Vytautas Sinica: Valstybės idėja yra merdinti, o gerovės idėja – gyva

Lietuvos Respublikos Seime padėjėju dirbantis, lyginamąją politiką studijuojantis Vytautas Sinica – aktyvus jaunosios kartos žmogus, dažnai savo pamąstymais pasidalinantis šalies žiniasklaidoje. Išsiskiriantis aiškia pilietine pozicija, kryptinga ir nuoseklia veikla, kuria stengiasi įsitraukti į bendrą valstybės kūrimo darbą. Buvo smalsu paklausti ir įdomu išgirsti Vytauto mintis mums visiems rūpimais klausimais.

Įvairūs judėjimai už ar prieš, protestai, peticijos, atviros nuomonės, alternatyvi žiniasklaida... Regis, pilietinė visuomenė ima rastis ir teigti, kad valstybę kuria tauta. Judesiai dar nėra koordinuoti, tačiau jie yra. Kaip įvertintumėte tai, kas dabar vyksta Lietuvoje? Kokius ženklus privalome pamatyti, kad aiškiau suprastume situaciją šalyje?

Žmonių mąstyme kažkas iš tiesų po truputį keičiasi, tačiau nepasakyčiau, kad įvairiausių judėjimų ir akcijų gausa aiškiai rodo visuomenės suaktyvėjimą. Visada svarbu du dalykai: koordinuotų veiksmų mastas, kuris neleistų akcijų marginalizuoti, ir teisingai formuluojami bei realiai įvykdomi tikslai. Pirmu aspektu, visuomenės akcijų kiekybė nereiškia kokybės, o prieš metus vykę mitingai „Už teisingumą“ sutelktumu pranoksta viską, ką matome šiemet. Antruoju aspektu, kiekviena akcija turi turėti konkrečius reikalavimus ir adresatą, kad nebūtų tiesiog parėkavimas, bei turi kelti klausimą iš principo, naudos ar žalos Lietuvai prasme. Labai geras pavyzdys čia yra judėjimas prieš skalūnus ar bent kai kurios jo atšakos: štai Žygaičių bendruomenės atstovas Jonas Nairanauskas „Lietuvos rytui“ sako, kad jam rūpi apsaugoti savo kaimą, daugiau jis nieko nežino. Tai iš tiesų pilietiškas požiūris: yra bendruomenė, kuri turi interesus ir susitelkia juos ginti viešoje kovoje prieš jos akimis neteisingą valdžią. Tačiau toks požiūris nėra patriotiškas – problema, bent Žygaičių bendruomenės, nekeliama kaip pavojus visai Lietuvai, jos ekologijai, vandenims ir t. t. Kol nėra tokio požiūrio, neįmanoma sutelkti tautos ir tikėtis jos palaikymo.

Būtent todėl norisi pataisyti, jog pilietinė visuomenė ką tik paaiškinta prasme nepriklausomoje Lietuvoje visada buvo, o patriotinio mąstymo kaip trūko taip ir trūksta. Nes jei akcijos vyksta dėl kažkokių siaurų grupių tegu ir pačių opiausių, bet mūsų visų kaip Lietuvos piliečių neliečiančių problemų, tai į jas ir nesusirenka minios žmonių, o apie tautos pretenziją paimti į rankas valdžią ir valstybę anksti kalbėti. Šia prasme daug sėkmingesnis ir natūraliai daugiau žmonių sutelkęs buvo Garliavoje iškeltas valstybės susidorojimo su teisingumo ieškančiais žmonėmis klausimas. Viena vertus, Lietuvoje visiems artimas ir aktualus, dažnai asmeniškai patirtas teisinės sistemos nesąžiningumas, kita vertus, lygiai bendražmogiškas susirūpinimas galimai išnaudoto vaiko nelaime. Cinikams tai buvo „Garliavos isterija“, sovietmečio rezistentams – tautos atgimimo ženklas, kurio mastas, manau, paaiškinamas būtent tuo, jog problema buvo bendrapilietiška ir abejingais galėjo likti tik tie, kurie atsisakė tikėti teismų ir prokuratūros korupcija.

