Atviras laiškas Jonui Mekui – apie didybės maniją (I dalis)

„niekas netrokšta būti fluxus šventuoju
šiandien tenorime šlovės
kam rūpi teorija
tenorime pelningos žiniasklaidos
surenkite spaudos konferenciją
ir mes visi ten dalyvausime ir papasakosime
kaip viską darėme
kaip be mūsų
mačiūnas būtų žlugęs
kaip yoko dėka jis išmoko vaikščioti
kam rūpi mačiūnas
verčiau perrašykime istoriją
jeigu raktas į šlovę yra mačiūnas
kam gi sakyti spaudai kad mes jam pavydėjome
kam gi sakyti spaudai kad
mūsų ego tokie pat dideli kaip ir mūsų užpakaliai
verčiau pasakykime spaudai kad mes jį supratome
verčiau pasakykime spaudai kad mes viską padarėme“  

(Fluxus dalyvio Beno Vautier laiškas po Jurgio Mačiūno mirties – iš  knygos „Mr. Fluxus. Kolektyvinis Jurgio Mačiūno (1931–1978) portretas“, p. 319.)    

Įdomu, ką atsakytų tikrai sąžiningam prancūzų menininkui visai kitokio mąstymo lietuvis Jonas Mekas? O gal jau savitai atsakė, sugebėjęs paskelbti visam pasauliui, kad Jurgis Mačiūnas yra „lietuvių kilmės amerikietis galerininkas ir redaktorius bei Jono Meko draugas“. Tai bent! Turbūt tai pati originaliausia charasterika genialiam pasaulinio fluxus judėjimo pradininkui Jurgiui Mačiūnui (1931–1978). Tačiau J. Mekas tuo neapsiriboja. Didybės kaina yra neišmatuojama.  

Šį labai atvirą laišką J. Mekui paskatino parašyti 2007 m. gruodžio 6 d. paskelbtas  „Atviras Jono Meko laiškas draugams, priešams, menininkams ir ekspertams“ (skaityti ČIA). Nes perskaičiau jį tik 2013 m. vasarą ir buvau gerokai nustebinta. Nesakysiu niekšybės.   

Įdomu sugretinti J. Mačiūno biografijos aplinkybes ir J. Meko teiginius, kurie kelia begalinę nuostabą ir įmanomi tik po J. Mačiūno mirties. Galima spėlioti, ar J. Meko patekėjusios žvaigždės didybė, kuri verta Nobelio premijos, kaip visiškai rimtai 2012 m. pareiškė Vytautas V. Landsbergis, nebuvo aktyvinta „Vilniaus studentų“ apsilankymo Niujorke pas J. Meką 1990-aisiais. Po kurio prasidėjo Vytauto V. Landsbergio ir kitų „Meko studentų“ demaršai dėl Kino centro Užupyje steigimo, kurie netikėtai pasibaigė 2007-aisiais prie Seimo rūmų įsteigus Jono Meko vizualiųjų menų centrą su 5 mln. JAV dol. vertės J. Mačiūno fluxus kolekcija, nupirkta iš J. Meko. Tiesa, pirkimą ir steigimą lyg ir netikėtai 2007 m. ėmėsi globoti Vilniaus meras Artūras Zuokas, kuriam 2002-aisiais teko išgirsti griežtų ultimatumų iš paties J. Meko ir jo įtakingų studentų.  

Pagaliau visus šiuos stebuklus reikia aptarti viešai ir atvirai. Gal palengvės kam nors...  

Kvietimas į J. Meko filmų peržiūrą prancūzų festivalyje 2010 m.

Kvietimas prancūzų kalba 2010 m. lapkričio 12 d. skelbia apie susitikimą su eksperimentinio kino „mitine figūra“ J. Meku atokiame šiaurės vakarų Prancūzijos miestelyje su 22 tūkst. gyventojų Heruvil Sen Klere (Hérouville-Saint-Clair). Šiaurės festivalio „Les Boreales. Un festival en Nord“ kvietimas prancūzams pristato lietuvį J. Meką kaip Niujorko kinematekos kūrėją ir kino kritiką, paskelbusį daugybę straipsnių rusų, amerikiečių ir prancūzų leidiniuose.  

