Viktoras Orbanas: Tikrai mirtina liga, kuri gresia Europai, yra labiau dvasinės prigimties

Publikuojame Vengrijos vadovo, premjero Viktoro Orbano kalbą, pasakytą XXVI Fides (Fidesz – vengrų dešiniosios pakraipos pilietinė partija) kongrese gruodžio 13 d. Fides iniciatyva buvo pakeista Vengrijos Konstitucija, kurioje aiškiai apibrėžta, kad vengrų tautą vienija Dievas ir krikščionybė, gyvybė yra saugoma nuo pat jos pradėjimo, o santuoka yra sudaroma tik tarp vyro ir moters. ekspertai.eu





Gerbiamas kongrese!

Mes negalime rimtai aptarinėti mūsų Tėvynės situacijos, neaptarę situacijos Europoje. Matome, kad mus užtvindė. Europa apimta invazijos, ji atrodo kaip mūšio laukas, o tai, ką iki šiol stebėjome, tėra ledkalnio viršūnė. Kiek dar išjudės, kiek dar rengiasi atvykti į Europą?

Manau, kad milijonai, o gal dešimtys milijonų. Tačiau matome, kad ES dreifuoja, yra silpna, nesaugi, bejėgė, blaškosi vietoj veikimo. Kairysis Europos elitas ir daugybės šalių vadovai vietoj to, kad pagaliau imtųsi imigrantų antplūdžio sustabdymo veiksmų, tik svarsto, kaip išspręsti jų priėmimo problemą.

Viena konferencija geresnė už kitą, žinome tai, patyrėme, konferencija – tai susirinkimas tokių svarbių žmonių, kurie patys negali nieko padaryti, bet visi drauge visada gali pasakyti, kad iš tiesų nieko nereikia daryti. Kartą Adenaueris pasakė, kad Dešimt Dievo įsakymų yra tokie aiškūs todėl, kad nebuvo svarstomi konferencijoje.

Dabartinė situacija yra paprasta ir aiški: kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus supranta, kad Europa napajėgi priimti tiek žmonių, tokiai galybei žmonių duoti darbo, suteikti būstą, socialinę ir sveikatos apsaugą, švietimą, profesinį mokymą, transportą. Europos ekonomika ir jos tiekimo sistema pateko po šia našta. Nei anksčiau, nei šiandien niekas negalėjo to įsivaizduoti. Tačiau be viso to horizonte kaupiasi dar tamsesni debesys. Migracija kelia grėsmę europiečių saugumui, o tai reiškia padidėjusią teroro grėsmę. O dėl teroristų yra taip, kad net ir vienas reiškia per daug. Tūkstančiai, dešimtys ir šimtai tūkstančių į Europą atvyksta žmonių, apie kuriuos mes nieko nežinome.

Iš kur iš tiesų jie atvyksta, kas jie, ko jie nori, ar jie praėjo apmokymus, ar jie turi ginklų, ar jie kokių nors organizacijų nariai? Tautų migracija dar labiau padidina nusikalstamumą. Apie tai Europoje kalbėti nevalia, tai politiškai nekorektiška, nors akivaizdu: ten, kur Europoje apsigyveno daug imigrantų, išaugo nusikaltimų skaičius. Daugiau vagysčių, daugiau pasikėsinimų į gyvybę ir sveikatą, daugiau prievartavimų. Bičiuliai, patinka mums tai, ar ne, bet tai faktas. Žmonių migracija, masinis kitų civilizacijų žmonių antplūdis kelia grėsmę mūsų kultūrai, gyvenimo būdui, papročiams ir tradicijoms. Jie svaiginančiu greičiu kuria paralelines bendruomenes.

Tik pasipūtęs europietis mano, kad kiti mūsų europietišką gyvenimo būdą pripažins vertesniu ir labiau trokštamu, nei savąjį. Yra visiškai priešingai! Jie savąjį gyvenimo būdą laiko vertingiausiu, stipriausiu ir daug svarbesniu už mūsiškį. Jiems net mintis galvon nešautų atmesti savąjį gyvenimo būdą, priimti mūsiškį ir asimiliuotis. Net jei paviršiuje tvyro ramybė – o iki šių dienų taip buvo, – giliau formuojasi paralelinės bendruomenės, kurios lėtai, bet ryžtingai žingsnis po žingsnio, pagal savo natūralią prigimtį, stumia mūsų pasaulį ir nustums iki mažumos, o kartu su juo ir mus, mūsų vaikus ir anūkus.