Tobulas blogai pasirinkto tikslo pavyzdys yra organizuojamas referendumas ūkinės žemės nepardavimo užsieniečiams, referendumo sąlygų supaprastinimo ir žemės gelmių turtų eksploatavimo tik pritarus referendumu klausimais. Kadangi net sėkmingai surinkus šiandien reikalaujamus 300 000 parašų tokiame referendume reikėtų balsuoti už visus tris siūlymus, o nepalaikant nei vieno, tektų juos visus atmesti, trečiasis žemės gelmių turtų klausimas yra tiesiog šios iniciatyvos Trojos arklys. Visuomenė tikrai tendencingai nepritaria siūlomam žemės pardavimui ir tam, jog Lietuvoje praktiškai neįmanoma inicijuoti referendumų, tačiau yra visiškai susiskaldžiusi skalūnų dujų gavybos klausimu, kuris galimai nuskandins ir visą referendumą. Juk daugelis žmonių, jei palaiko skalūnų dujų gavybą, nepalaikys ir bendresnio gana pagrįsto siūlymo spręsti tokius klausimus referendumais. Apskritai referendumais turėtų būti sprendžiami techninių žinių nereikalaujantys klausimai, kuriais tikrinamos visuomenės vertybinės nuostatos – tos, kuriomis sunku manipuliuoti skleidžiant vienokią ar kitokią techninę informaciją. Gelmių turtų gavybos klausimas abejotinai atitinka šią taisyklę, nors – jei iš tiesų kelia grėsmę valstybės giluminiams vandenims – yra vienas svarbiausių Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų, todėl pagal 9 Konstitucijos straipsnį turi būti sprendžiamas referendumu. Šiaip ar taip, šio siekio įtraukimas į Pranciškaus Šliužo iniciatyvą galimai palaidos ir kitus du siekius, o kadangi referendumo tuo pačiu klausimu negali būti du kartus per metus, žemės nepardavimo klausimą palaidos visam laikui. Taip nepasvėrus tikslo ir priemonių savo pačių rankomis sužlugdomi nuoširdžiausio susirūpinimo valstybe padiktuoti siekiai. Apibendrinant, pilietiškai tautai, jei tokia iš tiesų bunda, reikia veikti protingai.

Dirbate padėjėju Seime. Kokia „magiška“ galia veikia žmones, kurie dirba tuose rūmuose, kad jie neatpažįstamai pasikeičia? Labai keistai atrodo tos dvi Lietuvos – viena kokiose nors įstaigose, institucijose, kita – realiame gyvenime, bet abi spokso lyg du ožiai vienas į kitą ant tiltelio... Ko reiktų, kad pagaliau atsirastų žiūrėjimas viena kryptimi?

Nėra jokios magijos: elektrinis šildytuvas ir kiauri langai kabinetuose, lygiai vidutinis Lietuvos atlyginimas, stringantys kompiuteriai ir t. t. Ateini ir supranti, kad Seime ne kažkas kitaip. Į institucijas žmonės ateina pasitempę, bet atsineša tą pačią realaus gyvenimo kultūrą ir problemas.

Kad ožiai ant tiltelio pažiūrėtų viena kryptimi šiandien reikia tikrai labai daug. Maža pasakyti, kad žmonės neįvertina savo galimybių ir nesikreipia į Seimo narius su pasiūlymais. Ši problema iš tiesų egzistuoja, nes žmonės į politikus kreipiasi beveik visada vien su asmeninėmis, paprastai teisinėmis problemomis, kurių spręsti politikai neturi jokių įgaliojimų. Visai šaliai aktualių įstatymų pataisų – idėjų, o ne suformuluotų projektų – sulaukiama labai retai. Tai logiška, nes visuomenėje apskritai maža supratimo, kas yra ir ką turi daryti Seimo narys.