Gal nežinojote apie tokį kino kritiką ir nustebote? Tai tik smulkmenos greta kitų mažmožių, o didžiausio dėmesio festivalyje turėjo sulaukti po platųjį pasaulį keliaujantys J. Meko vardu pristatomi keturi filmukai.  

Pirmasis (1990) – apie garsenybę Andy Warholą, kaip skelbiama kvietime, „su kuriuo Jonas Mekas buvo gerai pažįstamas ir sukūrė filmą iš to meto, kai leido laiką kartu su dailininku“. Įdomu, ką apie tai pasakytų J. Mačiūnas? Greičiausiai būtų ištiktas ūmaus juoko priepuolio ir per trumpas pauzes vis bandytų paklausti, kur ir apie ką gi įsivaizduojamai galėjo bendrauti nedrąsusis jo pagalbininkas J. Mekas su didžiuoju J. Mačiūno priešu A. Warholu. Beje, J. Mačiūnas ne kartą A. Warholą viešai kaltino jo idėjų pasisavinimu ir nematė reikalo bendrauti. Tiek to.  

Antrasis (1995), kaip nurodo J. Mekas, – apie 1972-ųjų spalio 9 d. Johno Lennono ir Yoko Ono muzikinį pasirodymą bei J. Lennono gimtadienio šventimą su dainomis. Na, čia J. Mačiūnas galėtų kaip visada su linksma pašaipa tyliai pažiūrėti į J. Meką. Nes šįkart J. Mekas net nesuprato, ką jis karpo ir montuoja. Iš tiesų filmuko pagrindas įamžino ne 1972 m., o 1971-ųjų spalio 9 d. vykusią garsiąją Y. Ono personalinę parodą Eversono muziejuje Sirakūzuose. Jai surengti garsioji porelė kreipėsi į J. Mačiūną, o šis pasamdė visą būrį žmonių. Ar J. Mekas tarp jų save prisimena ir ką prisimena? Ką iš tiesų ten veikė J. Lennono ir Y. Ono „draugas“ J. Mekas, galėtų patikslinti Sara Seagull, puikiai aprašiusi šį įvykį kaip J. Mačiūno komandos dalyvė. Tačiau kažkur turėtų būti ribos, garsenybių „drauge“ J. Mekai...  

Trečiasis filmukas (1999) – tai toks televizinių kadrų montažas apie Karoliną ir Johną Kennedy, bene geriausiai liudijantis apie tikruosius J. Meko sugebėjimus.  

Ir ketvirtasis (1992) – apie J. Mačiūną, kuris filmuko pristatyme nurodomas kaip  „lietuvių kilmės amerikietis galerininkas ir redaktorius bei Jono Meko draugas“. Čia jau tikrai įsivaizduoju girdinti nenutrūkstamą J. Mačiūno kvatojimą, prie kurio mielai prisijungčiau, nes be galo juokinga, nors ir nepaprastai graudu. Kai pagalbinis darbuotojas, kviečiamas į tikro garsenybės J. Mačiūno namuose vykusius renginius pavalgyti, po geradario mirties apsigaubia pastarojo šlove, o pasaulinio fluxus judėjimo pradininką ir viso būrio garsių menininkų režisierių bei vadovą Jurgį Mačiūną filmo karpinių montaže paskelbia „galerininku, redaktoriumi ir Jono Meko draugu“.  

