Grybauskaitės sugrįžimo fonas: LRT vėl rodo „Bambagyslę“

Gegužės 13 d. valstybinis transliuotojas LRT pakartojo 2025 m. sukurtą dokumentinį filmą „Bambagyslė“ (prodiuseris Akylas.lt įkūrėjas Edmundas Jakilaitis), kuriame pasakojama apie Lietuvos energetinės priklausomybės nuo Rusijos nutraukimą. Filmo pagrindinė mintis aiški: po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva dar ilgai buvo politiškai laisva, bet energetiškai tebelaikoma prie Maskvos bambagyslės – dujų vamzdžiais, elektros tinklais, naftos tiekimu ir per rusiškų energetinių išteklių tarpininkus.

Tai svarbi tema. Energetinė priklausomybė nuo Rusijos tikrai buvo viena didžiausių Lietuvos nacionalinio saugumo problemų. „Gazprom“ įtaka, rusiškos dujos, elektros importas iš Rusijos ir Baltarusijos, naftotiekio „Družba“ užsukimas, spaudimas dėl strateginių projektų – visa tai nėra išgalvota. Lietuva iš tiesų turėjo spręsti problemas.

Tačiau būtent todėl toks filmas turėtų būti ne tik emocingas, bet ir ypač tikslus, subalansuotas bei kritiškas. O čia ir prasideda pagrindinė problema: „Bambagyslė“ labiau primena valstybinę sėkmės istoriją negu nepriklausomą dokumentinį tyrimą.

Filme aiškiai sukonstruota patogi schema: tie, kurie stūmė energetinės nepriklausomybės projektus, vaizduojami kaip valstybės gelbėtojai, o tie, kurie juos kritikavo ir uždavė iki šiol neatsakytus klausimus, dažnai atsiduria įtartinų veikėjų, naudingų Rusijai arba tiesiogiai su Rusijos interesais siejamų asmenų pusėje. Tokia dramaturgija paveiki, bet ji primityviai supaprastina realybę.

Kritikuoti SGD terminalą „Independence“ (vok. „Unabhängigkeit“, liet. „Nepriklausomybė“), „Ignitis“, Visagino atominės elektrinės projektą, elektros rinkos pertvarką ar kitus strateginius sprendimus galima ne tik dėl simpatijų ar atipatijų Maskvai. Galima kelti klausimus dėl kainos, skaidrumo, valdymo, interesų konfliktų, vartotojams užkrautos naštos, projektų efektyvumo ir to, kas iš jų uždirbo. Filme tokia kritika dažnai nustumiama į šalį arba pateikiama taip, lyg ji savaime būtų įtartina.

Dar viena silpna vieta – nacionalinis saugumas filme naudojamas kaip beveik universalus argumentas, uždarantis diskusiją. Kartojama mintis, kad nepriklausomybė kainos neturi ir už ją reikia mokėti tiek, kiek reikia. Tai skamba gražiai, tačiau valstybėje tokia logika negali pakeisti skaičių, auditų ir atsakomybės. Net ir nacionalinio saugumo projektai turi būti vertinami pagal kainą, naudą, alternatyvas, viešųjų pirkimų skaidrumą ir ilgalaikę finansinę naštą vartotojams.

Filme trūksta aiškių skaičių. Kiek konkrečiai kainavo SGD terminalas? Kiek kainavo jo nuoma, išpirkimas, infrastruktūra ir išlaikymas? Kiek už tai sumokėjo vartotojai? Kiek kainavo elektros jungtys, sinchronizacija, rinkos pertvarkos? Kiek realiai sumažėjo Lietuvos pažeidžiamumas, o kiek tiesiog pasikeitė priklausomybės kryptis? Be tokių klausimų filmas lieka labiau įtaigus pasakojimas negu rimtas tyrimas.

Ypač svarbu tai, kad filme nutylimas arba per silpnai aptariamas klausimas: ar Lietuva iš tikrųjų tapo energetiškai nepriklausoma, ar tik pakeitė vieną priklausomybės pusę kita?

Taip, rusiškų dujų, naftos ir elektros priklausomybė buvo sumažinta arba nutraukta. Tai svarbus geopolitinis faktas. Tačiau tai dar nereiškia, kad Lietuva tapo visiškai savarankiška energetikos valstybe. Šiandien Lietuva priklauso nuo elektros jungčių su Vakarais, Skandinavijos rinkos, Lenkijos infrastruktūros, SGD tiekimo grandinių, pasaulinių dujų kainų, „Nord Pool“ biržos, Europos Sąjungos reguliavimo, žaliosios energetikos technologijų importo ir tarptautinių tiekėjų.

Kitaip tariant, priklausomybė neišnyko. Ji buvo perkelta į kitą geografinę ir politinę pusę. Anksčiau svarbiausias klausimas buvo Maskva. Dabar – Briuselis, Varšuva, Stokholmas, globalios SGD rinkos, tarptautiniai tiekėjai ir elektros biržos mechanizmai, kurie, kaip žinoma, kartais veikia labai keistai.

