Visada madinga maža juoda suknelė

Šis pagrindinis moterų garderobo elementas visada įkūnydavo laiko dvasią. Katya Foreman aiškinasi neblėstančio mažos juodos suknelės žavesio priežastis.

Mažoje juodoje suknelėje, be kurios neapsieinama Kalėdų vakarą, glūdi mįslė. Tai ir vienas neutraliausių moters garderobo elementų, gelbstinčių tada, kai reikia rasti išeitį iš susidariusios padėties, ką šia proga apsivilkti, ir kartu neįveikiamas laiko simbolis, prie kurio vis grįžtama. Iš esmės - tai paprasta juoda kokteilinė suknelė, tačiau šį rūbą anglų kalboje švelniai vadina LBD (angl. Little Black Dress), ir šiai santrumpai žodynuose skiriamas straipsnis.

André Leon Talley, žurnalo Vogue autorius, neseniai surengęs LBD skirtą parodą, teigia, kad terminas maža juoda suknelė pirmą kartą buvo pavartotas Amerikoje 1926 m., kai amerikiečių Vogue pirmą kartą paskelbė Koko Šanel (Coco Chanel) sukurtos juodos suknelės Fordo modelį. Vogue redaktoriai suteikė suknelei vardą juodo Fordo T modelio, laikomo tos epochos demokratine automobilio versija. Jie numatė, kad šis tiesaus silueto, ilgomis rankovėmis, keturiomis įstrižinėmis linijomis pabrėžtas, iš krepdešino sukurtas modelis „taps lyg uniforma moterų, turinčių įvairiausią skonį.“ Jų spėjimas buvo teisingas.

Šis drabužis formavo kitokią moters figūrą griežta forma ir ramia spalva, kuri dar nuo Viktorijos laikų buvo siejama su gedulu. Juodoje spalvoje Šanel įžvelgė paprastą eleganciją ir, kaip visada ignoruodama sąlygiškumą, šiai spalvai padėjo įsitvirtinti kasdien dėvimų rūbų garderobe. Tarp nepatenkintųjų buvo ir jos konkurentas dizaineris Polis Puarė (Paul Poiret), kuris, kalbama, sutikęs Koko Šanel gatvėje, paklausė: „Ko jūs gedite, madmuazele?“ Kandumu jam nenusileidžianti dizainerė atsakiusi: „Jūsų, brangusis mesje.“

Suknelė ir pagarba

Kad lengviau suprastume situaciją, verta grįžti dar tris dešimtmečius atgal, kai Džono Singerio Sardžento (John Singer Sargent) tapytas portretas Madame Gautreau, vilkinčios juodą suknelę, labiau žinomas kaip Madame X, sukėlė Paryžiuje pykčio protrūkį. Ta juodos kaip degutas spalvos suknelė siauromis petnešėlėmis ir gilia iškirpte buvo laikoma nepadoria. „Eksponuojamas didžiulėje vertinimo komisijos atrinktų darbų parodoje Salone 1884 m. portretas sukėlė tokį paryžiečių siaubą, kad negarbė privertė Sardžentą ieškoti prieglobsčio kitame Lamanšo krante – Didžiojoje Britanijoje,“ - rašė Jonathanas Jones iš The Guardian.

„Šiuo atveju publikos, pripratusios prie ano meto modernaus nuogumo, reakciją sukėlė visai ne tapybos stilius ar nuogų pečių blykstelėjimas. Taip pat ir ne Madame Pierre Gautreau, iš Naujojo Orleano kilusios aukštuomenės įžymybės, liguistas blyškumas... ir net ne impresionistinis tapymo būdas, kuriuo Sardžentas, K. Monė draugas, atmetė sausą akademinį natūralizmą. Tai buvo suknelė, sukėlusi tą sumaištį.“

Gerai žinoma nepriklausoma stiliaus žinovė Vindzoro kunigaikštienė Wallis Simpson, turėjusi kelias LBD, kartą apie šį universalų drabužį pasakė: „Jeigu maža juoda suknelė tinka, nebereikia galvoti, ką kita vilkėti.“ Taigi trečiajame dešimtmetyje greitai prigijusi kaip pagrindinis prancūziškos elegancijos elementas, ši figūrą išryškinanti LBD dėvima jau beveik 90 metų, o jos mitui neleidžia išblėsti plejada garsenybių. Toje mažoje berankovėje juodoje suknutėje, kurią vilki Audrey Hepburn filme „Pusryčiai pas Tifanį“, glūdi paslaptis, hipnotizuojanti jau ne vieną žiūrovų kartą. Juodos ilgos pirštinės, perlų vėrinys, tamsūs akiniai ir kandiklis – šiuos aksesuarus Hepburn dėvima suknelė sujungė ir pavertė kažkuo daugiau.