Fluxus laikraštis Nr. 11 apie „fluxus popiežiaus“ J. Mačiūno mirtį

Apie didybės kainą... ne J. Mačiūno

Tačiau keista, kad per režisūriškai iškilmingas „Fluxus popiežiaus“ J. Mačiūno laidotuves 1978-ųjų gegužę tarp daugelio dalyvių nėra paminėtas J. Mekas. Nors visi draugai ir giminės tiksliai išvardyti ta proga išleistoje garsiųjų laidotuvių programoje (žiūrėti ČIA ir ČIA).

Tačiau nuo 1990-ųjų pagaliau išaušo J. Meko valanda. Vietoj J. Mačiūno. Ir pasipylė vienas po kito įspūdingesni J. Meko liudijimai, kai kurie jų itin verti dėmesio, bet chronologinės eilės nesilaikysime.

2007-aisiais J. Mekas viešai paskelbia, kad daugiau nei dešimtmetį buvo labdaringai priglaudęs J. Mačiūną savo namuose iki pat jo mirties: „Aš jam suteikiau kambarį, kuriame jis gyveno nuo 1967 m. iki jo mirties, veltui.“ Tame pačiame 2007 metais išplatintame atvirame laiške J. Mekas save vadina idealistu, teigia meilę J. Mačiūnui ir kaltina priešus dėl nesupratingumo. Tačiau J. Mekas daug ką jau buvo kažin kaip pamiršęs, o gal supainiojęs...  

Įdomu, kad 1967-aisiais J. Mekas nakvodavo Vusterio g. 80 pas J. Mačiūną, o ne atvirkščiai, kuris nuo 1960-ųjų gal metus ar dvejus maitino alkanus brolius Joną ir Adolfą Mekus ir parūpindavo J. Mekui darbelių. Šiuos liudijimus pats J. Mekas 1993 m. pateikė knygos apie J. Mačiūną autoriui E. Williamsui, o gal suklydo? („Mr. Fluxus“, p. 150, 243). Be to, 1970 m. spausdintame Fluxus adresatų sąraše J. Meko adresas buvo nurodytas viešbutėlyje „Hotel Chelsea“ (žiūrėti ČIA). Galiausiai J. Meką pats J. Mačiūnas pakvietė į savo pastangomis 1967 m. įsteigto „Fliuksnamio kooperatyvo statybinio projekto“ („Fluxhouse Cooperative Building Project“) nusipirktą pastatą Vusterio gatvėje 80 (Wooster 80). Remiantis Peterio Franko prisiminimais ir daugelio kitų, kurie nuolat lankėsi pas J. Mačiūną Vusterio gatvėje ir rengė su juo fluxus programas, „1967 m. pradžioje Mačiūnas nusipirko Wooster gatvės 80-ąjį namą /.../, atsikraustė 1967 m. pabaigoje, iš ankstesnės savo rezidencijos West Broadway 349 name“.   

Apsilankymus pas J. Mačiūną iki 1967 m. jo trijų kambarių bute ir po 1967 m. Vusterio g. 80 lofto rūsyje yra vaizdingai aprašę daugybė garsių pasaulio menininkų ir nė vienas nėra užsiminęs apie J. Meko versiją. O 1976-aisiais J. Mačiūnas persikraustė iš savo fliuksnamio į nusipirktą Greit Baringtono dvarą Niu Marlbore, Masačusetse, kurį pradėjo remontuoti 1977 m. už gautą įspūdingą 7 500 JAV dol. menininko stipendiją iš Nacionalinio menų fondo Vašingtone. Kaip tik iš savo dvaro J. Mačiūnas 1978 m. buvo išvežtas į ligoninę Bostone, kur mirė gegužės 9 d.    

