A. Paulauskas tik padėtų D. Grybauskaitei vėl tapti prezidente

Žiniasklaida praneša, kad jau porą savaičių vienas iš Darbo partijos vedlių Artūras Paulauskas derasi su Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) dėl galimybės tapti šios partijos kandidatu į prezidentus 2014 m. rinkimuose. Derybos vyksta su LSDP garbės pirmininku Aloyzu Sakalu, kuris ir patvirtino šį faktą. 

Pagal žmones pasiekusią informaciją galimi keli scenarijai: A. Paulauskas gali tapti Darbo partijos kandidatu į prezidentus, remiamas LSDP, arba su keliais Seimo nariais iš Darbo partijos frakcijos pereiti į LSDP, o socialdemokratai prezidento rinkimuose iškeltų jį kaip savo kandidatą.

Pats A. Paulauskas puolė paneiginėti šią informaciją ir pavadino ją provokacija, „siekiant destabilizuoti valdančiosios koalicijos darbą.“

Tačiau tie, kas atidžiai seka A. Paulausko karjeros vingius, žino, kad pasitikėti tuo, ką kalba šis veikėjas, negalima. Vienintelis motyvas, įkvepiantis jo poelgius - nežabotas valdžios ir galios geismas. Dėl šito A. Paulauskas niekada nesiskaitydavo su priemonėmis.

Pagrindinė priemonė, kuri leidžia jam išlikti valdžios ir galios olimpe – disponavimas „jautria“ informacija. Darbas prokuratūros piramidės viršūnėje, ryšiai su saugumiečiais (tiek sovietiniais, tiek nacionaliniais), aukščiausi postai valdžios struktūrose, o dabar Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pareigos užtikrina, kad jam ypatingos informacijos netrūksta.

Todėl politinis elitas mėgsta pasikandžioti su A. Paulausku, kaip tai įvyko 2006 m., kai jį atstatydino iš Seimo pirmininko pareigų. Matyt, keršyti yra už ką.

Būtent informacija ir ja naudojantis rezgamos intrigos yra svarbiausias ginklas politikui, kuris nepasižymi charizma, yra visiška nuobodybė, neturi net retorinių gebėjimų ir nuo 2000–ųjų nėra laimėjęs jokių tiesioginių rinkimų.

Ką reikštų A. Paulausko tapimas kandidatu į prezidentus?

Prisiminkime, kad liberalai ir konservatoriai prezidento rinkimuose žada nekelti savo kandidatų, o paremti dabartinę šalies vadovę Dalią Grybauskaitę.

Socialdemokratai turi tik savo lyderį, premjerą Audrių Butkevičių, kuris šiuose rinkimuose galėtų užmegzti rimtesnę kovą su D. Grybauskaite, tačiau jis premjero pozicijoje jaučiasi saugiai bei patogiai, tad esama didelių abejonių, ar bandytų siekti prezidento posto.

Vargu ar socialdemokratų gretose rasis daug norinčių stoti į simbolinę kovą su D. Grybauskaite. Todėl A. Paulauskas būtų visai tinkama simbolinė LSDP figūra prezidento rinkimuose.

Juk šiuose rinkimuose jis neturi jokių šansų. 2002 m. iškėlęs savo kandidatūrą A. Paulauskas gavo apie 8 proc. balsų ir į antrą turą nepateko. Jei jis tik tiek sugebėjo nuveikti, būdamas savo karjeros viršūnėje, tai manyti, kad jam sektųsi geriau 2014 m., gali tik naivuolis.

Jei A. Paulauską paremtų ir Darbo partija, tuomet didžiosios šalies partijos padarytų viską, kad D. Grybauskaitė vėl taptų „Baltųjų rūmų“ Daukanto aikštėje šeimininke. Nieko nuostabaus, nes jos valdymas yra tinkamas dabartinei sistemai ir niekuo jai nepavojingas.

Tad A. Paulausko kandidatavimas į prezidentus tik padėtų sistemai vegetuoti toliau, o rinkimus, kuriems gresia politinio farso likimas, padarytų dar nuobodesnius.