A. Kuznecovaitė pakišinėja M. Žalimą

Sunku suprasti ypatingą Lietuvos Ryto dienraščio dėmesį pedofilijos bylai ir jos peripetijoms. Nuo pat žudynių dienos 2009 spalio 5 d. šis dienraštis tiesiog monopolizavo šią rezonansinę temą, į priekines fronto linijas pasiuntęs galingas korespondentų pajėgas: du sunkiuosius žurnalistikos kulkosvaidininkus Rimvydą Valatką ir Evaldą Čiuldę bei dvi lengvąsias snaiperes, baltąsias pėdkelnes - Laimą Lavastę ir Astą Kuznecovaitę su būreliu epizodinių ginklanešiukų. Sakydamas žodį „monopolizavo“ turiu galvoje kelias jo semantines prasmes. Visų pirma, kad šis „rašytojų“ kolektyvas savo rašymams išskirtine teise naudojosi nežinia iš kur nutekinta slapta informacija ir už jos skelbimą nesusilaukė jokių teisėsaugos sankcijų, nesidrovėjo pažeidinėti nekaltumo prezumpcijos, įžeidinėjo ištisas visuomenės grupes, turinčias kitą nuomonę, skaldė visuomenę ir aitrino nesantaiką. Kita „monopolizacijos“ žodžio prasmė yra ta, kad Lietuvos ryto žiniasklaidos fabrikas turėjo privilegijuotą prieigą prie adresato, gaudamas neribotas galimybes veikti net per visuomeninį transliuotoją, Lietuvos ryto televiziją, internetinį laikraščio portalą ir daugiatiražį popierinį laikraštį. Jei tame veikime nematytume aiškių siekių manipuliuoti visuomenės nuomone ir kurti kreivus tikrovės vaizdinius, sakytum, - bala nematė, tačiau negali tylėti, kai matai tiesiog ožišką kietakaktiškumą diegti ir indoktrinuoti į kolektyvinę sąmonę vienos pusės pakištą surogatinį scenarijų. Sakyčiau, kad Lietuvos rytui visai neblogai sekasi, ir sekasi todėl, kad mūsų žmonės nemoka skaityti prasmių, kas už žodžių paslėpta.

Pamėginkime panagrinėti A. Kuznecovaitės naujausią tekstą: „M.Žalimas: pranešiau apie žudynes“, paskelbtą š.m. vasario 1 d., kuriame esama ir keistų prasilenkimų su elementariąja logika, ir nenuoseklumo, ir slaptos informacijos nutekinimo požymių. Pastarąją hipotezę išduoda jau pats pirmasis opuso sakinys: „Juk aš ne žudikas, norėjau išsaugoti žmonių gyvybę”, – taip savo apsisprendimą apie Drąsiaus Kedžio planuojamus nusikaltimus pranešti policijai aiškino Mindaugas Žalimas.“ Kokiu būdu komercinio laikraščio žurnalistė galėjo sužinoti tikslią valstybės saugomo liudininko frazę, vykstant ikiteisminiam tyrimui? Kas ir kokiu tikslu jai suteikė tokią informaciją? Nesuprantama, kokią tokią išskirtinę teisę yra gavę Lietuvos Ryto žurnalistai susitikinėti su valstybės paslapties grifu „užantspauduotais“ liudininkais Deimante Kedyte ir Mindaugu Žalimu ir iš neva jų tiesioginės kalbos kurpti fantasmagorines „bylinas“?

Kitas nesklandumas: „M.Žalimas pasakojo, kad su D.Kedžiu jį supažindino Raimundas Ivanauskas. Tai buvo 2005 metų pabaigoje arba 2006-ųjų pradžioje. M.Žalimas kartu su R.Ivanausku sportuodavo klube, pietaudavo, gerai pažinojo ir jo mylimąją Eglę Barauskaitę. M.Žalimas buvo matęs ir D.Kedį, tad visai nenustebo, kai 2009 metų rugsėjo pradžioje sulaukė skambučio, kad šis su R.Ivanausku atvažiuoja į svečius.“ Kaune D. Kedį tikriausiai daug kas buvo matę, taigi iš teksto galime suprasti, kad tasai Žalimui iki 2009 rugsėjo susitikimo buvo pažįstamas tik iš matymo. Ir „Tądien M.Žalimas pirmą kartą sužinojo apie planuojamas žudynes.“ Netelpa galvoje, kad planuojantis žudynes žmogus pirmam sutiktam imtų pasakoti apie tokius slaptus dalykus. Arba čia labai stipriai prasilenkta su logika, arba norima pasakyti visai kitą dalyką, kad D. Kedys buvo nesveiko proto ir planuodamas keturgubą ar penkiagubą žmogžudystę neatsargiai pliurpė apie savo planus į kairę ir dešinę, Greičiausiai tai ir norima pasakyti, nes ta nesveiko žmogaus (žmogžudžio, narkomano) versija palengva ir metodiškai buvo diegiama visuomenės sąmonėn iki įsitvirtino per trejetą metų, kad pedofilija buvo nesveiko žmogaus liguistas išsigalvojimas, ką ir įrodinėjo A. Cinino teismas.