Tai nereiškia, kad senoji priklausomybė nuo Rusijos buvo geresnė. Tačiau rimtas filmas turėtų sąžiningai pasakyti: atsijungimas nuo Rusijos nėra tas pats, kas visiška energetinė nepriklausomybė. Tikroji nepriklausomybė prasideda tada, kai valstybė turi pakankamai savo gamybos, rezervų, kaupimo pajėgumų, kainų valdymo instrumentų ir realią galimybę pati kontroliuoti strateginius sprendimus.

Abejotinai atrodo ir tai, kaip filme pateikiama buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Viešojoje erdvėje po Rusijos Federacijos ambasados atsakymo dėl informacijos apie D. Grybauskaitę buvo keliama net „Rusijos Federacijos valstybės paslapties“ interpretacija. Filme ši nepatogi biografijos ir viešojo pasitikėjimo tema, be abejo, neliečiama – vietoj to D. Grybauskaitė vaizduojama beveik kaip centrinė energetinės nepriklausomybės istorijos herojė: principinga, griežta, nepasidavusi Vladimirui Putinui, sutramdžiusi verslo interesus ir parėmusi strateginius projektus. Tokia versija gali turėti dalį tiesos, tačiau filme ji pateikiama be rimtesnio kritinio atstumo.

D. Grybauskaitė filme ne tiek apklausiama, kiek jai leidžiama pačiai formuoti istorinį naratyvą. Ji kalba ilgai, užtikrintai ir dramatiškai. Jos pasakojimas beveik nekvestionuojamas. Dėl to dokumentika vietomis ima panašėti į politinės biografijos pratęsimą.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl šis filmas rodomas būtent dabar ir kodėl jame taip stipriai reanimuojamas D. Grybauskaitės kaip „geležinės valstybės gelbėtojos“ įvaizdis. Ar tai tik istorinė retrospektyva? Ar bandymas priminti visuomenei, kad ji vis dar yra politiniame lauke? O gal fonas galimam sugrįžimui į aktyvesnį politinį vaidmenį?

Tiesiai teigti, kad D. Grybauskaitė rengiasi prezidentauti ar grįžti į didžiąją politiką, be konkrečių faktų būtų per drąsu. Tačiau įspūdis, kad filme ji pateikiama ne kaip viena iš istorijos dalyvių, o kaip pagrindinė valstybės gelbėtoja, yra akivaizdus. Toks heroizavimas savaime yra politinis ženklas.

Filme taip pat per mažai vietos palikta vietinei atsakomybei. Taip, Rusijos spaudimas buvo realus. Tačiau Lietuvos energetikos istoriją kūrė ne tik Maskva. Ją kūrė ir Lietuvos politikai, verslo grupės, partijos, tarpininkai, institucijos, žiniasklaida. Būtent Lietuvoje buvo priimami sprendimai, leidžiantys tarpininkams klestėti, partijoms gauti naudą, o vartotojams mokėti sąskaitas. Jei visa kaltė suverčiama išoriniam priešui, dingsta klausimas apie vidaus sistemos atsakomybę.

Todėl „Bambagyslė“ yra stiprus filmas kaip emocinė valstybės legenda. Jis aiškiai parodo, kad priklausomybė nuo Rusijos buvo reali ne todėl, kad rusiška energija būtinai buvo brangi, o todėl, kad gyvybiškai svarbi valstybės infrastruktūra priklausė nuo politinės valios Maskvoje. Tačiau kaip nepriklausomas tyrimas jis silpnas, nes per mažai klausia, per mažai tikrina, per mažai rodo kitą pusę ir per daug pasitiki oficialiu pasakojimu.

Išvada tokia: „Bambagyslė“ pasakoja, kaip Lietuva nukirto energetinę bambagyslę su Rusija. Tačiau filmas nutyli, kad pabėgimas nuo vienos priklausomybės dar nėra visiška nepriklausomybė. Lietuva iš esmės pakeitė priklausomybės kryptį – nuo Maskvos vamzdžio prie Vakarų jungčių, biržų, tiekimo grandinių ir Europos Sąjungos taisyklių.

O D. Grybauskaitė šiame filme iškyla taip ryškiai, kad energetikos istorija vietomis tampa politiniu paminklu vienam žmogui. Gal tai tik atsitiktinumas. Bet Lietuvos politikoje tokie atsitiktinumai retai būna vien tik atsitiktinumai.

Todėl klausimas lieka atviras: ar tokie filmai ir jų pakartojimai valstybinio transliuotojo eteryje yra tik atsitiktiniai programos sprendimai, ar vis dėlto platesnio politinio naratyvo dalis?

P. S. 

LRT viešai, žinoma, nepaaiškino, kokia konkrečia proga gegužės 13 d. pakartojo „Bambagyslę“. Formuluotė programoje neutrali – dokumentinis filmas apie kelią į energetinę nepriklausomybę. Tačiau būtent todėl klausimas ir lieka: ar tai buvo tik eilinis programos užpildymas, ar sąmoningas politinės atminties priminimas valstybinio transliuotojo eteryje?



Susiję:

Prezidentė D. Grybauskaitė kategoriškai atsisakė duoti sutikimą dėl jos duomenų kreiptis į Rusijos Federaciją

„Akylas.lt“ įkūrėjo Jakilaičio pajamos iš LRT, nesudaro fundamentalios dalies

D. Grybauskaitė: ilga klasių kova buvo kurstoma, remiantis radiopropaganda, tiekiant maistą ir ginklus iš užsienio