Neseniai dienraščių lyderio karingoji princesė Asta Kuznecovaitė sužibėjo visos Lietuvos žiniasklaidos scenoje, savo naujausiame rašinėlyje Neringą Venckienę pavadindama „serijine žudike“. Net p. Rimvydui Valatkai slėptis – pastarasis iš FNTT atleistus vadovus šmeižė, paskui atgailavo, vėliau visai nutilo. Skaitydamas su sveiku protu nelabai susijusius teiginius, suvokiau, ką dienraščių lyderis apie pedofilijos istoriją sugebėjo nutylėti ištisus šešerius metus nuo žudynių Kaune pradžios.
Taigi, ne paslaptis, kad rėmusieji ir vis dar remiantys N. Venckienę ir jos brolį a. a. Drąsių Kedį lyg niekur nieko buvo pakrikštyti „kedofilais“, o visi likusieji – atseit teisingosios mamytės šalininkai – taip ir nesulaukė pelnytos šlovės. Lietuvėlėje taip jau įprasta: jei neskaitai naujienų apie martinėles ir statkevičius, tačiau gini silpnesniuosius, esi kvailys, ir tiek. „Stankūnaitės gerbėjai“ patyliukais visuomenėje buvo vadinami tais racionaliaisiais, tais vieninteliais, kurie susigaudo šioje kraupioje galimos pedofilijos ir žudynių istorijoje. Jeigu pedofilijos nebuvo, iš kur krūva lavonų? Jeigu pedofilijos nebuvo, kur D. Kedžio dukra? Jeigu pedofilijos nebuvo, kur N. Venckienė?
Klausimų būtų galima suformuluoti dar bent keliasdešimt, o atsakymų į juos – nė vieno. Ir vien todėl, kad piliečiams kyla šie ir panašūs klausimai, jie nusipelno būti vadinami „patvoriniais“, „pedofilais“ ar „kedofilais“?
Apmaudu, kad tiek dienraščių lyderio fantastai, tiek ir kiti sisteminių medijų atstovai per šitiek metų nemėgino konkrečiau apibūdinti priešingos stovyklos šalininkų. Kokie tai žmonės ir kodėl jiems taip nepatinka tie „kedofilai“?
Nemažai domėjausi vadinamąja pedofilijos istorija, vis stengdavausi suprasti abiejų pusių – tiek N. Venckienės, tiek Laimutės Stankūnaitės sekėjų – argumentus. Pastarieji teigia, esą N. Venckienė yra apsukri aferistė, teisinę patirtį ir žinias naudojanti visiškai teisei priešingiems tikslams, o jos brolis – neva kontrabandininkas, kuris šioje byloje ėmėsi atvirai nusikaltėliškų veiksmų. Todėl jiems atrodo, kad pedofilijos istorija kelia grėsmę teisinei valstybės sandarai, o tai reiškia, kad būtina šiuos aktyvistus kuo greičiau sutramdyti. Vadinasi, visi, kurie palaiko N. Venckienę, yra ir / arba: neteisėto savivaliavimo šalininkai, apgaulės aukos, „pilnaties paveiktieji“ (dėkui Vladimirui Laučiui, kad nušvietėte) ar šiaip neturį kuo užsiimti piliečiai.
Deja, tūlas skaitytojas veikiausiai pastebi, kad nuo emocinių problemų per visą pedofilijos istoriją nesugebėjo apsisaugoti nei tie, nei anie. Pavyzdžiui, L. Stankūnaitės gerbėjų neigiamų emocijų reakcija N. Venckienės šalininkų atžvilgiu pasireiškia dažniau gilia panieka vien N. Venkienės asmeniui, tačiau rečiau jos argumentams ar blogiems / geriems darbams. „Kedofilai“ „Stankūnaitės gerbėjams“ tėra tamsi, neišsilavinusi minia, nepaisant to, kad D. Kedžio dukros patirtos neteisybės istorija subūrė nemažai teisininkų, sovietmečio disidentų, Seimo narių, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarų, rašytojų, menininkų, visuomenės veikėjų, net Konstitucijos kūrėjų. Tačiau šitie faktai buvo ir yra nė motais dienraščių lyderio ir kitiems sisteminės žiniasklaidos atstovams. Kai kurie iš jų netgi seserį Nijolę Sadūnaitę ir, jei neklystu, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarą, disidentą Algirdą Patacką lygino su sovietinių laikų stribais. Tad kurgi ta skaidrioji žiniasklaida, kai jos taip reikia?
