai...“
– „O laikrodis skaičiuoja valandas ir minutes... Spręsime savo ateitį patys ar ne? Reikia spręsti!“
– „R. Ozolas, registruodamasis kaip Aukščiausiosios Tarybos deputatas, pasakė, kad ši diena įeis į istoriją, apie ją galėsim pasakyti, jog tai buvo tikėjimo, kad tiesa ir teisingumas šioj žemėj yra, diena.“
0 val. 50 min.: – „Diena buvo ilga ir graži, vėjuota. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų žmonių nebuvo, vienas reporteris filmavo didžiulį herbą ant durų skydo, <...> stovėjo gal keturi televizijos transliavimo autobusai, buvo net palydovinė stotis. Pasaulis ruošiasi sužinoti apie sesiją.“
– „Dar Lietuvos radijas pranešė, kad ruošiamasi į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigas siūlyti V. Landsbergį (LPS kandidatas) ir A. Brazauską (LKP kandidatas).
– Be reikalo V. Landsbergį. Nenorėčiau, kad šie žmonės būtų supriešinti, nors nenorėčiau, kad Pirmininku būtų ir A. Brazauskas... Rytdiena parodys. Kad tik V. Landsbergio išrinkimas nesukeltų parlamento ir visuomenės konflikto. Tokios „nelaimės“ nereikia.“
Kovo 11 d. (sekmadienis):
– „Atėjo ilgai laukta laisvės diena. Pats įvykis, ta minutė buvo labai paprasta, jokio jaudulio nekėlė. Tik ašaros byrėjo nuo to vaizdo – deputatai bučiuojasi, džiūgauja. Tai buvo ne oficiali, o labai nuoširdi ilgai laukto momento atomazga. Tas momentas atėjo lyg nepastebimas, nesuvokiant, kas čia įvyko. Tik po to supranti, kad jau įvyko. Apie tai reikės dar daug mąstyti.
– Padarytas pirmas lemiamas žingsnis. Iki jo buvo didelis nerimas – kas bus. Gal tas nerimas šiek tiek gožė paties įvykio supratimą. Ko gero, emocijos išsiveržia pirmiau nei protas.
– Įtampa, kurią sukėlė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimai, sunkiai slūgo... Kažkodėl atrodo, lyg už nugaros stovėtų konflikto su visuomene grėsmė. Tokia bjauri nuojauta... Viską lems protas ir įvykio reikšmės suvokimas.“
Kovo 12 d. (pirmadienis):
– „Šios dienos posėdis prasidėjo konsoliduojančiu V. Landsbergio sveikinimo žodžiu. Jis pakvietė pagerbti atminimą tų, kurie nesulaukė šios dienos.“
– „Jausmas negeras – <...>. Rinkimuose pralaimėję komunistai (žinoma, ne visi) ne be pašalinių jėgų naudojasi visuomenėje sukeltu ažiotažu dėl A. Brazausko. Konfliktas didėja.“
– „Tokia antroji Nepriklausomybės diena. Lietuva, ištverk, nepasiduok emocijoms dėl smulkmenų, neleisk įtarti, jog Tu neverta laisvės. Nerimą ir pretenzijas privalo nugalėti tvirtas tikėjimas ir pasiryžimas eiti toliau. Dirbti ir aukotis.“
1Liutkevičienė Inga. Lietuviškas imunitetas: Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, p. 270–273.
2Landsbergis Vytautas. Sunki laisvė. 1991 m. ruduo–1992 m. ruduo. Statom valstybę. I knyga. Vilnius, Vaga, 2000, p. 30 ir 31.
3Kalindraitė Regina. Sąjūdžio bylojimai. 1989–1992 metų užrašai. Vilnius, Valstybės žinios, 2008.
