Želva atgyja „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ šurmulyje

Vasarai persiritus į antrą pusę, žaliasis „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ autobusiukas atvyko į septintąjį miestelį – Želvą. Čia savanorių jau laukė mokytoja Lina Monkevičienė ir būrelis vaikų, kurie nekantravo susipažinti su atvykėliais, aprodyti savo miestelį ir pagaliau sužinoti, kas gi jų laukia ateinančias kelias dienas.

Tradiciškai viskas prasidėjo nuo didžiulės šešiakampės dirbtuvių palapinės, kuri iškilo pievoje priešais miestelio kultūros centrą, statymo; aktyviai dalyvavo visi susirinkę vaikai. Saulei besileidžiant, vaikai surengė ekskursiją grupelei savanorių bei supažindino juos su Želva, aprodė svarbiausius miestelio objektus bei vietas: bažnyčią, gaisrinę, senąjį žydų kvartalą bei buvusią sinagogą, mokyklos stadioną bei vaikų taip vadinamą „požeminę“ aikštelę, kur jie praleidžia daugiausia laiko, gražias senąsias žydų kapines ant kalnelio. Kartu su vaikais dalinomės žiniomis, kaip iš stogo formos atpažinti žydų namus, pastebėti kitus skirtumus.

Pirmoji dirbtuvių diena prasidėjo ankstyvą rytą, į palapinę susirinkus net 28 vaikams, prie kurių dieną prisijungė ir dar keli. Tad su tokiu dideliu būriu aktyvių, smalsių jaunųjų miestelio gyventojų pradėjome kalbėtis apie jų laisvalaikį, pomėgius, viešąsias erdves, kuriose dažniausiai jie leidžia laiką. Išsakyta svarbiausia „Keliaujančių architektūros dirbtuvių" nuomonė, kad patys vaikai gali būti savo aplinkos kūrėjai ir pokyčių iniciatoriai. Po neilgos diskusijos grupelėse vaikai pristatė savo pirmuosius dirbtuvėlių rezultatus: pieštus plakatėlius, iliustruojančius jų pamėgtas vietas ar žaidimus, išvardijo, ko miestelyje trūksta, kad vaikų laisvalaikis būtų įdomus ir skatintų dažniau susitikti su draugais lauke. Kartu apibendrinome ir išrinkome vieną iš penkių siūlomų vietų būsimiems projektams.

Sugužėję į dviejų stačių šlaitų bei aukštų medžių eilių formuojamą „požeminės“ aikštelės erdvę, nusprendėme, ką galime patobulinti ar naujo sukurti. Taip gimė kelios idėjos sudaryti darbo grupeles, kurias vaikai galėjo laisvai pasirinkti. Mažiesiems labiausiai trūko sūpynių (nes senosios jau kurį laiką buvo sulūžusios), laipynių, kurias būtų saugu naudoti ir patiems mažiausiems, sėdimųjų vietų. Tad pirmąją dirbtuvių dieną kartu su vaikais buvo rengiami projektai, ieškoma medžiagų, o „aikštės komanda“ iš karto ėmėsi darbo ir sparčiai nukasė apžėlusius krepšinio aikštelės kraštus.

Nors abi projektų įgyvendinimo dienas darbus lauke vis pertraukdavo lietus ir turėdavome slėptis mūsų didžiulėje palapinėje kartu su visomis darbo medžiagomis, tai nesutrukdė mums darbuotis toliau, bet tik paskatino būti arčiau vieni kitų. „Išmokome prisitaikyti prie kintančių sąlygų bei turėjome nepaprastą galimybę pajausti, kaip gera, kai viskas aplink dūzgia it didelis bičių debesis visiems kartu šlifuojant lentas sūpynėms bei amfiteatrui“, – įspūdžiais dalijosi savanorė Ieva.

