Visas prezidentavimo laikotarpis paremtas veidmainyste ir garbės troškimu

JOS valdymo laikotarpiu valstybė prasiskolino daugiausiai, šimtai tūkstančių lietuvių buvo išvaryti iš gimtinės, suskaldyta visuomenė, sužlugdyta politinė sistema. Šalis gyveno militaristinėmis nuotaikomis. Mažiausi atlyginimai ir pensijos Europoje, daugiausia savižudybių. O tokie komjaunuoliai kaip Tapinas – tarnauja jai kaip šunys ir siekia sau kokio nors apdovanojimo - „pabrikuškos“ (barškančio metalinio žaisliuko) ant krūtinės, kelia ją ant pjedestalo, o šalis per 28 metus pasiekė tokį liūdną rezultatą.

Šį straipsnį mane paskatino parašyti JOS arogancija ir kaltinimai visoms partijoms bei politikams. Bet jokiu būdu ne sau. Žinau, kad eilinį kartą sulauksiu kritikos lietaus ir kasimo po manimi ieškant sliekų. Bet žiūrint į šiandien tikrai supuvusią visą valstybės valdymo sistemą – sunku tylėti.

Nežiūrint į pastangas padaryti visą teisėsaugos sistemą parankine ir telefonu valdomą, dar liko sąžiningų teisėsaugos sistemos pareigūnų, kurie nepabūgo pasipriešinti tokioms užgaidoms ir gelbėjo valstybingumą.

Ir pirmiausia ne verslą reikia kaltinti, o valstybės vadovą ir politikus, kurie šitą sistemą kūrė. Ne verslas kūrė ir priiminėjo įstatymus. Verslui reikalingiausia sąžininga, skaidri, konkurencinga aplinka. O kai pats vadovas su savo parankiniais politikais kuria tokias sąlygas, tai ir verslas prisitaiko prie tokios tvarkos. Griežčiausios bausmės už tokias kuriamas nelygias sąlygas, iškreiptą konkurencinę rinką turi sulaukti politikai, o ne verslas. Nes politikai yra renkami tam, kad viskas būtų skaidru ir teisinga, o ekonomika klestėtų. Ir kol nebus tokio požiūro į verslą kaip Amerikoje, reikalai į priekį smarkiai nepasistūmės. Prezidentas Reiganas Niujorko universitete į studentų klausimą “mūsų valstybėje jau nėra istorinių didvyrių, tad nėra į ką mums lygiuotis?” atsakė - “mūsų didvyriai, mūsų verslininkai, į juos reikia lygiuotis, jie sukūrė mūsų valstybę. Ne valdžia kuria, stato, rizikuoja, bankrutuoja, investuoja, kuria darbo vietas, tai daro verslas, o politikai  turi  verslui kurti skaidrias ir palankias investicijoms sąlygas.” Tai mūsų Prezidentei ir politikams turi būti pavyzdys. Bet mūsų vadovai apie verslą turi išankstinę, stipriai iškreiptą nuomonę.

Kai kurie pasakys - ir tu buvai valdžioje. Taip, buvau, taip dariau klaidų, už tai gavau, ir gavau per daug - ne pagal nuopelnus, nes nepriklausiau kuriamam klanui. Bet tikrai nesislapstysiu už padarytų klaidų, o žiūrėsiu į priekį. Tikrai apsivaliusioje Darbo partijoje nebus tokių ministrų kaip Pitrėnienė, kurios taip norėjo pati Grybauskaitė ir pasirašė jos paskyrimo dekretą. Tikrai nebus tokių Seimo pirmininkų, kurie nesugebėjo nieko, nors ir minimaliai gero padaryti valstybės, jos žmonių labui. Tikrai nebus nuolaidžiavimų kaoliciniams partneriams lyg vyresniam broliui, nes šiandien įgyta patirtis leis atstovėti prieš bet ką. Tuo labiau nuo tokių veikėjų partija jau apsivalė.