Iš kitos pusės, nereikia būti naiviems: Seimo nariai, priklausomai nuo asmeninių savybių, gali būti atviri visuomenės pasiūlymams ir nuomonėms, tačiau tik tose ribose, kur nejaučia partinio apynasrio. Partinės frakcijos tuo tarpu visais svarbiausiais klausimais turi savo darbotvarkes, kurioms prieštarauti, tegu ir gerais pasiūlymais, negali. Todėl norint rasti kalbą su Seimu reikia protingai pasverti apie ką su kuo reikia kalbėtis, kad geros idėjos neliktų gulėti stalčiuje.

Visgi didžiausia problema reiškiasi ne tarp rinkimų, o per rinkimus. Žmonės klaidingai įsivaizduoja, ką siūlo ir kam atstovauja jų mėgstamos (ar mažiausiai nemėgstamos) partijos, o vėliau tos partijos, gavusios jų palaikymą, „stumia“ sprendimus, kuriems nepritaria dauguma jų narių ir rinkėjų – net jei žiniasklaidoje tai ir pateikiama kaip brandi politika. Pavyzdžių jau šioje kadencijoje labai daug. Daugybė konservatorių rinkėjų tikėjosi Venckienės palaikymo dėl jos neliečiamybės naikinimo, tačiau frakcija balsavo priešingai. Konservatoriai bent nuoseklūs, sako, kad neliečiamybė turi būti naikinama visada, kai kyla toks klausimas. Pamatysime. „Drąsos kelias“ ėjo kovoti su sistema ir sisteminėmis partijomis, bet balsavo už Uspaskich ir kitų teisiamų darbiečių neliečiamybės išsaugojimą, akivaizdžiai vadovaudamiesi „ranka ranką plauna“ principu. LSDP, trečią iš pastarųjų keturių Seimo kadencijų turėdama daugumą, atsisako įvesti kas kartą savo rinkėjams žadamus progresinius mokesčius. Ir taip toliau. Seimo nariams rinkėjų norai ir piketai, kol nepasiekia tam tikro solidaus masto, kurio būtų nebeįmanoma ignoruoti, yra visiškai nė motais. Tokioje situacijoje būtų daug keisčiau, jei tauta pasitikėtų savo atstovais ir partijomis apskritai, o į Seimą nežiūrėtų kaip ožiukas.

Europoje labai aiškiai girdėti naujas balsas – stiprėja tautinių valstybių atkūrimo siekis, patriotizmas atgimsta, kuriasi ir piliečių simpatijas pelno nacionalines idėjas iškėlusios partijos. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministras įsigudrina tokio pobūdžio judėjimus paniekinti ir net pasiūlo eliminuoti iš politinės erdvės. Ar mes apskritai turime nacionalinę politiką?

Pirma, naujas balsas Europoje nėra toks naujas – apie škotų, katalonų, flamandų ir vis naujus konfliktus Balkanuose girdime ne pirmus metus net ir provincialioje Lietuvos spaudoje. Šie judėjimai, viena vertus, džiugina, nes liudija, kad tautinė sąmonė Europoje, ir ypač Vakarų Europoje, nėra mirusi ir mobilizuoja bei telkia tūkstančius milžiniškoms politinėms permainoms, kita vertus, į daugelį jų žvelgiu atsargiai, nes dalyje šių judėjimų matyti ir šalto išskaičiavimo grūdas. Katalonija yra turtingiausia Ispanijos dalis, Flandrija – Belgijos, Italijoje Lega Nord siekia, žinoma, turtingosios šiaurės atsiskyrimo. Suverenumo siekis dažnai yra susipynęs su siekiu paprasčiausiai atsiskirti nuo vargingesnių ir gerai gyventi, netempiant paskui save visos šalies.

