Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
„Nuo 2003 iki 2013 metų LR pilietybė išimties tvarka buvo suteikta tik dviem žmonėms: menininkui Jonui Mekui ir kunigui Stasiui Žiliui. Kuo realiai įžymus Jonas Mekas?“
Tokį klausimą atsiuntė skaitytoja. Patikslinsiu, kad jau turime ir trečią išimtį.
O J. Mekui Lietuvos pilietybę išimties tvarka suteikė 2007 m. LR prezidentas Valdas Adamkus. Nejaugi už J. Mačiūno fluxus kolekciją, kurią J. Mekas kaip tik 2007 m. pardavė Vilniaus m. savivaldybei už 5 mln.
JAV dol. , t.
y. už 12 mln.
litų?
Rodos, nuopelnų buvo kur kas daugiau ir gana netikėtų, kuriuos verta aptarti viešai. Štai tada geriau suprasime J. Meko žvaigždės patekėjimą Lietuvoje – ne tik nuo jaunojo Vytauto V. Landsbergio studijų 1990 m. pas J. Meką Niujorke iki iškilmingai viešų profesoriaus Vytauto Landsbergio pasikalbėjimų su J. Meku Briuselyje 2013 m. vizualiųjų menų centre BOZAR, kur buvo pristatyta paroda „Jonas Mekas/ Fluxus siena“.
Remiantis pranešimu spaudai, „seni draugai viešą pokalbį surengė pirmą sykį. Pašnekesyje J. Mekas ir V. Landsbergis dalijosi išgyvenimais, kuriuos sukėlė dramatiški praėjusio amžiaus Lietuvos istorijos pokyčiai ir kurie nulėmė tolesnį jų gyvenimą ir veiklą“.
Sovietų skambutis J. Mekui Niujorke
1961-ųjų vasarą sovietinio skambučio Jonui Mekui atsitikimas Niujorke iš jo raštiškų prisiminimų Emmettui Williamsui 1993 m. ( Mr. Fluxus , p. 37).
„Man paskambina Jungtinėms Tautoms paskirtas lietuvių žurnalistas – jis norįs susisiekti su kultūrinį darbą dirbančiais lietuvių imigrantais. Sakau: „Ateik į AG galeriją, tuomet ir pasikalbėsime.“
Papasakoju Jurgiui, ir jis kaipmat nušvinta. „Gerai, – sako.
- Mums jo reikia.“ Taigi ateina tas jaunuolis – akivaizdžiai pareigingas sovietų aparatčikas, o Jurgis tuoj įbruka jam į rankas kirtiklį ir pristato prie darbo.
Jokių kultūrinių pokalbių, nieko. Ištisas dienas dirbo tas vargšelis, visas dulkinas ir suprakaitavęs.
Po savaitės ar kelių man paskambina iš CŽV. Jie nori išgirsti viską apie šį jaunuolį.
„Kokie jūsų ryšiai su sovietų misija?“ – klausia.
- „Jis mums dirba, – sakau. – Gramdo sienas, mums dirba.“
- „Ar jam mokate?“ – klausia jie.
- „Ne, ne. Atvirkščiai, jis mus degtine vaišina“, – atsakau.
Jurgis vos iš juoko nesprogo, kai papasakojau apie šį skambutį. Vietos lietuvių bendruomenė kaipmat suuodė reikalą ir netrukus pradėjo skleisti gandus, kad AG galerija – sovietinio meno frontas Niujorke.“
Įdomu, ką apie šį nutylėto vardo „sovietų aparatčiką“, greičiausiai – Albertą Laurinčiuką (daugiau ČIA), šiandien dar galėtų papasakoti J. Mekas ir kodėl būtent jam paskambino „aparatčikas“ Niujorke.
Šis klausimas turbūt sudomino ir CŽV, kai apklausė J. Meką.