Bet turiu teisę garsiai pasakyti - nei viena mano verslo kompanija neturėjo jokio užsakymo iš valstybės, kuomet aš buvau Seime ar Vyriausybėje. Ir ne todėl, kad ji nelaimėjo, o todėl, kad aš iš viso uždraudžiau dalyvauti bet kokiuose konkursuose dėl valstybės užsakymų. Tad dėl mano buvimo valdžioje mano verslas tik nukentėjo.

Tikrai noriu pasakyti - ačiū Dievui, kad šioje sistemoje dar yra sąžiningų teisėsaugos pareigūnų ir teisėjų, kurie nepasidavė spaudimui. Ir Apeliacinis, ir Aukščiausiasis teismai priėmė mane išteisinantį nutarimą, anuliavo apygardos teismo sprendimą  paskirdamas piniginę baudą ir išteisino mane dėl pagrindinio sufalsifikuoto straipsnio dėl sukčiavimo. Straipsnis, kuris prokurorų ir teisėjų nusikalstamai buvo pakeistas tarp pirmo ir antro rinkimų turų, kai laimėjo Darbo partija, tam, kad kaip nors izoliuotų, sužlugdytų lyderį ir politinę organizaciją. Ir tai buvo Prezidentės ir jos parankinių pageidavimas.

Prezidentės nervai neišlaikė – Apeliaciniam teismui dar nebaigus skaityti išteisinimo nuosprendžio ji jau pakomentavo, kad teismai blogi, tarsi neklauso jos nurodymų. Taip, aš nepasidaviau, nepabėgau, visus 10 metų atstovėjau teisminį procesą ir laimėjau.  Nors prieš mane buvo surengta krūva provokacijų Prezidentūros ir pačios Prezidentės iniciatyva. Apie tai dar parašysiu kada nors išsamiau. Bet esu įsitikinęs, kad vieno mėnesio atlyginimo bauda neturi būti nagrinėjama 10 metų. Tai padarė milžinišką nuostolį valstybei.

Prezidentė puikiai žinojo E. Masiulio ir verslo grupių susijusius santykius. Žinojo apie jo korumpuotus veiksmus su kitais, toleravo tai ir net naudojosi tos korumpuotos shemos paslaugomis, o tai reiškia - dalyvavo joje ir kūrė ją.

Ir tik dėl to, kaip būna ir filmuose, susipyko chebra, kažko nepasidalino ir tuomet į paviršių pradėjo kilti jų darbeliai. Ir tikrai verta padėkoti kai kuriems teisėsaugos pareigūnams, teisėjams, kurie galvoja ne apie savo karjerą, o apie valstybę ir parodo tai, kas ir taip buvo vieša paslaptimi.

Nurodymai, ką teisėjai ir prokurorai bei kitos su tuo susijusios tarnybos turi daryti vienoje ar kitoje byloje. Vienus žlugdyti, kitus aukštinti. Vieną ar kitą verslo kompaniją proteguoti, kitus žlugdyti. Iš prezidentų lūpų ne vienas sulaukė šmeižto ir neteisingų vertinimų. Taip vyko visus nepriklausomybės metus.

O D. Grybauskaitė perspjovė visus kitus ir tik dėl to, kad labai norėjo sukurti savo, pilnai kontroliuojamą pakalikų komandą. Ne tam, kad kurtų klestinčią valstybę, o šiaip, kad patenkintų savo išdidumą, garbės troškimą, tuščias ambicijas ir desperatiškai maskuotų savo praeities darbelius komunistų santvarkoje.

Visa tai nenuostabu, nes toje sistemoje, kurioje ji pradėjo savo politinę karjerą ir gerai įsisavino klastos metodus (mūsų Prezidentė uoliai tarnavo sovietų komunistų sistemai), tokią ir kūrė aplink save laisvoje Lietuvoje.