Nemeluosiu, nesu įsigilinęs į visus šiandien Europoje aktyvėjančius tautinius sąjūdžius (įtarimų dėl pragmatizmo tikrai negali būti škotams), tačiau neabejoju, kad visai kaip ir mūsų atgimimo laikais didesnę dalį žmonių į nepriklausomybę gena ne pačios nepriklausomybės, o įsivaizduojamo ekonomiškai geresnio gyvenimo vizija. Teks nusivilti, kaip ir daugeliui mūsų bendrapiliečių, kurie iš Sąjūdžio norėjo ne pačios laisvos Lietuvos kaip tokios, o tų vilčių, kurias mintyse su ja siejo. Tačiau kartu dėl to nereikėtų nuvertinti pačių judėjimų – situacija visada buvo ir bus tokia – dauguma mąsto apie save, mažuma – apie tautos apsisprendimą.

Antra, mūsų užsienio reikalų ministras savo pareiškimais iš tiesų prašosi bent jau interpeliacijos, tačiau mūsų opozicijai šiandien svarbiausi ne tie klausimai, ties kuriais klupinėja ir, rodos, net atsitiesti nesugeba Linas Linkevičius. Jūsų minimas pareiškimas, jog eurointegracijai oponuojančios partijos išvis neturėtų egzistuoti nuosekliai dera prie ankstesnio jo pasisakymo, jog Lietuvos visuomenė turi subręsti seksualinių mažumų ir kitokios gyvenimo būdų įvairovės palaikymui, taip pat ir prie jo atsiprašymų Lenkijai už suverenios Lietuvos valstybės parlamento sprendimus. Paskutinysis pareiškimas apie partijas liudija du simptomiškus dalykus: pirma, jog nėra buvusių komunistų ir galima dešimtmečius žaisti demokratiją, tačiau mąstyti demokratiškai vis tiek nepavyksta; antra – dar liūdniau! – vergo mąstymas taip pat greičiausiai nepagydomas ir tie, kam reikėjo įtikti Maskvai, negali neįtikti Briuseliui ar didesniam kaimynui. Juk net nežinant aplinkybių akivaizdu, jog tiek mažumų, tiek antiintegracinių partijų klausimais sakoma būtent tai, ką nori girdėti šiuo metu Europos politikoje dominuojantys integracijos šalininkai, beje, patys nedrįstantys ko panašaus ištarti savo Vakarų Europos šalių visuomenėse. Tokia išpuvusio komunizmo ir vergiškos tarnystės naujo pono interesams sintezė ir matyti šio tobulo prisitaikėlio retorikoje.

Trečia, apie nacionalinę politiką Lietuvoje kalbėti apskritai sunku. Nesukarikatūrinta politika, t. y. ne paršiukų prie lovio prasme, gali egzistuoti tik ten, kur visuomenė yra sutarusi dėl savo tikslo, siekiamo gėrio sampratos. Lietuvoje tokio sutarimo nėra, nes valstybės ir tautos sąvokomis apskritai beveik nemąstoma. Paprastai minimas tikslas, kurį visi supranta, yra valstybės išlikimo siekis. Tačiau Lietuvoje pagal apklausas gerokai daugiau žmonių rinktųsi ekonominę gerovę nei nepriklausomybės išsaugojimą. Vadinasi, valstybės idėja yra merdinti, o gerovės idėja – gyva. Tačiau ir gerovės idėja suprantama ne kaip nacionalinė, o kaip asmeninė – dauguma nori sau ir nori dabar.

Drastiškai išsiskiria liberalios ir solidarios socialinės politikos šalininkų gretos, bet abi pusės vienodos ta prasme, kad liberalios rinkos šalininkai dažniausiai ją palaiko dėl savo geresnės padėties arba lūkesčių tokią susikurti, o perskirstymo šalininkai tendencingai dažniau yra tie, kurie išloštų iš perskirstymo. Tą rodo dešiniųjų (liberalios ekonomikos) pergalės rinkimuose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje bei kairiųjų pergalės visur kitur, kur Lietuvoje pajamų vidurkis ženkliai mažesnis. Kitaip sakant, šios nuostatos Lietuvoje ne principinės, palaikomos ne todėl, kad atrodo teisingos, o todėl, kad gali būti naudingos. Visa tai atsispindi valdžioje kaip veidrodyje: tiek valdžios eksploatavimas asmeniniams ar partiniams tikslams, tiek ir nesugebėjimas galvoti apie valstybę. Taigi turime įvairių negyvų nacionalinių strategijų, bet ne nacionalinę politiką.

