Virš visos TSRS naktis be debesų. Į nieką nepanaši Liudmila Petruševskaja

Liudmilos Petruševskajos kūryba perpildyta kontrastų. Dramaturgė, scenarijų, novelių, negirdėtų pasakų autorė ir labai savotiško dainos teatro įkvėpėja bei aktorė. Atrodytų, kaip vienas ir tas pats žmogus galėjo parašyti pjesę „Mirties bausmė“ ir sukurti scenarijų garsiam multiplikaciniam filmui „Pasakų pasaka“, kurį nupiešė pats Jurijus Noršteinas.

Kai vieną po kitos „perestroikai” įsibėgėjus ėmė leisti jos knygas, Autorei jau buvo apie penkiasdešimt ir ji tebebuvo „jaunoji rašytoja“. Iki tol L. Petruševskaja dirbo šen bei ten redaktore, rašė pjeses „į stalčių“, į kurį periodiškai įsisukdavo bičiuliai menininkai ir intelektualai, mėgindami jas ištraukti į dienos šviesą.

Šių eilučių autorei Lietuvos Radijo teatre yra tekę statyti dvi L. Petruševskajos pjeses – „Mirties bausmę“ ir „Kolombinos butą“. Galiu paliudyti, kad ši dramaturgija – labai kietas riešutas. Suvaidinti jos pjesę yra beveik tas pats, kaip sugraužti koncentruoto sultinio kubelį be nieko – be vandens, be pieno. Todėl nematomus, bet labai aiškius ryšius įžiūriu tarp L. Petruševskajos dramaturgijos ir, pavyzdžiui, Antono Čechovo „Vyšnių sodo“, kuris, mano galva, dar laukia savo žydėjimo. Matau ryšį su Haroldu Pinteriu, absurdo teatro krikštatėviu, su Romano Polanskio nepakartojamu „Akligatviu“ (Cul-de-sac, 1966), su Sergejaus Paradžanovo kūryba, kuria, regis, paženklintas nepaprastas pačios L. Petruševskajos sceninis įvaizdis. Gal viena jos skrybėlių ir buvo išsiuvinėta S. Paradžanovo rankomis... Kas žino.

O dabar pateikiu Valerijos Novodvorskajos publikaciją, skirtą Autorės sukakčiai.

Alicija Žukauskaitė

Valerija Novodvorskaja

Virš visos TSRS naktis be debesų

Į nieką nepanaši Liudmila Petruševskaja

Kai kurie prisimena tarybinę jaunystę. Skirtingai nuo nesutramdomo revoliucijos dalyvio ir poeto Eduardo Bagrickio, ataką su kardais ir „Kronštato ledą” jie matė gal tik per televizorių. Jų žygiai daugiausia vyko po tuščias parduotuves: ar pavyks iškovoti savo šeimos maitinimą sunkioje ir nelygioje kovoje. Ir ar pavyks užimti dviejų arba vieno kambario placdarmą kokioje nors chruščiovkėje šalia nežinomos, dar nepastatytos metro stoties bevardžiame miegamajame rajone.

Jei pasirodys, kad yra ką prisiminti, kaip priešnuodį tegul skaito Liudmilą Stefanovną Petruševskają, kuklų, nekrentantį į akis, genialų Dostojevskio įpėdinį. Jai gegužės 26 dieną sukako 75 metai. Tokių talentų Rusijoje beveik neliko, tik ji viena – arši, į kitus nepanaši, paniekinusi grašio vertą sovietinę būtį, tačiau nepatikėjusi tolimų jūrų žydryne. Iliuzijos, viltys, mitai, rūkas ir ūkas ar nors viena kerinti žvaigždė – Petruševskajos kūryboje nieko to nėra. TSRS gaubė visiškai juoda, bežvaigždė ir be debesų naktis. Kaip Ispaniją pilietinio karo metais (prisiminkime Franco signalą).