O komunistinė sistema kartu su savo lyderiais, pradedant Leninu, Stalinu, Brežnevu, Andropovu ir kitais iki pat tos barbariškos komunistų sistemos žlugimo, buvo labai supuvusi, negerbianti ne tik kito nuomonės, bet negerbianti ir paties žmogaus, jei tik jis nepriklauso tai kastai, tam klanui. Armijos ir inteligentijos gretos buvo valomos tam, kad ten būtų galima pastatyti paklusnius sau, nors ir neturinčius jokios kompetencijos žmones. Visi - Grybauskaitė, Kirkilas, Bernatonis ir kiti,  kurie praėjo aukštas komunistų partines mokyklas, kur be KGB rekomendacijos negalima buvo papulti. O kad gautum ją, reikia tarnauti jai. Bet reikia žinoti, kad pati KGB struktūra buvo pavaldi komunistų viršūnei. Ir šiaip, turi atrodyti labai keista, kad šiandien KGB karininkus kala prie sienos, o jų vadovus, komunistų partijos viršūnes, laiko šventaisiais.

Bet pagalvojus, nieko čia nėra keisto, nes visi komunistai - Lietuvos viršūnės valdžioje. O pirmiausia reikėjo visą nepriklausomą Lietuvos vadovybę išvalyti nuo komunistų, aršių komjaunolių. Ir gal tada Lietuva eitų tikru teisingu keliu. Aš turiu teisę taip kalbėti, nes aš nebuvau nei komunistu, nei komjaunuoliu.

Verta paminėti jaunajai kartai, o gal kai kas net nežino ir iš senosios kartos, kad tai buvo labai supuvusi sistema, kuriai uoliai tarnavo mūsų Prezidentė ir jos parankiniai, tokie kaip kirkilai, bernatoniai, tokių yra ir kitose partijose. Todėl kelios ištraukos iš Igorja Garina knygos „ Apie antrąjį pasaulinį“ –  dokumentai.

Perspėju labai jautrius žmones - informacija ne silpniems.

46 milijonai 250 tūkstančių grįžo namo sužeisti.

775 000 su sulaužyta smegenų kaukole.

155 000 liko su viena akimi.

54 000 apako.

501 342 su sužalotu veidu.

157 565 su sužalotu kaklu.

444 046 su sužalotu pilvu

143 241 su  pažeistu stuburu.

630 259  su dubens žaizdomis.

28 648 su sužalotomis genitalijomis.

3 000 147 su viena ranka.

1 010 000 be rankų.

85 942 be rankų ir be kojų.

Karo belaisviai įvairiuose lageriuose, susumavus daugiau nei 4 000 000 nelaisvėje nuo bado ir kankinimų mirę žmonės, ir šie supuvę komunistai juos pripažino priešais.

Reikia paminėti ir tuos milijonus, kurie buvo nepalaidoti ir liko pūti karo laukuose. Tik tam, kad neturėtų išlaidų, neskirtų kompensacijos artimiesiems, be tėvų likusiems vaikams, buvo paskelbti dingusiais be žinios asmenimis. Gera ekonomija ar ne? Taip elgėsi šitie komunistai, kurie ir šiandien prie valstybės vairo.

Kokiais baisiais vardais po karo kasdieniame gyvenime buvo “apdovanoti” visi neįgalieji! Garsiakalbiai šaukė iš stovyklų, kad žmonės nepamirštų savo sūnų didvyrių darbų, o valdžios įstaigose buvę kareiviai su sužalotais veidais buvo vadinami "kvazimodais".

Žmonės su viena akimi buvo vadinami "plekšnėmis", neįgalieji su pažeistu stuburu - "paralitikais", su dubens žaizdomis - "vanagais".  Žmonės su ramentais buvo vadinami "kengūromis". Žmonės be rankų buvo vadinami "besparniais", o be abiejų kojų, kurie naudojosi vežimėliais - "motoroleriais". Ir taip toliau. Štai iš kur mūsų Prezidentei išlenda tokie žargonai (kaip skalikas).

Valstybė turėjo pasirūpinti jais, bet įvyko priešingai - jie buvo pasmerkti mirčiai. Jau po esą “super pergalės” žmones su negalia vis tikrindavo - gal kokia koja ataugo, kad dar ir taip skurdžią valstybės išmaldą sumažintų.

