Ar dalyvausime rinkimuose, žmonės?

Tai mano 2011 metų straipsnis, rašytas prieš savivaldos rinkimus. Iš esmės, niekas nepasikeitė ir šiandien. Pateikiu kiek pataisytą, sutrumpintą ir atlietuvintą (svetimi žodžiai, kuriuos anksčiau gausiai naudojau, kiek įmanoma pakeisti lietuviškais).

Demokratijos pakaitalai

Turime tik demokratinės tvarkos regimybę. Valdžia nuo seno yra pasiskyrusi pati save. Partijos, keisdamos viena kitą, įgauna galimybę nurašyti savo atsakomybę, lindėdamos vadinamoje „opozicijoje“. Iš tiesų jokios opozicijos nėra ir esamomis aplinkybėmis negali būti. Jei opozicija kažkokiu būdu atsirastų, būtų persekiojama ir atsidurtų kalėjime. Politikai pabūdami toje tariamoje „opozicijoje“, siekia išsiskalbti supurvintus mundurus ir vėl eiti į valdžią, naudodamiesi žmonių trumpa atmintimi. Lietuviškasis netikros demokratijos, arba „valdomos demokratijos modelis“ įgalina valdančiuosius visiškai paneigti žmonių lūkesčius ir net būtiniausius poreikius.

Esame pakliuvę savotiškon „sistemos vergijon" arba baudžiavon. Ir iš tikro, pačioje „sistemoje“ yra įdiegti principai, palaikantys ydingą tvarką. Ką berinktume, padėtis pasikeisti negali, nes renkamės tik iš kažkieno pasiūlytų žmonių. Kas juos iškėlė? Yra reikalingas esminis persitvarkymas. Šiam persitvarkymui reikalingi kokybiškai nauji žmonės valdžioje. Ten jie atsirasti negali, nes nepraeina partijų ir „sistemos“ filtrų (kur jie, ar išmokome juos atpažinti?). Valdžia yra atskirta nuo žmonių, valdo partijų viršūnėlės (dabar bandančios naudoti ir kitus įrankius, pavyzdžiui, vadinamus rinkimų komitetus) bei giluminės valstybės atstovai (klanai), kuriems gausiai patarimus žarsto įvairiausio plauko dvaro patarėjai ir šešėliniai oligarchai. Valdžią turintieji visomis priemonėmis siekia išlaikyti dabartinį, juos gausiomis gėrybėmis pamaitinantį, „status quo“.

Žmonėms jau derėtų suprasti, kad šiandien pusinės priemonės nebepadės. Jokie „nepriklausomi nesisteminiai kandidatai“ (jie taip patys save įvardina) padėties iš esmės pakeisti negali, kol nebus užduoti esminiai klausimai ir pakeistas mąstymo būdas. O dabar mūsų šalį valdo režimas. Ir demokratija galima tik šio valdžios režimo nustatytuose riboženkliuose.

Užduosiu kelis esminius klausimus. Ar svarbesnis žmonių ir visuomenės dvasinis vystymasis, ar ūkio plėtra? Ar vadinama „gerovės valstybė“ yra tikslas, ar priemonė? Jei priemonė, koks tada mūsų tikslas? Ar esama ūkinė austuva (ekonominė sistema-kapitalizmas) gali užtikrinti mūsų šalies darnią ūkio plėtrą, darbo vietų kūrimą, gamtos ir mums įprastos aplinkos išsaugojimą? Ar esama politinė austuva (sistema) įgalina žmones dalyvauti valstybės valdyme?

Ką daryti?

Kaip mes elgiamės, vieną kartą pažiūrėję netikusį teatro vaidinimą? Po trijų ar penkių metų perkame dar vieną bilietą ir einame pažiūrėti, ar spektaklis nepagerėjo? Gal režisierius susiprato ir aktoriai patobulėjo... Tegu. Tačiau ir vėl randame tą patį. Po kelių metų rėksmingi skelbimai mus ir vėl pakviečia į tą patį vaidinimą... Aktoriai keičiasi, tačiau vaidinimas visada lieka tas pats. Jei tai būtų įprastas teatras, mums net abejonių nekiltų, kad pirkti bilietą yra gryniausia kvailystė.