Esate jaunosios kartos atstovas. Kiek pabodo niurzgėjimai, esą jaunieji tik palieka, tik pasiima ir išveža, tik vaikosi materialių dalykų, nėra patriotų ir norinčių dirbti savo šalyje. Kaip visa tai mato paties ir jaunesnė karta? Ką galima būtų pasakyti jų balsu?

Jaunoji karta matoma ir kaip tuščios dvasios materialistai ir kaip neišvengiamai geresnės ateities garantas. Priklauso nuo žmonių požiūrio, asmeninių patirčių. Vyresnieji natūraliai deda viltis į jaunąją kartą, bet kartu tai labai dažnai sumišę su savotišku rankų nusiplovimu: „koks gražus jaunimas, Lietuva gerose rankose“ pasidžiaugia žilos galvos ir galvoja, kad Lietuvos kūrimui jų nebereikia. Bėda ta, kad, kaip mėgstu kartoti, visi tėvai augina savęs vertus vaikus, todėl be planingo valstybės įsikišimo į švietimo sistemą ugdant dorybes – niekas nepasikeis.

Daug kas kartų elgesyje priklauso nuo to meto sąlygų. Mūsų tėvų ir senelių kartos negalėjo niekur išvažiuoti, o mums ne tik leista, bet dar ir visaip skatinama, kuriami nuostabaus užsienio įvaizdžiai, tarptautiškumas tapęs gero skonio ženklu. Todėl nieko keista, kad jaunimas išvažiuoja ir studijuoti, ir gyventi svetur. Pirmasis atvejis nėra blogai, ypač jei vidurinis ugdymas Lietuvoje paruoštų tvirtus vertybinius pagrindus ir pilietines dorybes turinčius žmones. Deja, sąmoningai pasirinktas kelias ruošti specialistus, o ne asmenybes ir piliečius, tad žmonės sugeba per pusmetį svečioje šalyje pakeisti ir pažiūras, ir apskritai pasaulėvaizdį. Antrasis atvejis yra vienas svarbiausių tiek globalizuoto pasaulio, tiek ES principų – laisvas darbo jėgos judėjimas. Jam priešintis – mąstant vien ekonominėmis kategorijomis – gryniausia beprotybė ir nuostolis, tačiau politikos pavertimas ekonomika yra vienas didžiausių XX a. klystkelių, kuriuo nereiktų eiti. Laisvas darbo jėgos judėjimas reiškia tautų, unikalių kultūrų, bendruomeninių saitų, ryšio su žeme ir daugelio kitų dalykų mirtį.

Vakaruose sparčiu tempu išmokstama viso to tiesiog nevertinti. Šiandieninis Lietuvos jaunimas ir būsimos kartos taip pat galės pasirinkti viso to atsisakyti mainais į tobulą individų įvairovę darbo jėgos visuomenėse. Arba pasipriešinti šiam procesui. Tačiau tam priešintis Lietuvai gali padėti tik kelių dalykų kombinacija poros dešimtmečių perspektyvoje: aukštesnis pragyvenimo lygis, nebe taip drastiškai besiskiriantis nuo kitų ES šalių, valstybės neniekinami ir jos gyvenimą keisti galintys piliečiai bei patriotinis ugdymas, kuris net tada, kai racionalu išvažiuoti, turėtų paskatinti pasilikti.

Vienas sakinys, skirtas ekspertai.eu skaitytojams.

Atsakysiu tuo pačiu ir į paskutinę ankstesnio klausimo dalį. Jaunoji karta kaip ir visos yra nevienalytė ir jos balsu nieko pasakyti negalima. Bet sąmoningos jos dalies balsu derėtų paprašyti neabejingumo bendriesiems reikalams tiek iš vyresniųjų kartų, tiek iš pasyvaus jaunimo.