Jei taip bus ir toliau, prarasime Europą. Nepaisant to, Europos lyderiai siunčia dar vieną, vėl naują kvietimą vietoj to, kad ryžtingai ir sąžiningai pasiųstų pranešimą, jog naujakurių čia nelaukia tai, ko jie taip tikisi.

Gerbiami delegatai!

Kaip tai galėjo nutikti? Akivaizdu, kad šie įvykiai nėra atsitiktiniai, tai ne atsitiktinumas, tai nėra jokia nenumatytų pasekmių grandinė, bet suplanuotas ir kontroliuojamas procesas. Sukurta keistai didžiulė koalicija, koalicija iš prekeivių žmonėmis, žmogaus teisių gynėjų aktyvistų ir Briuselio biurokratų.
Ši koalicija nedirba tam, kad užbaigtų tautų kraustymąsi, atvirkščiai, stengiasi, kad imigrantai čia patektų saugiai, greitai ir legaliai, ir kad būtų įkurdinti tarp mūsų. Abejotina garbė, jei tarp iniciatorių ir tų, kurie tampo už virvelių, atvirai prisipažįstančių, kad yra to programuotojai, atstovaujama ir mūsų Tėvynei, ir tai daro gerai žinomas ir negarbingas Jos sūnus.

Brangūs draugai!

Kaip iki to priėjome? Kodėl ir kokiu būdu Europa tapo bejėgė? Kodėl nenumato kylančių krizių ir jas ignoruoja? Kodėl nėra pajėgi apsiginti bent jau nuo finansinių, ekonominių, demografinių, imigracinių krizių? Žinome, kad Europos ekonomika yra stagnuojanti. Žinome, kad stovime ant demografinės bedugnės krašto. Žinome ir apie rimtą posūkį Europos supervalstybės link. Žinoma, tai problemos, rimtos problemos, tačiau ne mirtinos problemos, jas galima išgydyti.

Tikrai mirtina liga, kuri gresia Europai, yra labiau dvasinės prigimties.

Visų problemų prigimtyje slypi viena priežastis: Europa nebepripažįsta pati savęs, savo tapatybės. Europos dvasingumas ir jos žmonės dabar tiki paviršutiniais ir antriniais dalykais, žmogaus teisėmis, pažanga, atvirumu, naujomis šeimos formomis, tolerancija. Tai gražūs ir mieli dalykai, tačiau iš tiesų antraeiliai, nes antriniai.

Taip, Europa šiandieną tiki antriniais dalykais, o ne tuo, iš kur ir iš ko ji atsirado. Ji netiki krikščionybe, netiki sveiku protu, eilinėmis dorybėmis ir nacionaliniu pasididžiavimu. Netiki tuo, kas ją sukurė, tuo, kas kažkada sudarė ją pačią, netiki tuo, negina to, neteigia to, nekovoja už tai, ir jau jokiu būdu nenori už tai aukotis.

Europa net nenori nei galvoti, nei kalbėti apie tai, kas ji yra iš tiesų, ir dėl to ji nepripažįsta pati savo tapatybės, nepripažįsta ir įvairiatautiškumo. Tačiau neišskirdama savęs iš kitų, ji neišvengiamai praranda pati save. Bet aiškiau už pačią saulę yra tai, kad Europa – senoji Elada, o ne Persija, tai Roma, o ne Kartagina, tai krikščionybė, o ne kalifatas. Vardinu tai be jokio vertinimo.

Žinoma, Europos civilizacijos egzistavimas dar nereiškia, kad ji geresnė ar blogesnė už kitas. Tai tik reiškia, kad mes esame tokie, o jie kitokie. Išskirti, atskirti ir pripažinti europietišką civilizaciją nereiškia, kad būtina užsidaryti. Tai reiškia tik tai – bet tokia yra to prasmė – kad mūsų atvirumas negali mūsų vesti į mūsų žlugimą, į mūsų ištirpimą tarp tų, kuriuos mes priimame.

Brangūs draugai!

Europa yra senas, bet vaisingas žemynas. Ji išgyveno daug bauginančių pažiūrų. Iš kai kurių radosi problemų, net tragedijų, kai kurios iki to neprivedė. Problemos ir tragedijos užgimdavo tada, kai Europa būdavo silpna ir nesugebėdavo pasipriešinti beprotiškoms mintims.