II dalis
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas prasidėjo nuo 1988 m. spalio 22 ir 23 d. vykusio LPS Steigiamojo suvažiavimo, išrinkusio ne tik 220 narių LPS Seimą (o šis – 35 narių LPS Seimo Tarybą), sprendimo, kokiu keliu atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Suvažiavimo priimta Rezoliucija Nr. 21 „Dėl rinkimų“ skelbė, kad Sąjūdžio kandidatai dalyvaus rinkimuose: „Iki šiol rinkimai mūsų šalyje vykdavo formaliai, neatspindėjo piliečių valios: „deputatai“ iš anksto būdavo parenkami pagal statistinius duomenis ir paklusnumo aukštesniems pareigūnams laipsnį. Todėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pasiryžęs padėti piliečiams įgyvendinti jų rinkimines teises... Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kels savo arba rems tuos kandidatus, kurie yra žinomi viešumo demokratijos ir Suvereniteto šalininkai. Kiekvienas kandidatas į deputatus privalo aiškiai suformuluoti ir apginti savo siekius.“
Tad Sąjūdis apsisprendė dalyvauti okupacinės valdžios parlamento rinkimuose, nes kitas buvo tik prievartos kelias. Tokiam pasirinkimui kategoriškai nepritarė Lietuvos Laisvės Lyga (LLL), teigusi, kad tuo pripažintume okupacinę valdžią. Šis LPS apsisprendimas reiškė politinį veikimą TSRS–Lietuvos TSR valdžių sistemoje, kurią mums primetė okupacinė valdžia ir kuri iki Sąjūdžio veiklos tebuvo formalios valdžios institucijos, tik patvirtindavusios konstituciškai vienvaldės Komunistų partijos vadovų sprendimus. TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijų 6 straipsniai skelbė, kad tarybinės visuomenės vadovaujančia ir nukreipiančia jėga yra Komunistų partija. Kitų partijų egzistavimas įstatymuose nebuvo numatytas. Toks Sąjūdžio rungimasis su tarybų valdžia buvo pavojingas, nes pastaroji, turėdama formalius parlamentinės ir realius vienintelės TSRS ir LTSR Konstitucijose įtvirtintus Komunistų partijos valdžios svertus, bet kada galėjo perimti iniciatyvą ir patvirtinti prievartinį Lietuvos valstybės įtraukimą į TSRS, dalyvaujant ir Sąjūdžio atstovams.
Žmonių parama, jų ir Sąjūdžio abipusis pasitikėjimas 1988–1991 metais patvirtino šio kelio teisingumą. Daugelis žmonių pritarė LPS pasiūlytam taikiam keliui. Manau, kad dėl to, jog žmonių atmintyje skaudžiai buvo įsirėžusi pokario kovų patirtis ir klausimas dėl fizinio mūsų tautos išlikimo.
Pirmą kartą Sąjūdis oficialiai, atvirai ir nedviprasmiškai patvirtino savo ryžtą atkurti Lietuvos valstybę 1989 m. vasario 15–16 d. Kauno muzikiniame teatre, LPS Seimo III sesijoje priėmus atitinkamą deklaraciją. Po šio apsisprendimo LPS Seimo nariai prisiekė prie Kaune vėl atidengto Laisvės paminklo:
„Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome: Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Mūsų likimas – Lietuva. Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės.“
Būtina žinoti ir Vilniuje 1989 m. balandžio 1 d. įvykusio LPS Seimo IV sesijos priimtą pareiškimą Lietuvos žmonėms dėl pateikto svarstyti Lietuvos TSR Konstitucijos projekto. Tuo metu viskas buvo aišku, ir sąžiningai bei vieningai visi skelbėme, kad „…Pagal tarptautinės teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių. Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. Suvereniteto sąvoka yra detalizuota Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte ir apima aštuonis suvereniteto požymius. … Suverenios valstybės Konstitucija turi apibrėžti valstybės vidaus sandaros principus, bet neprivalo nusakinėti ryšių ar sąjungų su kitomis valstybėmis pobūdžio. Suverenių valstybių sąjungos ir ryšiai turi būti nustatomi tik tarptautinėmis Sutartimis. Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje. …
LPS Seimo sesijos I posėdžio pirmininkai Vytautas Čepas ir Vytautas Plečkaitis
Būtina suvokti teisinę padėtį, kurioje buvome prieš 1990 m. kovo 11 d. ir kurioje atsidūrėme po tos dienos vėlų vakarą paskelbto Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Esminis dalykas, lėmęs Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, bet ne paskelbimą, buvo tai, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės, pagal tarptautinę teisę de jure nepriklausomos, de facto buvo sudėtinėmis Tarybų Sąjungos dalimis. Baltijos valstybių aneksijos 1940 metais nepripažinimo politikos teisinis pagrindas – 1928 m. rugpjūčio 27 d. Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo, kaip nacionalinės politikos priemonės, t.y. Paryžiaus paktas, arba Briando-Kelloggo paktas, ir su šiuo Paktu susijusi Stimsono doktrina, nuo kurios prasidėjo agresijos pasekmių nepripažinimo politika tarptautinėje teisėje. Šio Pakto dalyvėmis buvo beveik visos tuometės pasaulio valstybės (63 šalys, įskaitant ir TSRS bei Lietuvą). Paktu buvo uždrausta agresija tarptautiniuose santykiuose ir įsipareigota visus tarptautinius ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis. Beje, 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir TSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti1 II straipsnio 2 dalyje buvo sutarta, kad užpuolike valstybe bus pripažinta ir ta, kuri pirma „įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi“. Dėl šios priežasties 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos ginkluotas įžengimas į Lietuvą po ultimatumo yra ir pačios TSRS de jure pripažintas agresyvaus karo aktas. Iš didžiųjų Vakarų valstybių tik Švedijos Karalystė santykiuose su TSRS visiškai nesilaikė šio Baltijos valstybių inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principo. Išskirtinis Vokietijos vaidmuo. Ši valstybė susitarimais su TSRS 1939 metais pasidalijo ir persidalijo Baltijos valstybes. Vokietija savo nuomonės dėl to iki šiol nepareiškė.