Dėl to dauguma jų atsidūrė gatvėje, geležinkelių stotyse, turguje, įvairiose aikštėse. Iki beprotybės privesti didvyriai krito į bedugnes. Į sostines suvažiavo daug šitų nelaimėlių, atstumtųjų, kurie pradėjo kelti balsą.

Tad vieną gražią dieną valdžiai jie nusibodo ir buvo duota užduotis jais atsikratyti – išvalyti sostines nuo “šiukšlių”. Valdininkai tik ir laukė tokios užduoties.  Per trumpą laiką visus išgaudė kaip benamius šunis ir išvežė į už miesto esančius šiukšlynus. Ir visi jie - kas su vežimėliais, kas su ramentais, alkani, be mažiausios galimybės išgyventi, šitos komunistų valdžios buvo pasmerkti mirčiai. Ir tai buvo mirtis ne tik nuo žaizdų ir sužalojimų, tai buvo mirtis suplyšusių širdžių su klausimu – už ką!? Už ką, tu “mylima komunistų valdžia”, taip skriaudi mus?

Taip komunistų laikais buvo tvarkomi reikalai su savo didvyriais. Tuo laiku vadovui ir jo pakalikams, kurių buvo pakankamai ir Lietuvoje, ne tik buvo lengva išvalyti nuo “šiukšlių” savo miestą, bet ir ištisas tautas perkelti iš vienos vietos į kitą. Bet persikėlė ne prie jūros kranto, o į šiaurę ir Sibirą su menkomis galimybėmis išgyventi.

Ar tai yra pergalė? Pirmiausia, visame pasaulyje, visose šalyse, tai turi būti nelaimės, gedulo diena, visų padorių žmonių už daugybę aukų ir ašarų upes, ir kraujo jūrą. Milijonai sužalotų, milijonai našlaičių vaikų ir bejėgių pagyvenusių žmonių. Tai milijonai sužalotų likimų. Millijonai buvo kankinami nacių, o vėliau sovietų stovyklose tikrų patriotų.

Todėl mano gegužės 9 dienos sveikinimai yra labai santūrūs. Tai tik padėka ir pagarba visiems tiems, dėl kurių aš šiandien nepažįstu fašizmo. Dar geriau būtų nežinoti ir komunizmo, nejausti jų tvarkos šiuolaikinėje Lietuvoje, bet, deja, kol jie neišmirs, matyt taip ir bus. Bet jie net pagal savo komunistinę klastą ruošė ir naujus veikėjus politikus. Tad sunku pasakyti, kada Lietuva apsivalys nuo šitos šmėklos.

Žmonės turėtų žinoti tiesą, o ne saldų melą apie šią pergalę! Apie šį kruviną skerdimą, apie tikrą mūsų valdžios veidą, kad būtų budrūs ateityje, neleistų, kad velniai žmogaus pavidalu pasiektų valdžios vairą. Nes jie idealūs meistrai sieti neapykantą, militaristinę nuotaiką, skaldyti tautą ir maudytis savo egoizme ir garbės troškime.

Apie visa tai žinojo visi mūsų dabartiniai aukštos komunistinių partinių mokyklų auklėtiniai - tai yra mūsų Prezidentė, tai tokie kaip kirkilai, bernatoniai ir kiti, kurie pataikavo tai sistemai ir uoliai tarnavo. Tai ko iš jų galima sulaukti šiandien be klastos, melo?  NIEKO!!!

Kai ką ir man teko pamatyti, o kai ką išgirsti iš gyvų liudininkų, šiaurėje esančioje tremtinių gyvenvietėje, kur aš gimiau ir užaugau. Ten buvo lageris, ten buvo kankinami žmonės tik dėl to, kad turėjo savo nuomonę, nesutampančią su supuvusiais komunistais. Kaip teko jiems iš arklio išmatų rinkti nesuvirškintą grūdą ir valgyti....

Nieko nebus gero toje Lietuvoje, kol šite persidažiusieji, klastingi vandalai sėdės ir veidmainiaus valdžioje, kurs sau gerovę, maudysis savo išdidume ir egoizme, žmonių nelaimėje, jų skurde.