Kuo toliau, tuo gražiau. Anot žurnalistės tą pačią dieną D. Kedys paprašo iš M. Žalimo paslaugos išnuomoti jam butą, lyg toks veiklus žmogus to pats be tarpininko negalėtų padaryti, tarpininko, kurį pažįsta tik pirmą dieną ir patiki jam kažkodėl didžiausią konspiracinę paslaptį, kur po žmogžudysčių slėpsis. Vėl tarytum norima pasakyti, kad D. Kedys buvo nesveiko proto. Žurnalistė po to perpasakoja maniakinį D. Kedžio žudynių scenarijų, kuriame turėję būti bene šeši lavonai ir esą tą kraupų kriminalą ne tik kūrusi, bet ir skatinusi įvykdyti „furija“ Neringa Venckienė. Čia jau norima indoktrinuoti, kad beprotis buvo ne vien D. Kedys, bet ir visa Adamsų šeimynėlė, kuriai vadovauja Mirtišė, siųsdama į tikrą mirtį savo brolį.

Po to žurnalistė pasakoja niekaip nebepatikrinamą nesąmonių virtinę su citatomis, kurios yra už bet kokios tiriamosios žurnalistikos ribų, bet didieji įdomumai prasideda po to. Anot M. Žalimo jis prieš pusmėnesį pranešęs policijai apie rengiamas žmogžudystes ir slaptavietę Pavilnio sode, kurią jis D. Kedžiui išnuomojo pasislėpti, o tie nieko nedarę iki lemtingos spalio 5 dienos, nors buvo gavę iš slaptojo liudytojo antrus raktus. O čia ir prasideda negabiai sukurtas trileris, nesuprasi, ar A. Kuznecovienės, ar M. Žalimo, ar Vytenio gatvės negabiųjų scenaristų. Žurnalistė rašo: „Spalio 4 dieną sužinojęs, kad D.Kedžio planai keičiasi, M.Žalimas paskambino T.Ulpiui. Jie susitiko. „T.Ulpis pasakė, kad viską sutvarkys, ir paliepė man laukti jų skambučio”, – sakė M.Žalimas. Jo sulaukė žmogžudysčių rytą, po to, kai jau buvo nušautas J.Furmanavičius. Į darbovietę atvykę pareigūnai išsivežė M.Žalimą į Policijos departamentą. Važiuodami visi per radiją išgirdo, kad nuo žudikų kulkų mirė ir V.Naruševičienė.

Policijos departamente M.Žalimo laukė Dariušas Sinkevičius ir Vitalis Vitkovskis. „Jie man pasakė, kad nuo šiol dirbsiu su jais, davė savo telefonų numerius”, – teigė liudytojas. Tą pačią dieną M.Žalimas ir abu pareigūnai nuvyko į sodo namelį, kuriame turėjo pasislėpti D.Kedys. Jame ir D.Kedžio paliktuose daiktuose buvo įrengta sekimo įranga, tačiau įtariamas žudikas nepasirodė nei tą, nei kitą dieną.“

Štai taip, brangieji detektyvai mėgėjai. Čia ant visų mūsų ausų kabinami pasaulinio lygio makoronai skirti visiškiems mulkiams. Šie trys trilerio personažai, „stukačiukas“ M. Žalimas ir du policininkai juk iki šiol nežino, ar tame sodo namelyje Pavilnyje pasislėpęs, ar ne serijinis žudikas, apsiginklavęs Vinčesteriu ir pistoletu Bereta. Nežinodami, suras jį ten ar ne trys drąsuoliai veža į slaptavietę kažkokią sekimo įrangą... Vadinasi žinojo, kad jis ten neatvyks, nes būtų atvykę šturmuoti ne 240 ginkluotų vyrų, o tikriausiai 500 dar su malūnsparniais iš oro, o ne trys nusmurgę Teksaso reindžeriai saviveiklininkai.

Taigi ir norėtųsi paklausti žurnalistės A. Kuznecovaitės, ar ji tyčia nori išdurti įslaptintą liudininką M. Žalimą, rašinėdama tokias blėnis šakėm ant vandens, ar kitaip ji jau nebemoka, nes tik taip beišeina.

Ir kyla klausimas, už ką pinigus sau moka vyr. redaktorius, tokius kliedesius savo „gazietoj“ leisdamas spausdinti. Gal už pedofilų viskį, o gal šnapsą, nelygu iš kur pedofilas moka – iš Vakarų, ar iš Rytų.