Labiausiai vaikams patiko dažyti, gręžti, rišti laipynių tinklo mazgus. Nors tokie darbai kaip gręžimas ar šlifavimas reikalavo nemažai fizinių pastangų, o mazgų rišimas – kruopštumo ir atidumo, tai neatbaidė vaikų nuo aktyvaus dalyvavimo visame procese. „Sužavėjo ir pats tas begalinis noras veikti, veikti kartu, net ir sunkiausius darbus“, – prisimena dirbtuvių kuratorė Sigita Simona.

Prie amfiteatro statybos ypatingai prisidėjo ir savo jėgų negailėjo želviškis Valentinas Kriaučiūnas iš UAB „Želvos medis“ ir jo sūnus Mantas. Senų baldų parūpino bei kitaip gelbėjo ir mokyklos ūkvedys Albinas. „Miestelio gyventojai labai svetingai priėmė dirbtuvių savanorius, dalydamiesi viskuo: nuo geros nuotaikos iki maisto ir dušo, o mažieji darbininkai su šypsenom ir vaikišku klegesiu gražino savo aplinką, nepabūgę šalto vėjo ir lietaus", – pasakoja savanorė Justina.

Dėl lietaus kiek užtrukę, tačiau beveik prieš pat dirbtuvių uždarymo šventę baigę darbus ir su dalyviais aptarę dirbtuvėlių rezultatus, pasitikome miestelio gyventojus, kurie panoro pasigėrėti vaikų nuveiktais darbais, o patys dirbtuvėlių dalyviai nekantravo išbandyti sūpynes, laipynes bei pasėdėti ant naujųjų suoliukų. Šventę muzikos garsais papuošė ansamblis „Želvelė“, paskatinęs savanorius ir vaikus kartu šokti stadiono pievoje. Miestelio projekto kuratorė Lina pasidžiaugė, kad šias kelias dienas Želva buvo tokia gyva ir kupina aktyvaus judėjimo.

Taip praūžė dar vienos dirbtuvėlės, nepalikdamos abejingų nei vaikų, nei kitų miestelio gyventojų. „Ar atvažiuosite kitais metais?“ – vis klausinėjo vaikai. Padėkoję vieni kitiems už nuoširdų bendravimą ir smagiai praleistą laiką, atsisveikinome ir išlydėjome žaliąjį autobusiuką į kitą kelionę.

Želva (Ukmergės raj.)
2013 m. liepos 17-20 d.
REZULTATAS: nuvalyta krepšinio aikštelė bei paryškintos linijos, nudažytas žaidimas ant grindinio; ant šlaito pastatytas amfiteatras su ryškiaspalvėm sėdynėm bei staliuku su šachmatų lenta; tarp medžių prie stadiono pakabintos karstynės iš vaikų rišto tinklo; pastatytas medinis suoliukas stadione; pagamintos trejos sūpynės darželio kieme. 
SAVANORIŲ KOMANDA: Sigita Simona Paplauskaitė (kuratorė), Ieva Saldauskaitė, Vincentas Vienožinskis, Sandra Šlepikaitė, Margarita Pantelejeva, Gilma Gylytė, Edgaras Tabauskas, Justina Šerpetauskytė, Elena Vienožinskytė, Dalia Vienožinskytė.
VIETOS KOORDINATORĖ: Želvos vidurinės mokyklos tikybos mokytoja Lina Monkevičienė
DIRBTUVĖLIŲ DALYVIAI: apie 30 vaikų ir jaunimo iš Želvos, Žemaitkiemio ir Liaušių.

„Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ – tai pirmas „Architektūros [vaikų] fondo“ organizuojamas didelio masto projektas, vykstantis vasaros atostogų metu, kuriuo norima atkreipti visuomenės, ypač vaikų, dėmesį į kasdienę žmogų supančią aplinką. Projektu siekiama parodyti, kad aplinka rūpintis, ją puoselėti ir keisti galima realiomis, daug materialių ir žmogiškųjų išteklių nereikalaujančiomis priemonėmis. Projekto metu bus aplankyta 16 Lietuvos miestelių.

„Architektūros [vaikų] fondas“ – jau trečius metus gyvuojanti savanoryste paremta „Architektūros fondo” iniciatyva, kurianti ir įgyvendinanti architektūros edukacijos programas vaikams.