Ar mūsų tylos tolygu jų melams?

Neturime  pasijusti kažkaip stipresni už daugumą, kad bandyti kalbėti svarbiomis temomis. Ypač žinant, kad šiandiena  tai būtina daryti. Būtina kalbėti skaudžiomis, visai visuomenei itin aktualiomis temomis. Nes aplinkui per daug tylinčių. Aplinkui spengianti – aukštos įtampos – tyla.

Kai drąsiai kalbu visuomeninėmis temomis, vis prisimenu jauną lietuvę moterį – Lietuvos laisvėjimo iš sovietinių varžtų dienomis, virš rusų armijos iškėlusią  LIETUVOS vėliavą. Daugumą mūsų prisimename tą nuotrauką. Kokia nuostabiai graži jaunystės drąsa!

Šiandien su mumis, su visa visuomene – elgiamasi kaip norima, šiandiena tarsi jau nebeegzistuoja žmonijos šimtmetinių kovų sėkmės vaisiai – žmogaus teisės ir laisvės, šiandiena tarsi jau  neegzistuoja ir  mūsų Konstitucija, demokratiniai įstatymai. Mes tik stebime, kaip tie įstatymai  apeinami, apsukami, apmulkinami – jiems apeiti surandama visokių pasiteisinimų.

Mus nutildo, mus laiko ribotame „garde“, su mumis elgiamasi, kaip su bedale,  nepajėgia už save nuspręsti – kaip gyventi, kaip mokyti vaikus, kaip  būti žmogumi – minia.

Jau antri metai šitaip, o ir anksčiau buvo šitaip – tik švelnesnėmis formomis, jau ruošiant dirvą  šių dienų politinei „apokalipsei“.

Kasdien mumyse sėjama  baimė: baimė ligų, išgyvenimo, baimė kažko, ką jie sėkmingai  įtvirtino aplink mus: tai smegenis stingdantis rūkas, tai nematoma balsva, kuri apgaubia mūsų jusles, užspaudžia mūsų nosis, užspaudžia mūsų akis – jau ir neįžiūrinčias to, kas taip akivaizdu. Žmogaus baimė – pats didžiausias jo priešas. Bijantis žmogus neveiklus, jis paralyžiuotas, jis nėra – jis.

Šiandiena be galo daug paklusnių, baimės apimtų, neveiklių žmonių, kurie bijo atsispirti, pasipriešinti nematomoms, bet gerai žinomoms jėgoms, kurios ir toliau  tą žmogų nori laikyti  baimėje: ne metus, ne dar vienerius metus, bet (girdite!) visą jo gyvenimą.

Lietuviai ne išimtis, nors čia ir kalbu apie Lietuvą. Bet ir JAV ar, ir kitose šalyse – žmogus užspaustas baimės.

Todėl visai neseniai JAV konservatyvios jėgos, atstovaujančios respublikonų partiją,  pradėjo raginti žmones vaduotis iš tų baimės letargų, pradėjo raginti  – bandyti priešintis, sugebėti atsispirti tiems baimės šaltiniams. Tie, mus pavergę – bijo mūsų žodžio,  bijo mūsų kalbų.

Lietuvoje daug  išmintingų, išsilavinusių žmonių, kurie, deja, šiandien TYLI. Tyli, nors ir matydami baisiais neteisybes, tyli, kai jiems iš po kojų traukiamas jų pačių gyvenimas, jų teisė gyventi ir būti laisviems.

Tai nėra geriau, ką jau esame patyrę sovietiniais laikais, kai žmogus nebuvo laisvas. Juk šiandien iš mūsų atimama teisė leisti vaikus į mokyklą, atimama elementari teisė gydytis, lankytis pas gydytoją, atimama teisė  keliauti, lankyti gimines ar svečias šalis.

Iš  mūsų reikalaujama visiško paklusnumo, reikalaujama leisti jiems daryti ką tik nori jau su mūsų kūnais, nes jie jau PASISAVINO MŪSŲ DVASIAS. Kas dar iš mūsų neatimta?

Dar ir apie šeimas. Kas galėjo kada pagalvoti, kad liberalai bandys svarstyti, tiksliau – abejoti  tradicinės šeimos svarba, reikalingumu. Pačios, šios – visai nesvarstytinos, niekam jokių abejonių nekeliančios – temos iškėlimas, tik parodo liberalų kvailysčių viršūnes, jų dvasines negalias, jų prokomunistines orientacijas.

Juk tvirta, darni šeima yra tvirtos valstybės pagrindas, jos sėkmingos ateities garantas. Tvirtos darnios šeimos visais laikais sėkmingai augino, leido į mokslus vaikus, iš tokių šeimų išėjo žymiausi Lietuvos mokslo, kultūros, meno atstovai.

Sociologų, psichologų jau įrodyta – šeimoje turi būti du tėvai – tėtis (vyras)  ir mama (moteris). Tai idealiausias vaiko auginimo atvejis. Ten, kur du pasiaukojantys  tėvai, vaikas išauga pilnavertis ir užtikrintas savimi. Juk tikrojo mokslo įrodyta – augantis vaikas turi turėti į ką lygiuotis:  berniukai paprastai lygiuojasi ir mėgdžioja tėvelius, mergaitės mamas. Būna ir kitaip, ir tas aišku nieko blogo.

Du vyrai ar dvi moterys – kažin ar išaugins tikrai pilnavertiškas asmenybes. Gyvenimo įrodyta – tos pačios lyties tėvai dažniau ir lengviau skiriasi, nes dauguma atveju – jų augintiniai nėra jų biologiniai vaikai, todėl ir  ta atsakomybė neretai  būna mažesnė nei tikrųjų gimdytojų.

NENAIKINKIME ŠEIMOS, ŠIS AGRESYVUS KARAS PRIEŠ ŠEIMAS – tai pasikėsinimas į tautos ateitį, pasikėsinimas ir jos išlikimą, jos tęstinumą.  Vengrija pasuko teisingu keliu – prieš keletą metų susidūrusi su tautos nykimu (tuomet ten  gimdavo mažiau, nei mirdavo),  priėmė  teisingus įstatymus,  šalyje patvirtinus  tik tradicinę šeimą, kurioje tėtis yra vyras, mama – moteris.
Vengrijoje suteikiamos didžiulės lengvatos jaunoms šeimos, joms suteikiami lengvatiniai būstai, daugiavaikės šeimos atleidžiamos nuo mokesčių. Per porą paskutinių metų, toje  šalyje gimstamumas žymiai šoktelėjo aukštyn. Ar neturėtume ir mes sekti Vengrijos ar ir Lenkijos pavyzdžiais, tose šalyse pagaliau atsigręžta į šeimą, pagaliau suprasta – tik saugodami šeimas galime garantuoti tautos išlikimą.

Taigi, kalbėkimės, ieškokime tiesų, skelbkime tiesas, kalbėkime garsiai, kuo garsiau, nes kaip pasakė vienas protingas pasaulio žmogus – „jei žinai tiesas, jei žinai svarbias tiesas ir tyli – tavo tylėjimas prilygsta anų melams“.