Šiuo neramiu metu Lietuva turėtų denonsuoti 1939-03-22 Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Valstybės sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo Vokietijai. Kad Rusijos Federacija nesamprotautų, jog Klaipėdos kraštą Lietuva gavo tik iš Tarybų Sąjungos. O ir Vokietija galėtų denonsuoti ne tik šią sutartį, bet 1939 m. pasirašytus Vokietijos ir TSRS nepuolimo sutarties slaptuosius Ribentropo – Molotovo protokolus dėl įtakos sferų Rytų Europoje pasidalinimo, kaip tai pavyko pasiekti TSRS liaudies deputatams iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, privertusiems II TSRS liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje 1989 m. gruodžio 24 d. pripažinti šiuos slaptus protokolus negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento.
Nepriklausomybės atkūrimą sunkino ir 1975 m. priimtas Helsinkio pasitarimo Baigiamasis aktas, įtvirtinęs Europos saugumo ir bendradarbiavimo principus. Šį pasitarimą inicijavo TSRS ir Varšuvos sutarties dalyvės, siekusios įtvirtinti pokarinių sienų Europoje pripažinimą, faktiškai ir Baltijos valstybių 1940 metais įvykdytą okupaciją. Vakarų šalys siekė šių sienų neliečiamumo, t.y. jų keitimo tik taikiu būdu (o kaip dėl Kosovo atskyrimo nuo Serbijos?). Už sutartą pokarinių sienų neliečiamumą, teritorinį vientisumą ir ekonominio bendradarbiavimo įsipareigojimus Rytų blokas sutiko su Vakarų šalių reikalavimais į Helsinkio Baigiamąjį aktą įrašyti normas, reguliuojančias pagrindines žmogaus teises ir laisves. JAV Prezidentas G. R. Fordas prieš Baigiamojo akto pasirašymą patikino, kad JAV nekeis požiūrio į TSRS įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją, tačiau šį Helsinkio dokumentą vis dėlto pasirašė, t.y. dar kartą pardavė mus. Tad atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę teko spręsti ir šią dviprasmybę.
LPS ir visuomenės spaudžiama 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. XI-3650 „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, t. y. pačios okupacinės valdžios sprendimu, teisiškai nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota (!), ir tuo pačiu:
„– paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;
– pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto;
– pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.“
Tuo buvo patvirtinta, kad Lietuva siekia likviduoti ir II pasaulinio karo pasekmes.
Pirmoji realų žingsnį į Nepriklausomybę žengė Estija, kurioje nuo pat Estijos Liaudies Fronto (ELF) įsteigimo, skirtingai nuo Lietuvos situacijos, ELF veikė išvien su tuometine Tarybų Estijos valdžia. Estijos TSR AT, įtakojama ELF, 1988 m. lapkričio 16 d. priėmė Suvereniteto deklaraciją, kuria paskelbė, kad Estijos TSR sieks suvereniteto, kad Estijos TSR įstatymai viršesni už TSRS įstatymus. Tarybų Estijos parlamentas Estijos TSR Konstitucijoje įtvirtino ir visų gamtos išteklių Estijos teritorijoje (žemės, vidaus vandenų, miškų, mineralinių iškasenų), pramonės produkcijos, agrokultūros, statybos, valstybinių bankų, transporto, visuomeninių paslaugų ir kt. priklausomybę Estijos valstybei. ELF programoje buvo numatyta Estijos nepriklausomybę atkurti per 10 metų.