Susidvejinimas: J. Meko filmai, kuriuose nufilmuotas J. Mekas

2002-aisiais straipsnyje su ultimatumu Vilniaus merui Artūrui Zuokui buvo paskelbta, kad J. Mekas jau 1953 m. įsteigė filmų gamintojų kooperatyvą („Film Makers Cooperative“) Niujorko Manhatane. Neįtikėtini viražai, o gal vaizduotės pokštai, kai užplūsta didybė. J. Mekas 2002 m. pabrėžtinai neslėpė didybės, kuri atidesniam buvo panašesnė į godžią tuštybę. „Vilniaus reikalavimas arba sąlyga, kad Kino centro organizatoriai pirmiausia surinktų pinigus, yra absurdiškas. Jeigu ta sąlyga yra nepakeičiama, galite padėti kryželį ant viso projekto. Jūs mušate idealistus, kurie nori pagerinti, praturtinti Lietuvą“, – rašo J. Mekas. Apie idealizmą J. Mekas savo priešams dar kartą rašė 2007-aisiais jau po 5 mln. JAV dolerių sutarto sandėrio.  

J. Mačiūnas su fotokamera 1964 ar 1965 m. Iš K. Akiyamos archyvo

Įvairių pasaulio menininkų archyvuose iki šiol saugomos ne tik paties J. Mačiūno darytos nuotraukos, bet ir jo portretai su fotokamera rankose („Mr. Fluxus“, p. 196, 197). Garsiajame Silvermanų fluxus kolekcijos archyve daugybė fluxus renginių spausdintų programų liudija įvairius filmuotos medžiagos autorius ir jų pavardes, bet labai sunku surasti itin retai paminėtą J. Meko pavardę. Įdomu kodėl. Tiesa, pats J. Mačiūnas mėgo fotografuoti ir filmuoti fluxus renginius. „Atvažiuosiu su Tomu ir VISKĄ fotografuosiu (atsivešiu 20 juostelių).“ Kitame laiške J. Mačiūnas rašo apie gautus kino projektorius (J. Mačiūno laiškai 1963 m. iš „Mr. Fluxus“, p. 55, 59). Visos šios medžiagos turbūt neišmesdavo ir kaupdavo, kaip ir kitų fluxus dalyvių medžiagą. Ką apie tai galėtų prisiminti J. Mekas?    

Kai J. Mačiūnas 1967 m. atsikėlė gyventi į nusipirktą namą Vusterio gatvėje 80 jo įsteigtame fliuksnamio kooperatyve, daugelio pasaulio įžymybių liudijimu, tais pačiais metais jis iškart pirmame aukšte nusprendė įkurdinti filmų archyvą, vėliau kinoteką. Pasak Geoffrey Hendrickso, ten vykdavo ir fluxus pasirodymai, o iš savo rūsio į kinoteką J. Mačiūnas įsirengė slaptą tuneliuką pasprukti nuo galimų persekiotojų. Sara Seagull prisimena 1969-ųjų Fluxus Naujųjų metų renginį, kurį „Jurgis surežisavo kino kūrėjų salėje, Wooster gatvės 80-ojo namo pirmame aukšte“ („Mr. Fluxus“, p. 161, 185). J. Mekas gal primiršo savo paties 1993 m. liudijimą, kaip J. Mačiūnas 1973 ar 1974 m. pats įrenginėjo kino salę, t. y. garsiąją Kinoteką.  

„Mes visi stovėjome ten ir spoksojome, kaip Jurgis su galingu grąžtu artinasi prie plonų, trapių stulpelių, ant kurių laikėsi visas pastatas. „Nešdinkitės visi lauk! – sušuko jis. – Nežinau, kas šaus tiems stulpeliams į galvą. Jie gali imti ir triokštelėti, o tada visas pastatas driokstels man ant galvos. Nešdinkitės!“ („Mr. Fluxus“, p. 181). Kinotekoje vyko J. Mačiūno režisuojamos fliuksinių filmų peržiūros. Larry Milleris prisimena pavadintą „12! Didelių vardų!“, kai J. Mačiūnas susirinkusiesiems parodė ne kūrinius, o tik 12 garsių vardų per visą ekraną. Vietoj kinotekos Filmų antologijos archyvas vėl sugrįžo 1974 m., pasak P. Franko. Filmų archyvą prižiūrėjo J. Mekas. Tik tiek.  