„Esu priblokštas, negalėdamas patikėti, kad medžiagos gabalas, priklausęs tokiai kerinčiai aktorei, suteiks dabar man galimybę nupirkti plytų ir cemento, kad labiausiai skurstantys pasaulio vaikai galėtų lankyti mokyklas,“ - ašarų kupinomis akimis Dominique Lapierre pasakė BBC 2006 m. po Christie's aukciono Londone, kur ši suknelė labdaros tikslams buvo parduota už 467 200 GBP (765 000 USD) – tiek už ją sumokėjo anoniminis kainos siūlytojas telefonu. Šią suknelę prancūzų rašytojui ir filantropui D. Lapierre perdavė jos kūrėjas prancūzas modeliuotojas Hubert de Givenchy. Christie's skelbia, kad antroji suknelės kopija yra laikoma Givenchy archyvuose Paryžiuje, o trečioji – Kostiumo ir mados muziejuje Madride.

Laiko dygsniai

Apgaulingai paprasta, savo siluetus ir bruožus keičianti LBD, gali būti laikoma kintančių socialinių kodų liudytoja. Pavyzdžiui, Versaces sukurta jaudinanti ir seksuali žiogeliais susagstyta juoda suknelė, kurią vilkėjo Elizabeth Hurley, atvykdama į filmo „Ketverios vestuvės ir vienos laidotuvės“ premjerą 1994 m., įamžino erą taip pat, kaip ir Yves Saint Laurento sukurta tvarkinga su baltais šilkiniais prancūziškais rankogaliais ir apykakle LBD, kurią dėvėjo Catherine Deneuve filme „Belle de Jour“ (1967).

„Maža juoda suknelė sugebėjo prisitaikyti prie visų socialinių ir politinių pokyčių,“ - pastebėjo vintage specialistas Didier Ludot. Jis ir toliau tęsia šios suknelės tradiciją nuo 1999 m., kurdamas savo liniją La Petite Robe Noire ir parduodamas ją Paryžiuje tik šiai linijai skirtoje savo parduotuvėje, esančioje Palais Royal rajone. Taip pat ir dizainerė Miuccia Prada, kurią cituoja minėtasis Talley savo knygoje, pasakė: „Man mažos juodos suknelės kūrimas yra mėginimas išreikšti per šią paprastą ir banalią formą tą didelį sudėtingumą, glūdintį moteryje, estetikoje ir dabartyje.“

Dėvinčios mažą juodą suknelę moters požiūriu, nėra už šį jokio kito rūbo, universalesnio ar darančio moterį patrauklesnę. Ši suknelė, šiek tiek pakeitus joje apykaklės liniją ar rankovių ilgį, moterį daro vis kitokią, sušvelnina kontūrus, lyg tapdama rašalo nulietais paveikslo rėmais, kuriuose atveriami nepridengto kūno plotai. Maža juoda suknelė – vien linijos ir šešėliai – yra moters kūno formų sąjungininkė. Pasak Ludot, „šis rūbas yra simbolinis ir magiškas, nes jis išryškina moters bruožus ir paslepia netobulumus“.

Kaip tuščios drobės įsikūnijimas, maža juoda suknelė yra tapusi dizainerių kartoms slenksčiu, o kai kurie ir liko jai ištikimi, pavyzdžiui, kultinis rūbų modeliuotojas Azzedine Alaia, savo stiliaus šaknimis glūdintis architektūroje. „Maža juoda suknelė yra įdomi dizaineriams, nes ji – drabužių spintos klasika, su kuria galime eksperimentuoti ir kurios formas galime keisti. Kirpimas ir suknelės dydis yra pagrindas, o medžiaga padaro ją gyvą. Tai tikros kūrybinės pratybos,“ - komentavo prancūzų drabužių modeliuotojas Alexis Mabille, kuris, kaip ir Giles Deacon, Hussein Chalayan, Anne-Valérie Hash ir Yiqing Yin, yra vienas iš penkių dizainerių, kuriuos prancūzų gyvenimo būdo tinklas Monoprix atrinko sukurti mažą juodą suknutę šių metų Kalėdų sezonui. Šis visiems moterų tipams tinkantis, prieinamos kainos apdaras debiutavo Koletės stiliaus parduotuvėje lapkričio pabaigoje, dar sykį pakartojęs juodo Fordo T modelio kodus. Nuo Hash sukurto suskaidytos asmenybės modelio, sulydančio du suknelės stilius į vieną, iki Deacono juodo satino trumparankovių marškinių su dideliu satino kaspinu, įrėminančiu apykaklę, kiekvienas jų siūlo naują variantą amžinos rūbų spintos klasikos, kurioje, atrodo, glūdi neišsemiamos naujų atradimų galimybės.  

Vertė Vaiva Bagdonienė