Kas skaitė kriminologijos mokslų daktarės Rūtos Gajauskaitės knygą „Kedžio kelias“, tas prisimena, kiek teisėsaugos institucijos, aplaidžiai vilkindamos ikiteisminius tyrimus, įvairius procesinius veiksmus galimos pedofilijos byloje, padarė teisės pažeidimų. Ar tik ne per 200? Ką tai reiškia? Ogi viena – visas bylos procesas automatiškai tampa niekinis teisės požiūriu, nes vienas procesas naikina kitą, vienas pažeidimas / liudijimas priešingas kitam, laiku neatlikta apžiūra užkerta kelią pradėti kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir t. t. Ką darytų L. Stankūnaitės šalininkai, perskaitę šią pastraipą? Jie jos neginčytų, tiesiog išvadintų mane „pedofilu“. N. Venckienę pavadintų dar kaip nors baisiau.
Vadinasi, L. Stankūnaitės atstovai vienodai iškreiptai vertina ir teisinius N. Venckienės veiksmus. Diskusijas pastarieji pradeda vedami ne blaivaus mąstymo, ką konkrečiai ši moteris padarė, tačiau nuo emocinio apibūdinimo, kokia ji klastinga, pavojinga ir kokie niekingi visi anie, kuriuos ji „apsuko apie savo pirštą“. Vien ko verti per pastaruosius šešerius metus tokių herojų kaip lavastės, vinokurai ar kuznecovaitės vieši pasisakymai. Pavyzdžiui, Laimai Lavastei nebūtina nieko įrodinėti, nes jos žodis lygus įrodymams, Arkadijui Vinokurui (vaikų geriausiam draugui!) yra nieko tokio tiesiog uždrausti kalbėti arba nutraukti oponentą viduryje sakinio. Na, o Asta Kuznecovaitė? Be jos ir panašių į ją nebūtų nieko.
Tačiau ar atidžiai įsiskaitę į trijų prieš tai išvardintų „visuomenininkų“ paskutinius straipsnius spaudoje atrasime daug argumentų? Vargu.
Man labiau patiktų, jei bent vienas iš minėtųjų propagandistų būtų iškėlęs tokius klausimus: jeigu neva kontrabandininkas a. a. Drąsius Kedys susilaukė dukros su nepilnamete Laimute Stankūnaite, ar tai yra pagrindas aplaidžiai tirti, vilkinti vadinamosios pedofilijos bylą ir apskritai juoktis iš teisingumo trokštančių piliečių? Jeigu N. Venckienė yra gera teisininkė, tačiau prasta politikė, ar tai yra pagrindas vadinti ją bala žino kuo („serijinė žudikė“, „pūlinys teisinėje sistemoje“)? Tik tuomet būtų galima teigti, kad į Lietuvos viešąją erdvę sugrįžo retai sutinkamas žodis „argumentas“.
Palaukite – negi Liudvikas Narcizas Rasimas (taip, tas pats, kuris kūrė Konstituciją), Algirdas Patackas (tas pats, kuris sėdėjo kalėjime, nes nemokėjo laikyti liežuvio už dantų) ar sesuo Nijolė Sadūnaitė visiškai nesusigaudo erdvėje? Jeigu taip, tuomet privalome pripažinti, kad nemaža dalis visuomenės, įskaitant ir žinomus visuomenės veikėjus, stengiasi nepastebėti / pridengti aukščiausių vykdomosios valdžios institucijų padarytus įstatymų pažeidimus. Labai viliuosi, kad į klausimą „Kodėl jie taip stengiasi?“ kada nors bus surastas atsakymas.
Skaudžiausia išvada turėtų skambėti taip: ne L. Stankūnaitė, N. Venckienė ir netgi ne D. Kedžio dukra pastaruoju metu šioje istorijoje yra svarbiausos. Svarbiausia tai, kad dalis visuomenės priešinasi aiškiai ir akivaizdžiai neteisėtiems jėgos struktūrų veiksmams, ir ši kova yra menkinama iki apsipirkinėjimo Vilniaus „Akropolyje“ lygio.
„Nėra žmogaus, nėra problemos“, ar ne? Galvą guldau, kad nei p. generaliniam prokurorui, nei kitiems suinteresuotiems asmenims nelabai įdomu, kur miega ir kaip duoną pelnosi N. Venckienė. Svarbiausia, kad Mama su Dukra saugiai iškeliavo į Stebuklų Šalį. Tai tokia magiška vieta, kurioje neveikia internetas, nėra telefono, negalima parašyti laiško į namus.
Todėl, atsižvelgiant į tai, kad anksčiau išdėstytos mintys Jūsų nekamuoja, su šiuo nuostabiu, tiesiog pergalingu neapsižiūrėjimu ir norėčiau pasveikinti panelę A. Kuznecovaitę ir jos mylimą „Lietuvos ryto“ kolektyvą. Šiltų Jums ir darbingų metų.