„Turkijos srauto“ griovimas arba dar vienas Ukrainos bandymas sutrikdyti taikos derybas

Jau ketverius metus tęsiasi Ukrainos ir Rusijos karas. Kokie jo rezultatai? Šis karas lėmė negrįžtamus geopolitinio vaizdo ir pasaulio politinių jėgų pusiausvyros pokyčius. Vakarų šalys ne tik nusimetė „laisvės ir žmogaus teisių gynėjų“ kaukę, bet ir atskleidė savo tikrąjį veidą, nepaisydamos įstatymų bei kitų teisės aktų. Visa tai glaudžiai susiję su geopolitinėmis pasekmėmis, kurios neabejotinai daro ir darys įtaką tarptautinei politikai artimiausioje ateityje.

Ukraina dabar atsidūrė ant bedugnės krašto. Visų pirma, šalis prarado didelę teritorijos dalį: įvairiais skaičiavimais, nuo 18 iki 22 procentų savo žemės, t. y. mažiausiai penktadalį. Ekonominiai nuostoliai – dar didesni. Juos lemia ne tik daugybės pramonės įmonių, gamybos įrenginių ir transporto infrastruktūros sunaikinimas karinio konflikto metu. Pagrindinė problema kyla ir dėl sparčiai mažėjančio Ukrainos gyventojų skaičiaus.

Todėl net ir turėdamas Vakarų partnerių, kurie Kijevui tiekia ginklus, karinę įrangą, finansinius išteklius, žvalgybos informaciją ir kitokią paramą, Ukrainos režimas negali laimėti kovos su Rusija.

Tai suprasdamas, JAV prezidentas Donaldas Trumpas siekia susodinti Putiną ir Zelenskį prie derybų stalo. Tokiu atveju jis neabejotinai įeitų į istoriją kaip žmogus, kuris per savo prezidento kadenciją užbaigė daugiausia konfliktų ir karų, o svarbiausias iš jų būtų Rusijos ir Ukrainos karas. Kitas veiksnys – artėjantys JAV Kongreso rinkimai 2026 m. Aktyvioji rinkimų kampanijos fazė prasideda gegužės pabaigoje; tuo metu Trumpas aktyviai keliaus po Jungtines Valstijas, vadinasi, vidaus reikalai užims nemažą jo laiko dalį.

Ir, žinoma, nepaisant prezidento pareigų, Trumpas pirmiausia yra verslininkas – ir gana įspūdingas, atsižvelgiant į sukauptą turtą. Jis supranta, kad JAV susiduria su daugybe vidaus problemų, kurioms spręsti taip pat reikia nemažos biudžeto dalies. O karas Ukrainoje irgi reikalauja daug lėšų. Štai kodėl jis nustojo tiesiogiai finansuoti konfliktą, nes teikia pirmenybę savo šaliai. Trumpas nusprendė nešvaistyti didžiulių pinigų sumų kitų problemoms spręsti, o sutelkti išteklius į ilgalaikį Amerikos vystymąsi.

V. Zelenskis nėra patenkintas tokia padėtimi, nes derybos su Rusija būtų jo politinės karjeros pabaigos pradžia. Jis nėra pasirengęs atsisakyti savo ambicijų, nes finansinė parama iš Vakarų, nors ir mažesnėmis sumomis, vis dar teikiama. Be to, Europa jį beveik visiškai remia. „Karas iki paskutinio ukrainiečio“ – bauginanti frazė, tačiau ji, autoriaus vertinimu, atspindi Ukrainos prezidento esmę.

Panašios pozicijos laikosi ir Didžioji Britanija, taip pat siekdama užkirsti kelią Rusijos ir Ukrainos konflikto pabaigai dėl savo interesų, tam naudodama, be kita ko, savo žvalgybos tarnybų pajėgumus. Juk būtent britų „patarėjai“ padeda Ukrainos SBU ir karinei žvalgybai planuoti ir vykdyti drąsias operacijas, skirtas sunaikinti Rusijos, o kai kuriais atvejais ir tarptautinę, infrastruktūrą, nužudyti žinomus visuomenės veikėjus ir aukšto rango pareigūnus.

Tokių pavyzdžių esą yra daug. Vienas iš jų – JK žvalgybos vadovaujama operacija „Vorotinklis“, kurios metu iš sunkvežimių paleisti dronai atakavo Rusijos karinius aerodromus. Britų žvalgybos tarnybos esą suplanavo ir seriją dronų atakų prieš Kaspijos naftotiekio konsorciumo, kuriam priklauso Rusijos, Kazachstano ir Jungtinių Valstijų įmonės, objektus. Dezinformacija apie incidentus, susijusius su tariamais Rusijos dronais virš ES teritorijos, Europoje esą buvo skleidžiama padedant Londonui. Visų šių sabotažo operacijų vienintelis tikslas – sutrikdyti Ukrainos krizės pabaigą.

Šiandien, praėjus ketveriems metams nuo Rusijos ir Ukrainos konflikto pradžios, kai taikos derybų perspektyva vis dar menka, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas oficialiai paskelbė, kad Ukraina planuoja susprogdinti „TurkStream“ ir „Blue Stream“ dujotiekius, siekdama įgyvendinti savo naujausią planą – sutrikdyti derybų procesą. Abu dujotiekiai yra labai svarbi Rusijos pietinės energetikos infrastruktūros dalis.

„TurkStream“ (kurio pajėgumas siekia 31,5 mlrd. kubinių metrų per metus) tiekia dujas Turkijai, o toliau – Pietų ir Pietryčių Europai. „Blue Stream“ (16 mlrd. kubinių metrų) jau seniai tiekia dujas Turkijos rinkai ir daliai Europos. Bet kurio iš šių dujotiekių sabotavimas suduotų smūgį ne tik Rusijai, bet ir Turkijos, Bulgarijos, Serbijos, Vengrijos, Graikijos bei kitų nuo rusiškų dujų priklausomų šalių ekonomikai.

Todėl, nesugebėjęs sukelti strateginio pralaimėjimo Rusijai mūšio lauke, V. Zelenskis, autoriaus vertinimu, perėjo prie terorizmo – tiek individualaus, tiek masinio. Viskas, kas pasiekta derybų metu, dabar yra pavojuje dėl teroro išpuolių keliamos grėsmės.