Ir kas gi atsitiktų, jei teatro salė taptų tuščia? Ar vaidinimas būtų rodomas tuščioje salėje? Nebūtų rodomas. Teatro vadovas atleistų netikusį režisierių ir imtų statyti naują spektaklį.

Taip ir politinėje pakyloje. Kol einame į rinkimus, taip palaikydami esamą „sistemą“, tol ji ir veikia. Kai rinkimų urnos ištuštės, tuomet atsivers erdvė esminiams pasikeitimams. Tikėti, kad „sistema“ pakeis pati save savanoriškai, yra daugiau nei naivu.

Todėl sąmoningam piliečiui šiandien derėtų labai gerai pagalvoti, ar dar kartą pirkti bilietą į tą pačią netikusią pjesę ir eiti į rinkimus. Jei vis tik didžioji dalis visuomenės dar tiki, kad „spektaklis“ stebukliniu būdu pagerės, tuomet ir verkšlenti dėl „blogos“ valdžios nepritiktų. Eidami į rinkimus rinkėjai įteisina valdžią.

Boikotas ir valdžios teisėtumas

Kažin ar reiktų kalbėti apie „boikotą“ ir panašius dalykus. Juk nepirkdami bilieto į tą nepavykusį teatro vaidinimą nevadiname to veiksmo „boikotu“? Tiesiog gyvenimas sau, o spektaklis - sau. Jei rodys tuščiai salei – tegu rodo. Tačiau be mūsų.

Lietuviški rinkimai pagal dabartinę tvarką nėra tikri ir sąžiningi rinkimai. Pats balsų skaičiavimas gali būti sąžiningas. Tačiau rinkimai yra ne vien balsų skaičiavimas. Šiandien pati giluminė valstybės tvarka neatitinka sąžiningumo mato. Rinkimuose matome, kaip vieni politikai aukštinami, o apie kitus nutylima. Jei tylėti nebeišeina, giluminė valstybė imasi lazdos.

Ir kas gi atsitiktų, jei mūsų žmonės masiškai neitų į rinkimus, vykstančius pagal valdžios primestas taisykles? Valdžia netektų paskutinių savo teisėtumo likučių. Štai neįvyksta rinkimai į savivaldybes ir Seimą. Visa valdžia, tuomet lyg pakibtų ore. Ir taptų tuo, kuo yra iš tikrųjų - save pasiskyrusia valdžia. Kitaip tariant, tiesiog būtų įtvirtinta tikroji esama padėtis. Pradžioje „jie“ bandytų priversti žmones balsuoti – gal sugalvotų kokį įstatymą dėl privalomo balsavimo, daug kalbėtų apie „pilietinę pareigą“. Tačiau, jei piliečiai tvirtai laikytųsi savo, jiems neliktų nieko kita, kaip atverti kelią platiems pasikeitimams. 

Valdžia pati imtų ieškoti išeities iš susidariusios padėties. Imtų megzti tikrą pokalbį su visuomene ir jos atstovais. Štai tuomet ir galėtų prasidėti tikrosios permainos, o ne įvairūs „kosmetiniai-maskuojantys“ pakeitimai. Tuomet galėtų atsiverti erdvė sprendimams, kurie sukurtų sprendinius, tarnaujančius tikrajai demokratijai, žmonių valdžiai. Pabrėžkime – visaapimantiems sprendimams, o ne daliniams, iš bendrosios sudėties ištrauktiems atskiriems klausimams. Pavyzdžiui, tokiems, kaip merų rinkimai, kurie patys savaime visiškai nieko nekeičia, o tik stiprina demokratijos regimybę. Tačiau ir žmonės turėtų būti pasiruošę – dalyvauti, domėtis, gilintis, prisiimti atsakomybę, skirti laiko.  

Visaapimantys sprendiniai

Kokie gi tie visaapimantys sprendiniai? Apie tai jau daug rašyta ir bent jau savivaldos srityje padėtis yra pakankamai aiški. Bendruomenių savivaldos atkūrimas, seniūnijų tarybų bei seniūnų rinkimai, renkami seniūnijų viešosios policijos vadovai ir daug kitų dalykų.