Ji nesugebėjo pasipriešinti, pavyzdžiui, tada, kai atsirado idėja skirstyti žmones pagal rases, vertinant juos pagal genetiką. Tada Europa tapo rasizmo ir nacionalinio socializmo namais.

Europa nesugebėjo pasipriešinti net tada, kai ją užkrėtė idėja žmones skirstyti pagal socialines klases ir perrengė visus viena homo sovieticus uniforma. Taip Europa tapo klasių kovos ir komunizmo teritorijos namais.

Šiandieną visa tai atrodo kaip absurdas, bet, mano draugai, anais laikais taip neatrodė. Maža to, rimti žmonės rimtais veidais su nenuginčijamu įsitikinimu dėl savo moralinio pranašumo prirašė apie tai ištisas bibliotekas.

Šiandieną vėl matau armiją rimtų žmonių rimtais veidais, kurie su nenuginčijamu įsitikinimu dėl savo moralinio pranašumo primygtinai nori užčiaupti Europos tautas ir agituoja už naujosios Europos Jungtines Valstijas.

Tai irgi baigsis blogai!

Europos kairė – vėl kairė – yra įsitikinusi, kad Europa bus laiminga tada, kai padarysime, kad išnyktų tautos, bendruomenės, kurios suteikia jai dvasios, o vietoj jų sukursime Europos supervalstybę. Briuselyje daug kam patinka šis planas ir daug kas dirba, kad tyliai jį įgyvendintų.

Tačiau ta Europa ir tokia Sąjunga, kokia mums patinka ir į kokią savo bendra valia įstojome, tautų Europa – grindžiama tautų solidarumu, abipuse pagarba ir bendromis pažiūromis, o ne iš viršaus nuleižiamu diktatu ir Briuselio reglamentais. Dabar, pavyzdžiui, nori primesti mums, vengrams, su kuo čia turime kartu gyventi.

Gerai žinome situaciją, kai kiti, ne iš Vengrijos, nori mums diktuoti mūsų ateitį, ir mes to daugiau nenorime. Todėl Vengrija užginčijo privalomą priimti imigrantų kiekį Europos Teismui, ir matome, kad nesame vieni. Nepakęsime vaidmenų sumaišymo, nesiilgime Europos pozicijos galių, žinome, kas esame ir kur mūsų vieta.

Žinome, kad Europos likimą lemia jos didžiųjų valstybių sprendimai, ir tada, kuomet, kaip dabar, slepiamasi už Europos Sąjungos širmos. Tačiau turime aiškiai pasakyti, kad imigrantų apgyvendinimas pagal įsakymą Vengrijai netinka.

Dėl šios priežasties protesto vardan prieš sistemines kvotas surinkta pusantro milijono parašų. Todėl dėkoju, kad padėjote tai pasiekti, matydami, kad tik vienybe ir solidarumu galime sustabdyti šį beprasmišką ir nelegalų diktatą.

Tad norime pranešti visiems, kurie nori gyventi laisvoje ir saugioje Europoje, kad gali pasirašyti peticiją prieš kvotas, kas nenori padidinti terorizmo grėsmės, tegu pasirašo. Kas nenori augančio nesaugumo, tegu pasirašo. Kas jaučia atsakomybę už savo vaikus ir anūkus, tegu pasirašo. Kurie nori, kad ateinančios kartos turėtų darbo, savo pačių europietišką ir vengrišką gyvenimą, tegu pasirašo ir kitus paskatina.

Atsiminkite, kaip buvome teisiami dėl Vengrijos žiniasklaidos įstatymo. O šiandieną, stebint imigrantų reikalus Vakaruose, atsiveria mūsų akys dėl kontroliuojamos žiniasklaidos realybės. Niekada nemaniau, kad vieną dieną stovėsiu čia ir sakysiu, jog minties, žodžio ir spaudos laisvė Vengrijoje yra daug spalvingesnė, platesnė ir gilesnė, nei vakariau nuo mūsų.  

Brangūs draugai!

Europos šaknys yra krikščioniškų, laisvų ir nepriklausomų tautų sambūvis, jų gyvenimo bendrystė grindžiama bendromis vertybėmis, bendra istorija, geografine, geopolitine priklausomybe. Turime bendras idėjas, laisvės ir atsakomybės, sąžiningo žaidimo konkurencijos, garbės ir pagarbos, pasididžiavimo ir nuolankumo, teisingumo ir gailestingumo principus.

