„Lemtingos dienos“ neutralitetas. Ar tai įmanoma?

Вerne vyko tarptautinė konferencija „Neutraliteto galimybės Europoje“. Jos pagrindinė tema – neutraliteto išlaikymas šiuo metu, kai pasaulyje kyla ryškios politinės-karinės permainos.

Apie Lietuvos poziciją, kaip ir visų 31 šalių NATO aljansui priklausančių šalių, žinome. Tačiau kaip gi klostosi situacija valstybėse, kurios nėra artimai susiję su pagrindiniais geopolitiniais konfliktais?

Šveicarija išlaiko savo neutralitetą, ir būtent ši pozicija suteikia daug galimybių vykdyti suverenią politikos kryptį. Lyg ir panašios krypties dar laikosi Švedija. Šių šalių lyderiai atsargūs ir laikosi nuošalyje nuo pagrindinių pasaulinių lyderių grumtynių. Ir nemažai kitų Jungtinių tautų organizacijos narių išliko tarsi ramybės salos.

Karas Ukrainoje tai tarsi testas, kuris privertė iš naujo žvelgi į neutralų statusą. Lemtingi klausimai: ar būti neutralia šalimi sudėtinga ? Ar būti neutralia šalimi kaip tik geriau ir paprasčiau ? Tenka pripažinti – Lietuvos Respublikoje šis klausimas nėra keliamas platesniu mastu. Jei kas ir kelia tokį klausimą – tai blokuojama. Tačiau netgi Belgijoje pastaruoju metu atvirai ir plačiai diskutuojama tuo klausimu.

Buvęs Šveicarijos ambasadorius Vokietijoje Tomas Boreris teigė, kad Šveicarijos konfederacijai reikia atsisakyti neutraliteto.

„Tenka pripažinti kad Suomijos pozicija gana ryžtinga, šios šalies lyderiai įžvelgė Rusijos grėsmę ir nutarė jungtis prie NATO. Šveicariją, kurios ekonomikos ryšiai 65 procentais susiję su JAV ir Europos Sąjunga, dažnai buvo kritikuojama už tai kad per daugelį metų liko neutrali. Dabar gi jau toks momentas, kad išlikimas tokiame statuse kenkia Šveicarijai. Jei nėra pozicijos karo Ukrainoje klausimu, tai deja jau problema....“, - tokia šio diplomato nuomonė.

Pulkininkas Ralfas Boschardas, ilgai dirbęs taikos palaikymo misijose, laikosi kitokios pozicijos: „Šveicarija turi išsaugoti neutralų statusą, nes tai užtikrina jos klestėjimą. Ir suteikia garantijas nesivelti į konfliktus, tai įrodo XX amžiaus patirtis. O NATO palaiko Ukrainos poziciją, nes tikisi kad suteiks dar daugiau galių, ir padės šiam blokui tiesiog įsigalėti pasaulyje. O tame aš įžvelgiu dideles grėsmes“.

Diskusijos moderatorius, buvęs Valstybinio biuro, atsakingo už Moldovos-Padnestrės reintegracijos procesus, darbuotojas Nikolajus Cvetkovas pareiškė, kad neutraliteto kritikai „gali tvirtinti, jog neva neutralitetas priveda prie izoliacijos. Tokį požiūrį stengiasi įpiršti Moldovos valdančioji provakarietiška partija. Tačiau tikrovė tokia-būtent neutrali šalis turi plačias diplomatinės raiškos galimybes, gali drąsiai ir atvirai dalyvauti taikos palaikymo misijose. Neutralitetas palaiko pasaulinį stabilumą, suteikia sąlygas ekonominiam klestėjimui. Ir būtent neutralitetas duoda galimybes konkrečiai šaliai tvirtai jaustis pasaulinėje arenoje.“

Moldovos politinių ir socialinių tyrimų instituto mokslinė bendradarbė Marina Gorbatiuk pateikė siūlymus dėl Padnestrės reintegracijos procesų. Jos teigimu, tam reikia pasitelkti tarptautines organizacijas, ir tęsti derybų procesą, iš dalies remiantis Gagauzijos autonomijos patirtimi. Ir reikia suvokti, kad dabar regime didžiules pasaulines permainas, faktiškai egzistuoja grėsmės kad ir Eurpoje gali formuotis autoritariniai režimai, deja mums neverta užmiršti D. Orvelo knygos „1984“ pranašysčių.

Ekonomistas Sergejus Banaris iš Kišiniovo pasistengė žvelgti į priekį: „Didžiosios valstybės turi svarstyti, kokia tvarka pasaulyje bus po 70-100 metų. Ar tai bus daugiapolis pasaulis?
Kokios bus mažų šalių, tokių kaip Moldova, Gruzija, Šveicarija, galimybės? Čia reikia pripažinti, kad mes dažnai užmirštame, jog filosofija yra visuomenių stabilumo pamatas. Nuo filosofijos formuojasi vertybių sistema, svarbios idėjos, kultūrinės-istorinės tradicijos. Be to, tikras suvereniteto suvokimas susijęs su aukštu išsilavinimo lygiu, su socialinių garantijų sistema, gerai sutvarkyta sveikatos apsaugos sistema. Politinė sistema – tai tik šių procesų viršūnė, kaip ir politinės partijos“.