Ji pradėjo savo kūrybą apsakymu „Per laukus“ (1972) apie gailią dozę trumpalaikės meilės, skirtos paprastam tarybiniam žmogui. Jį išspausdino pažangus Piterio žurnalas „Aurora“. Bet apsakyme buvo taip mažai optimizmo ir entuziazmo, kad paskui Petruševskajos nespausdino daugiau nei 10 metų. Liūdesys buvo prilyginamas antitarybiniam mąstymui.

Devintojo dešimtmečio pradžioje pjesės „Meilė“, „Kolombinos butas“, „Maskvos choras“ pasirodė Tagankos teatre, Sovremenike ir Maskvos dailės teatre. Lenkomas (santrumpa, reiškianti teatrą, pavadintą „lenininio komjaunimo” vardu - vert. past.) pastatė „Tris merginas apsirengusias melsvai“.

Didžiulė Petruševskajos drąsa padėjo jai papasakoti tiesą apie varganą tarybinę buitį, subjaurojusią žmonių sielas ir likimus, sujaukusią visus prigimtinius jausmus. Nuo jos pjesių paauksuotais kuokštais slinko tarybinis melas. Štai, tarkime, „Trys merginos apsirengusios melsvai“. Trys netikros seserys, besiglaudžiančios varganame mediniame vasarnamyje, be padorios tupyklos, po varvančiu stogu, besidalijančios apverktinus kambarius ir apgailėtinus rublius. Pagrindinė herojė Irina laisvai moka keltų kalbą. Tačiau ši nepaprastai išsilavinusi filologė už tai gauna grašius. Motina baigia ją užgraužti, o ant rankų – mažas sūnelis Pavlikas. Irinai nėra kur bėgti, nebent leistis į apgailėtiną kurortinį romaną, kuris baigiasi ją pasikvietusio „pasivaikščioti“ chamo pasišaipymais.

Abejingumas ir nežmoniškumas valdo Petruševskajos pasaulį, mūsų pasaulį, tuščio, šalto šiukšlių semtuvėlio pasaulį. Ir nelaukite pomirtinės palaimos. Ten irgi naktis. Kaip ir „Juodame apsiauste“. Ištuštėjusios gatvės, grėsmingi automobiliai, nekalbūs nešikai, pikti vairuotojai.

Už visus anksčiau Petruševskaja papasakojo apie žudiko patiriamą mirties bausmės siaubą diptiche „Tamsus kambarys“ (pjesėse „Pasimatymas“ ir „Mirties bausmė“) ir apie paskutines mirštančių nuo vėžio dvasios kančias „Izoliuotame bokse“.

Dangaus palaima – irgi ne medus („Dvi karalystės“). Žmogus viską prisimena, ilgisi, veržiasi pas artimuosius, tačiau vienintelis jo džiaugsmas didelio turtingo miesto fone, kur nėra net knygų gimtąja kalba - gerti ambroziją su kitais tavęs nesuprantančiais velioniais ir kartu plasnoti pasipuošus baltais rūbais virš upės. Viltis tik katės ir šunys. Šie neišduos. Kaip katinas Miška „Pirmojoje kelionėje“.

1992 metais pasirodė jos kraupi apysaka „Laikas – naktis“, kurioje visos tarybinės problemos taip pat dėl skurdo ir ankštumo. O pasaulio pabaigoje, po atominio karo („Naujieji Robinzonai“), stiprieji plėšia silpnuosius kaip kokiam paleolite. Ir vienintelė Petruševskajos užuomina apie politiką – tai „Savas ratas“, kuriame į mokslinę jūros ekspediciją renkami skundikai.

Ko tikisi Autorė? To paties, ko ir Dostojevskis. Pasaulį išgelbės gerumas, gailestingumas, atjauta, žmogiškumas. Ir tai yra nuosprendis mūsų valdžiai. Piktai ir žiauriai valdžiai.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: newtimes.ru

Dainos, kurias atlieka Liudmila Petruševskaja ir grupė “Kerosin“ („Žibalas“):

„Ana Karenina“

„Kas yra meilė“

„Bei mir bist du schein“