Dabar po visą pasaulį keliauja J. Meko sau priskirti ir jo įgarsinti filmukai. Bėda ta, kad dauguma jų yra ne J. Meko nufilmuoti. Vienur gal net pats J. Mačiūnas nufilmavo J. Meką, užkandžiaujantį garsiuosiuose J. Mačiūno maisto vakarėliuose, kitur – linksmai nešantį fliuksinės Mona Lizos plakatus gatvėje ir panašiai. Nepaisant to, J. Mekas skelbia savo autorystę, gal dėl svetimų filmų karpymo, montažo, o gal vien dėl įgarsinimo savo balsu meistrystės. Visišką fluxus nesupratimą išduoda J. Meko pavadinimai filmams su žodžiu hepeningas, nors J. Mačiūnas jį atkakliai neigė ir nenaudojo. „Savo kūrinių mes nenorime vadinti hepeningais“ (J. Mačiūno laiškas W. Vosteliui, 1964. „Mr. Fluxus“, p. 42).    

Kokiu pagrindu ir kada šie filmai tapo J. Meko nuosavybe ir net autoriniais kūriniais? Gal užteko po J. Mačiūno mirties filmuotą medžiagą iš naujo sumontuoti, įgarsinti ir sugalvoti savą pavadinimą bei pasiskelbti autoriumi. O tada pasigarsinti eksperimentinių filmų pradininku Niujorke, tačiau šlovė atėjo ne be studentų iš Lietuvos pagalbos. J. Meko autorinių teisių supratimą puikiai atskleidžia du garsūs pasaulyje filmukai, pristatomi kaip jo kūriniai.  

J. Mekas (?). Salvadoro Dali hepeningas

Vienas filmukas keliauja po pasaulį kaip J. Meko autorystės „Salvadoro Dali hepeningas“. Tačiau 1964 m. filmo kadruose aiškiai matyti nufilmuotas pats J. Mekas, nešantis gatve fliuksinės Mona Lizos plakatą ir dirsčiojantis pro kiaurymę jos veide. Tad kas filmavo? Galiu tik spėti, kad turbūt J. Mačiūnas per vieną iš jo fluxus renginių, o įvairūs plakatai buvo nešami Niujorke Kanalo gatve į Fluxus parduotuvę ar iš jos. Beje, greta J. Mačiūno įsteigtos 1964 m. Fluxus parduotuvės Kanalo gatvėje gyveno jo draugas japonas Ay-O, kuris padėjo tas patalpas surasti. Pasak Joe Jones, „į savo Fluxus parduotuvėlę Canal gatvėje jis (Mačiūnas) surinko menininkus iš Japonijos, Europos, o kartais, man rodos, ir iš pragaro. /.../ Fluxus parduotuvėlė tapo tikru idėjų centru“ („Mr. Fluxus“, p. 127, 327). Ką apie tai galėtų prisiminti J. Mekas?  

Kitas J. Meko autorystę skelbiantis filmukas yra apie J. Mačiūną ir A. Warholą 1971 metais. Nepaprastai keistas atvejis, nes A. Warholas ir J. Mačiūnas niekada nebuvo draugai, o netgi priešai, pasak paties J. Mačiūno. Belieka palikti J. Meko sąžinei (?) šio iš skirtingų filmų atkarpų sumontuoto kūrinio autorystę. Tačiau svarbiausia, kad montuotojo tuštybė ir vėl pakiša koją, kai J. Mekas filmuoja ir vėl valgantį J. Meką tarp kitų. Tačiau koks nuostabiai eksperimentinis meistriškumas!  

video: J. Mekas (?). Andy Warholas ir Jurgis Mačiūnas

Ar verta tikėtis, kad šis itin atviras laiškas J. Mekui pasitarnaus kaip nuoširdi pagalba prablaivėti ir pabandyti grįžti į nutolusią tikrovę? Gal paskatins net aplankyti J. Mačiūno kapą ir įkurti kokį fondą, pvz., J. Mačiūno vardo, su kasmetine stipendija jaunam lietuvių menininkui. Argi ne puikus būtų uždirbtų milijonų panaudojimas, išpardavus J. Mačiūno fliuksinės kūrybos darbus, kurie niekados nepriklausė J. Mekui? 