Nepriklausomybės išsaugojimo patirties įvairiose šalyse labai skirtinga, ir dėl to sunku apibrėžti vieningą valstybės vystymosi modelį. Knygos „Taikos išsaugojimas: Moldova-Šveicarija“ autorė Jekaterina Kožuchar iškėlė Neutralių šalių sambūrio idėją. Jos teigimu, tokios šalys nėra artimos JAV, Rusijos ir Kinijos sąjungininkės, tačiau jos gali dalyvauti įvairių konfliktų suderinimo procesuose. Dabar toks laikmetis, kai galime vystyti netradicines gynybos priemones. Ir pirmiausia tai būtent Diplomatija ir Dialogas iš didžiosios raidės, ir tai apima: atviras diplomatines iniciatyvas, nusiginklavimo procesus, dideles investicijas švietimo sričiai, tarpkultūrinio dialogo plėtrą, siekiant sudaryti sąlygas pagarbiam bendravimui tarp įvairių kalbinių bei kultūrinių bendrijų.

„Moldovos Respublika per paskutinius metus gerokai atsitraukė nuo neutraliteto normų. Esu įsitikinusi, kad Moldovai nereikalingi tie galingi šarvuočiai bei kita sunkioji ginkluotė, dėl kurios įsigijimo taip stengiasi šalies politiniai lyderiai. Sunku patikėti jų kuriama „gynybos strategija“, kai Moldova išlieka ekonomiškai itin silpna, be to, ir mobilizacinis rezervas tikrai ribotas“, - pabrėžė J. Kožuchar.

Idėja stiprinti globalias karines sąjungas gali tapti kertine žmonijos klaida. Štai vienas iš konferencijos kalbėtojų, Šveicarijos politikas ir rašytojas Gi Metanas kritikavo NATO strategiją, kai buvo imtasi vykdyti atkaklią plėtrą į Rytus net ir tuo metu, kai Rusija artimai bendravo su bloko atstovais, net buvo svarstoma galimybė apie įsitraukimą į bloko gretas. Jis kritikuoja tarp teisėje įsigalėjusius dvigubus standartus, dėl kurių keliamos atviros abejonės dėl tradicinio šveicariško neutraliteto, ir tokios padėties nebuvo net tuo metu, kai Europoje buvo įsigalėjęs hitlerinis Trečiasis Reichas.

O štai dabar vykdomas spaudimas neutralių šalių atžvilgiu. To spaudimo tikslas-sumenkinti tokių valstybių nacionalinius interesus, būtent kad jos paklustų kai kurių tarptautinių struktūrų interesams. NATO aljanso svarba buvo aktuali kaip atsvara Tarybų Sąjungai ir taip vadinamai „komunizmo grėsmei“. Tačiau po TSRS žlugimo NATO ne tik kad išliko, bet ir ėmėsi vykdyti taip vadinamą „Taikos partnerystės“ programą.

„Ir ši programa leido priartinti Suomijos ir Švedijos karinę infrastruktūrą prie NATO standartų, ir net turėjo poveikį Šveicarijai, ir štai mūsų šalis jau tarsi gretinama prie NATO“, - teigė G. Metanas.

Visai kitokią nuomonę pareiškė Giunteris Bechleris, Šveicarijos Federalinio užsienio reikalų departamento specialus patarėjas taikos išsaugojimo Nepale ir Darfure klausimais.

„Istorijos eigoje egzistavo ir egzistuoja įvairūs neutraliteto modeliai. Tačiau tokių šalių vis mažiau. Štai Suomijai neutralitetas buvo gerų santykių su Rusija išlaikymo pagrindas. Ir tai buvo gana aktualu šiai valstybei konkrečiame istoriniame laikmetyje. Tačiau žvelgdami į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, kuri nėra NATO narė, Suomijos valdžios atstovai pakeitė savo poziciją“, - teigė jis.

G. Bechleris įsitikinęs, kad Šveicarija negali likti neutralia tuomet, kai būtent dėl demokratijos išsaugojimo tenka daryti svarbų pasirinkimą.

Būtent karas Ukrainoje skaido pasaulį, iš esmės klostosi tokia padėtis, kurioje mažoms šalims sunku turėti savarankišką poziciją. Deja tikrai lieka vis mažiau valstybių, kurias galima įvardyti kaip savarankiškas. Dalis ekspertų regi galimybes išlaikyti Šveicarijos ir Moldovos neutralitetą, ir net sustiprinti tokį statusą. Beje būtent Moldovai tai itin svarbu. Tarp didžiųjų šalių laviruoja Taivanis, ir gal vis tik daug kas pasimokys iš kinų strateginės išminties, kaip vardan taikos ir branduolinio karo grėsmės pažabojimo reikia išsaugoti stabilumą? Tai liečia Moldovą, Šveicariją, Japoniją bei Lotynų Amerikos kraštus.

Be abejo, nei viena Europos valstybė nenori pasukti Ukrainos keliu. Ir tai įrodo neutralaus statuso pranašumus. Aišku, NATO organizacijos 5 straipsnis ir amerikietiška užsienio politikos sistema tarsi turi savus pranašumus. Ir darant išvadas apie Berno vykusios konferencijos rezultatus, reikia pabrėžti, kad šiame forume gvildentos temos tikrai svarbios. Diskusijoje dėl savarankiškumo išsaugojimo politinės krypties egzistuoja daug skirtingų pozicijų, suteikiančių ateičiai pažangaus dialogo galimybes.