1988 m. lapkričio 18 d. LPS spaudimu 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT turėjo svarstyti analogiškas Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas, nes LPS Seimo Taryba tai buvo suderinusi su LKP vadovybe. Estijos pavyzdžiu Lietuva tąkart nepasekė. LPS Seimo pateiktų LTSR Konstitucijos pakeitimo projektų priėmimas sustojo, išgirdus ką tik iš Maskvos grįžusio A. M. Brazausko kalbą. Kaip kompromisą 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1988 m. lapkričio 18 d. papildė Lietuvos TSR Konstituciją 71 straipsniu (valstybinė Lietuvos TSR kalba yra lietuvių kalba), pakeitė 168 straipsnį (Lietuvos TSR valstybinė vėliava yra tautinė vėliava) ir 169 straipsnį (Lietuvos TSR valstybinis himnas – V. Kudirkos „Tautiška giesmė“).
1988 m. lapkričio 23 d. Latvijos TSR AT taip pat nepriėmė Estijos pavyzdžio Latvijos TSR Konstitucijos pataisų, kurias buvo pateikusi Latvijos Tautos Fronto Dūma.
1Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys 1918–1995. Sudarė V. Sirutavičius, E. Nekrašas, R. Lopata, Vilnius, 1997, p. 38–40.
III dalis
Primityvus ir tiesmukas yra netolimos mūsų Tautos Atgimimo istorijos perrašymas, esant gyviems jos kūrėjams ir dalyviams. Esame gąsdinami ir tais pačiais rusais, kurie mus drąsiai gynė ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ir po 1991 m. sausio 13 d. kruvinųjų įvykių. Veidmainystė be ribų. LPS Seimo Tarybos narys poetas Marcelijus Martinaitis 1991 metais rašė: „Kada nors bus rašoma Atgimimo istorija, tik ar kas žinos ir supras, kas buvo tie Sąjūdžio pirmeiviai, apkalbėti „agentais“, „parsidavėliais“, kas galėjo taip išjudinti Lietuvos žmones iš įšalo? Kažkada galvodavom, kad užtenka nutildyti apie 100 inteligentų, ir komunistų partija galėtų švęsti pergalę. Gal pusė tų žmonių, pirmosios kartos sąjūdininkų, jau vienaip ar kitaip apkalbėta. Diegiama mintis, jog buvo bloga, įtartina Sąjūdžio pradžia, gal net paties saugumo įsteigta, nes viskas prasidėjo, kai AŠ ar MES kur nors užkopėme ant pakylos. Lietuva neturės savo didžių laikotarpių, kai istorija vis bus perrašoma pagal kieno nors asmeninius įgeidžius. Tikriausiai nebus galima skelbti visų Pirmojo Sąjūdžio nuotraukų arba teks ne vieną veidą užtušuoti, kaip dabar daroma dar tik žodžiais. Panašiai darydavo sovietai – užtušuodavo grupinėse nuotraukose žuvusius kosmonautus, Sibire savo pačių nupiltus bendražygius. Ar ir vėl neturėsime istorinių ištakų, vaizduodami Europos elgetas?1
Lietuvos Atgimimo istorijos perrašinėjimas, praeities vienpusiškas atvaizdavimas ir dirbtinis tariamo patriotizmo skatinimas – tai sąmoningas manipuliavimas mumis. Tik Atgimimo metais mes pratrūkome rašyti, skelbti ir diskutuoti apie mūsų kolektyvinę traumą – tremčių istoriją. Tą, dėl kurios Lietuva pasąmoningai kaltina tik vieną Ribentropo–Molotovo slaptuosius protokolus pasirašiusią šalį – Tarybų Sąjungą. Vokietiją kaltinti vengiame. Vengiame atsiminti, kad pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir TSRS pasirašytą nepuolimo sutartį ir slaptus Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus Lietuva buvo palikta Vokietijai, kad tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo pasirašyta 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir TSRS sienos ir draugystės sutartis, pagal kurią Lietuva buvo atiduota TSRS įtakos sričiai. Ko gero, šis požiūris susiformavo ir dėl to, kad 1940 metais į Lietuvą įžengė Raudonoji armija, t. y. nepriklausomybę iš mūsų atėmė, kaip tuomet sakyta, bolševikai. Nors Lietuva su bolševikų vadovaujama Tarybų Rusija pasirašė 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį, kuria buvo sutarta, kad Rusija „be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.“ 1920 m. liepos 14 d. Raudonoji armija užėmė Vilnių ir tęsė puolimą Varšuvos kryptimi. 