Gal būt taip būtų pradėti dėti padėti pamatai Trečiajai (žmonių) Respublikai. Tačiau tam reikia daugumos piliečių sąmoningumo ir valios. 

Derėtų pagalvoti apie tai - bet koks piliečių dalyvavimas netikruose demokratiniuose žaidimuose (rinkimų pavidalu), tik stiprina „sistemą“, kurią norime perkeisti. Prailgina vidinę sistemos ligą. Sena anksčiau ar vėliau turės pasitraukti ir užleisti vietą naujai dienai. Dalyvavimas tokiuose rinkimuose yra kolaboravimas su kiekviename iš mūsų slypinčiu vidiniu „okupantu“.

Yra proga dar kartą pagalvoti ir sąmoningai pasirinkti. Dalyvauti ar nedalyvauti. Kiekvienas pilietis savo pilietine valia sprendžia savo valstybės likimą. Ir šių valių suma sukuria tautos valią. Tuo pačiu - tautos likimą. Ar esame savo likimo kalviai? Šiandien rinkimai nėra ta vieta, kur galima būtų šią valią, tautos valią, išreikšti. Jei kažkas mano kitaip – tegu pabando dar kartą.

Tie, kas neis į rinkimus, bus kaltinami apatija, patriotizmo stoka, gal net valstybės konstitucinių pagrindų griovimu. Tačiau yra žinoma: tam, kad esmingai pakeisti judėjimo kryptį pirma būtina sustoti. Todėl sąmoningas nedalyvavimas rinkimuose šiandien turėtų būti laikomas aukščiausiu pilietiškumu. Šiandienos atgaja (revoliucija) yra minties, suvokimo atgaja. Tokia revoliucija gali panaikinti visas kliūtis ir atlaisvinti kelią piliečių veržimuisi patiems išsirinkti savo valdžią iš savų, žinomų ir patikrintų žmonių. Kurti valdymą iš apačios. Ne viršininkų, o žmonių atstovų valdžią.

Gintaras Ronkaitis, 2011 metai

2019 metų PS: šiandien suprantu, jog to suvokimo persikeitimo neįmanoma pasiekti vien Lietuvos mastu. Nes esame maža valstybė didelės sąjungos sudėtyje. Kaip senais laikais, prisimenu „pasaulinę revoliuciją“ – pasaulio atgają, atsigavimą, atbudimą iš miego. Turbūt didžioji dalis žmonių neatsibus, toliau sapnuodami savo sapnus. Bus kaip visada būdavo. Bet į vadinamus „rinkimus“ neisiu. Irgi kaip visada. Nes tai netikri rinkimai. Paprasčiausiai neisiu tol, kol nebus už ką balsuoti nuo širdies ir proto. Kol nepamatysiu naujo plano (programos), kur būtų įvardinti esminiai klausimai ir duoti atsakymai į šiuos klausimus. Esminiai klausimai lieka tie patys. Kol kas niekas jų nekelia. Valstybės vadovo (užsienietiškai vadinamo prezidentu) „rinkimai“ yra tik dūmų uždanga esamam režimui įteisinti. Eikite prie jūros, upės ar ežero, daugiau būkite gamtoje, rūpinkitės savo šeimomis. Ir pagalvokite, - kas yra esminis dalykas – ar vien medžiaginių poreikių tenkinimas, ar dvasinis žmogaus tobulėjimas - atsiskleidimas?

Žmonės mėgsta tokius žaidimus (ypač, kai renkamos asmenybės), todėl ir vėl maždaug kas antras rinkėjas ateis ir balsuos. Net jei balsuosite už kažkokį savo išsirinktą žmogų, padėsite nugalėti vienam iš trijų jums žinomų pirmūnų. Jei neateisite į rinkimus – taip pat jiems padėsite. Toks pasirinkimas. Tik vienas iš trijų „sistemos“ parinktųjų. Neatėję – neprisidėsite prie šios valdžios įteisinimo. Tačiau reikiama dalis rinkėjų jau įtikinti ir darbą jie atliks gerai. Vienas iš trijų parinktųjų bus Lietuvos vadovu artimiausiems penkeriems metams.   

Būkite laimingi jau dabar. Su rinkimais ar be jų.