Tokiu būdu aš įgyvendinau Jozefo Sajerio (József Szájer, vienas Vengrijos Konstitucijos kūrėjų, EP narys) užduotį, nes man pavyko pasakyti kelis pozityvius dalykus apie ES. Mano draugai, yra taisyklė, kad galima išgyventi tik tada, kai atsinaujini. Šiandieną, kai Europa raginama atsinaujinti, Europos tautos to gali pasiekti tik visos drauge. Mes esame pasirengę. Jei dauguma nuspręs, kad ir kiti yra pasirengę, mes, vengrai, neatsiliksime. Taip, bet ką reiškia atsinaujinti? Pagrindinis principas sako, kad kokio dydžio yra problema, mažiausiai tokio gylio turi būti atsinaujinimas. Šiandieną tai reiškia tai, kad turime užverti vieną laikotarpį ir pamėginti atverti naują. Dvidešimt penkerius paskutiniuosius mūsų gyvenimo metus Europoje buvo didysis liberalizmo laikotarpis.

Jis turėjo puikius etapus, gerus vaisius, didžias akimirkas ir reikšmingus pasiekimus, galime pasidžiaugti, kad mums buvo lemta tai pažinti asmeniškai. Gi dabar liberalioji politika prarado savo patrauklumo jėgą, patiria pralaimėjimą po pralaimėjimo, jai trūksta kvapo, išsikvėpė. Priežastys yra mažiau svarbios, svarbus yra rezultatas.

Nieko bebegalime iš jos tikėtis, nieko, ko reikia europiečiams. Liberalioji politika nežino, ką daryti su ekonominėmis problemomis, yra bejėgė demografinės krizės akivaizdoje, negali apginti žmonių nuo vidinių ir išorinių grėsmių, nei nuo pabėgėlių, nei nuo terorizmo, nei nuo nusikalstamumo. Ji tapo sustingusi ir apsėsta, visur regi priešus, pasiunta, kai suabejojama jos dogmomis, susinervina, kai išgirsta apie naujas idėjas, ir tampa agresyvi, kai kas nors pasisako prieš ją, remdamasis žmonių nuomone. Ji prarado santykį su realybe, vietoje diskusijų nori apriboti viešąjį diskursą, todėl prikūrė lentelių su draudimais dėl politinio korektiškumo ir kelių eismo taisyklėmis.

Tikiuosi, kad čia neįsitraukiu į esminį ginčą su mano bičiuliu Jozefu Sajeriu, tvirtinu tik tai, kad priėjome iki to, kai liberalioji politika nusigręžė nuo laisvės, nepritaria minties, žodžio ir spaudos laisvei, todėl turėjo pasisukti prieš žmones ir demokratiją.

Iš kadais liberalios demokratijos gimė nedemokratinis liberelizmas. Popierius tai iškenčia, bet žmonės ne. Vis labiau komplikuotos taisyklės pančioja Europą, gesina laisvą europietišką dvasią ir protingą, kūrybingą Europos žmogų. Toks yra paaiškinimas, tokia priežastis, kodėl žemynas prarado savo pagrindinius, gyvenimiškus instinktus. Mes siūlome grįžimą į demokratinę Europą. Iš silpnos dabartinių lyderių Europos grįžkime į stiprią žmonių Europą. Kitas Europos laikotarpis arba bus demokratinis, arba jo nebus apskritai.

Europos Sąjungai reikia naujų taisyklių. Didžiosios Britanijos pastangos iš naujo aptarti narystės sąlygas nėra atsitiktinumas. Praėjo laikas, gyvename kitokiame pasaulyje. Dvidešimt aštuonios šalys negali dirbti pagal tuos pačius principus kaip kitos šešios. Ne tokia yra užduotis, brangūs draugai, kad efektyviau būtų pagaminti keli daiktai ar tiesiog būtų pagaminta daugiau. Esu vienas tų, kurie nori, kad ateinančius tūkstantį metų galėtume būdami vengrais nugyventi krikščioniškoje Europoje. Dėl šio tikslo, nesvarbu, kaip labai tai skaudina kai kuriuos Briuselio politikus, būtina užverti tam tikrą laikotarpį, tiek politine, tiek dvasine ir intelektualine prasme.

Šaltinis: wpolityce.pl