1920 m. rugpjūčio 6 d. Lietuva ir Tarybų Rusija pasirašė papildomą susitarimą, pagal kurį Vilnius iki 1920 m. rugsėjo 1 d. turėjo būti perduotas Lietuvai. Rugsėjo pradžioje į Vilnių atvyko Tarybų Rusijos pasiuntinys T. Akselrodas ir įteikė Lietuvos Vyriausybei 3 mln. rublių vertės aukso lydinius, ką paskatino Raudonosios armijos pralaimėtas mūšis prie Vyslos, po kurio Lenkijos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą. Tad Tarybų Rusijai beliko tik vykdyti 1920 m. rugpjūčio 6 d. susitarimą su Lietuva. Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė 1920 m. rugsėjo 26 d., tačiau 1920 m. spalio 9 d. Vilnių užėmė jau Lenkijos kariuomenė.
1995 metų M. Martinaičio mintis reikėtų įamžinti Seime Kovo 11-osios salėje: „Save vadinantys patriotais labai džiūgauja, jeigu kas pradeda tvirtinti, jog 50 metų Lietuvoje nebuvo nei kultūros, nei mokyklos. Juk to siekė sovietiniai okupantai, kaip caro valdžia XIX a. <...> Ir bolševikai kalė į galvas, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje nieko nebuvo ir negalėjo būti. Panašiai apie bolševikmetį sako kai kurie „patriotai“, visą tą laiką pratupėję krūmuose ir išlindę, kai pavojus praėjo. Savo didžiausiu nuopelnu jie laiko tai, kad „tada nieko nedarė“, kol staiga iššoko kaip bezdamas iš butelio, kuris pusę amžiaus buvo užkimštas. <...> Jei jų klausytume, tai niekada nesuprastume, kokiomis pastangomis ir aukomis saugotas kultūros tęstinumas, kiek tai kainavo pavieniams žmonėms!.. Kad nors dešimtadaliu daugiau tada būtų buvę drąsių žmonių, kurie savo narsumą rodo dabar, beviltiškai pavėlavę... Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime savo tikros istorijos, nes ištisi jos tarpsniai perleidžiami svetimiems... Kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija perleidžiama okupantams, vaizduojant, jog visose srityse buvo tik jų viršus, o lietuviai – tik jų vergai ir pakalikai, išskyrus keletą, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas. Kaip dar labiau galima apšmeižti savo tautą?“
Siekdami ne tik istorinės tiesos paieškų, bet, visų pirma, šiandieninio išsilaisvinimo iš tokio mūsų valdymo, bent rugpjūčio 23 dieną pradėkime kasmet minėti ne kaip kančių atminties dieną, bet kaip didžio mūsų taikaus Atgimimo Baltijos kelio šventę. Sąjūdžiu Lietuvos žmonės patikėjo dėl jo autoritetų, tiesos ieškojimo ir sakymo. Šiandieninėje Lietuvoje vėl gyvename iškreiptų veidrodžių ir dvejopų standartų šalyje, todėl labai svarbu žinoti, kaip išsilaisvinome tada, Atgimimo metais.
Kodėl šiandien bijome, visų pirma, patys savęs, atsisakome net konstitucinės referendumo teisės? 1989 m. lapkričio 3 d. buvo priimtas “Lietuvos TSR referendumo įstatymas”, kuriuo remiantis po 1991 m. sausio 13 d. įvykių paskelbtoje istorinėje 1991 m. vasario 9 d. visuotinėje apklausoje dėl Lietuvos nepriklausomybės iš dalyvavusių 84,43% turinčių teisę balsuoti rinkėjų net 90,47% balsavo “taip” - po šios apklausos Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, tebegaliojantį ir šiandien. Prieš šį įstatymą iš 117 deputatų balsavo tik vienas. Prisiminkime įstatymą:
„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba,
atsižvelgdama į tai, kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų, turinčių aktyviąją rinkimų teisę, 1991 m. vasario 9 d. per visuotinę apklausą (plebiscitą) slaptu balsavimu pasisakė už tai, kad „Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika“,
pažymėdama, kad šiuo suvereninių galių ir valios pareiškimu Lietuvos tauta vėl patvirtino savo nekintamą nuostatą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės,
suprasdama plebiscito rezultatus kaip visuotinį pasiryžimą stiprinti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę bei kurti demokratinę respubliką ir
vykdydama Lietuvos tautos valią,
priima ir iškilmingai skelbia šį įstatymą.