J. Mekas – J. Mačiūno globotinis, bet ne fluxus dalyvis

Nes J. Mekas niekados nebuvo fluxus judėjimo narys. Tuo neabejoja net Šiuolaikinio meno centro Vilniuje direktorius ir menotyrininkas Kęstutis Kuizinas, įkūręs 1997 m. pirmą ir kol kas vienintelį Vilniuje bei Lietuvoje Jurgio Mačiūno Fluxus kabinetą. Tiesa, įsigytą ne iš brangiai pardavinėjamos J. Meko „kolekcijos“, o padovanotą amerikiečių kolekcionierių Silvermanų, kurių didžioji dalis neįkainojamos fluxus kolekcijos dabar saugoma garsiausiame pasaulyje Modernaus meno muziejuje MOMA Niujorke.  

Pasak Kęstučio Kuizino, „pats Jonas Mekas klasikine prasme tikrai nėra Fluxus narys. Jis buvo šalia to judėjimo, kaip žmogus, kuris bendrai Niujorko meniniame gyvenime turėjo galimybių vaikščioti pro daugelį durų, būti šalia procesų ir juos dokumentuoti. Jis tiesiogiai pats nebuvo Fluxus narys, nes Fluxus yra tam tikra ideologija, tam tikra taktika, tam tikra strategija“. 

ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas apie Joną Meką

Galbūt reikėtų prisipažinti, kad nesu ir nebuvau nei tarp J. Meko priešų, nei tarp draugų, o tik nešališka meno istorikė, kuriai rūpi dokumentuotai paliudyti meno reiškiniai ir jų kūrėjai.  

Šiuo atveju rūpi Jurgio Mačiūno (1931–1978) neiškraipyta biografija ir pagarba garsiajam niujorkiečiui lietuviui. Priglaudęs ir įdarbinęs įvairių pasaulio menininkų savo namuose, juos maitino ir išgarsino, subūręs į pasaulinį Fluxus judėjimą, kuriam pats vadovavo ir jį režisavo nuo 1960-ųjų iki pat savo mirties 1978-aisiais. Visame pasaulyje yra išleista daugybė knygų, albumų ir įvairių leidinių, skirtų J. Mačiūnui (George Maciunas). Tačiau Lietuvoje vietoj jų – koks groteskas! – visi skirti tik J. Mekui. Laiškai iš niekur.  

Galiu tik spėlioti, kad genialusis J. Mačiūnas net skausmingiausiame košmare nesusidūrė su vizija, jog po jo mirties J. Mekas užsigeis pasaulinės šlovės ir ims pardavinėti lietuviškai amerikoniškais milijonais paties įkainotus anksčiau niekados nerūpėjusius J. Mačiūno fluxus judėjimui sukurtus daiktus. Kad J. Mekas turės drąsos pasiskelbti paties J. Mačiūno ir jo draugų fliuksinių renginių filmų autoriumi. Sakykim, kai kurių.   

II dalies tęsinyje – apie J. Meko žvaigždės patekėjimą nuo jaunojo Vytauto V. Landsbergio studijų 1990 m. Niujorke pas J. Meką iki iškilmingai viešų J. Meko pasikalbėjimų su Vytautu Landsbergiu 2013 m. Briuselyje apie jųdviejų fliuksinę patirtį ir kitas biografines įdomybes.

Daugiau: Atviras laiškas J. Mekui - arbatos kaina Maskvoje (II dalis)

Susiję: Keletas klausimų Artūrui Zuokui. Opera Fluxus Vilnensis