1. straipsnis. Teiginys “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.
2. straipsnis. Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis
Vilnius, 1991 m. vasario 11 d., Nr.I-1051“
Šią nuostatą 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje Lietuvos tauta įtvirtino referendumu.
Mes visi, ne tik sąjūdiečiai, apsvaiginti laisvės ir aklai pasitikėdami tais, kuriuos renkame, leidome jiems Sąjūdžio ir Lietuvos Atgimimo istoriją ne tik pasisavinti ir perrašyti, bet ir niekinti. To simbolis – viešai tęsiama patyčia jau iš mirusio poeto ir pirmojo sąjūdiečio Justino Marcinkevičiaus. Rašytoja, gydytoja psichiatrė Jūratė Sučylaitė, pristatydama savo poeziją.2 surašė nuostabias mintis: „Eidami motina žeme kiekvienas nešame po žiburėlį iš dvasinės būties pradžios. Pamiršti praeitį – tai išsižadėti kelio atkarpos, kuria praėjo mūsų nešama šviesa. Praeitį reikia ne pamiršti, o iš jos išaugti. Žemė motina augina visa, kas gyva. Neaugsime, jei neleisime žemei savo sopulio mūsų lūpomis išdainuoti.“
2018 metais išleista 1991 metais parašyta poeto, LPS Iniciatyvinės grupės ir LPS Seimo Tarybos nario Justino Marcinkevičiaus esė „Taburetė virš galvos“3 padeda suvokti šio pasirinkimo giluminę esmę. Tai poeto ir Sąjūdžio žmogaus atsakas Tomui Venclovai ir kitiems, kurie konjunktūriškai, primityviai ir beatodairiškai šiandien taršo „sovietmetį“: „Niekada nesutiksiu, kad mus tardytų ir kaltintų tie, kas pasitraukė, kas negyveno kartu su mumis... Juk tokį Lietuvos likimą priėmėte jūs, jūsų karta, gerbiamieji išeiviai, tėvai ir vyresnieji broliai! Dabar jūs vadinate mūsų kartą „bestubure“.4 Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį – be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį? Priešui nelinkėčiau, ką teko patirti, išjausti, išgyventi, apmąstyti mums. Kur mes galėjome išeiti iš to, ką mums palikote? Suprantama, daugelis pasitraukdami gelbėjotės nuo Sibiro. Bet kodėl norite atimti tokią teisę iš mūsų, negi jūs galvojate, kad Lietuva 50 metų privalėjo eiti atviro priešinimosi keliu? Ir žūti? Betgi kodėl nesipriešinote jūs, kai buvo galima, kai reikėjo priešintis? Atsimenate – 1940-aisiais, kai toks pasipriešinimas būtų turėjęs prasmę. Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėte, kai mums buvo po 10–15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome. Nė vieno pikto ir kartaus žodžio nesu apie jus pasakęs. Prašau tik vieno: nesiimkite tos bylos, kurioje jūs negalite būti teisėjais.“
Tai ir atsakas tiems, kurie šiandien viską žino, ką ir kaip tuomet turėjome daryti mes. Tik tuomet šie patarėjai tylėjo ar dar nebuvo gimę... Anot tokių, šiuolaikinės valdžios ar ją aptarnaujančiųjų, „Viskas prasidėjo, kai AŠ ar MES užkopėme ant pakylos“.
1Martinaitis Marcelijus. Tylintys tekstai (užrašai iš raudonojo sąsiuvinio), 1971–2001. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
2Sučylaitė Jūratė. Susitikimai su ragana. Kaunas, Naujasis LANKAS, 2002.
3Marcinkevičius Justinas, Amžiaus pabaiga, tekstų rinktinė. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.
4Greimas A. J. Baltos lankos – Literatūra ir menas, 1991-09-21.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