Įdomu ir kitkas – kaip ir kodėl lietuvių bendruomenė kaipmat „suuodė“ apie „sovietinio meno frontą“ Jurgio Mačiūno su Almu Šalčiumi dar tik kuriamoje AG galerijoje. Nes J. Mačiūnas lyg ir neturėjo jokių ryšių su Sovietų Sąjunga ir jos „aparatčikais“. Išskyrus vieną atvejį...
Po sovietinio „aparatčiko“ nesėkmės Niujorke su J. Mačiūnu (ir sėkmės su J. Meku? ) J. Mačiūną po metų netikėtai pasiekė jau atviras pasiūlymas bendradarbiauti iš Tarybinės armijos prospekto Vilniuje nuo Vytauto Landsbergio. Šis 1962-1963 m. sandūros laiškas iš Vilniaus dar niekur nebuvo paskelbtas. Tačiau J. Mačiūno 1963-iųjų vasario atsakymą profesorius V. Landsbergis plačiai publikuoja (skaityti ČIA), pristatydamas jį tarsi savo fliuksinės veiklos pradžią sovietų Lietuvoje.
„Sveikas, Vytai! Labai nudžiugęs buvau gavęs iš tavęs laišką.
Man malonu atrasti senus draugus ir, be to, mane taip pat labai domina užmegzti artimesnius ryšius su kultūriniais ir politiniais veikėjais Lietuvoj ir Sovietų Sąjungoj. Mano interesas tokiam bendradarbiavimui yra motyvuojamas naujausio meno ryšiu su komunistiniais principais (kuriuos Fluxus mėgina išryškinti)...“
Visas laiškas yra paskelbtas 2007-2008 m. tarptautinės parodos „Fluxus East“ kataloge (p. 66). Sakyčiau, puikus fluxus pokštas, kurį gali suprasti tik žinantys J. Mačiūno biografiją.
Didžiausias „bendradarbiavimo“ rezultatas buvo J. Mačiūno siunčiamos fliuksinės dėžutės V. Landsbergiui, kuris tas dėžutes... išmesdavo.
Nes tokio ryšio turbūt nereikėjo. Rūtos Gaidamavičiūtės straipsnyje „Fluxus ir Lietuva“ cituojamas profesoriaus buvęs studentas kompozitorius Gintaras Sodeika.
Pastarasis prisimena V. Landsbergio apsilankymą per pirmąjį jaunųjų muzikų Anykščių festivalį ir profesoriaus ilgą pasakojimą apie J. Mačiūną, „kad daug metų Landsbergis gaudavo iš jo siuntas. Landsbergis tuos keistus dalykus – visokias neišvaizdžias dėžutes su popierėliais ir pan.
- kitados vadino šiukšlėmis ir, pakraipęs galvą, išmesdavo“ (skaityti ČIA).
Neįvyko ir J. Mačiūno laiškuose išreikštas noras su V. Landsbergio pagalba surengti sovietų Lietuvoje Fluxus festivalių. Na, bet kažkokį „fliuksinį įvykį“ profesorius lyg ir surengė pats be jokių dokumentinių liudijimų 1966 m. Pedagoginiame institute. Remiantis kalbinto V. Landsbergio raštišku paaiškinimu 2013 m. rugpjūčio 27 d. , tai buvo „vakarėlis, šventinis fakulteto vakarėlis mokslo metų pabaigos ar diplomantų išleistuvių proga“ (skaityti ČIA).
Šiaip ar taip, profesorius V. Landsbergis dabar įvairiomis kalbomis plačiai pasaulyje pristatomas kaip vienintelis Fluxus atstovas sovietų Lietuvoje, surengęsnet Fluxus festivalį 1966 m. Vis dėlto gana smalsu, kokiu adresu buvo siųstas pirmasis V. Landsbergio laiškas J. Mačiūnui, apie kurį išgirdo iš A. Šalčiaus Vilniuje, pasak profesoriaus V. Landsbergio. Nes kaip tik tuo metu, nuo 1961-ųjų pabaigos iki 1963-iųjų rudens, J. Mačiūnas gyveno Vokietijoje ir dirbo amerikiečių karinėms oro pajėgoms Vysbadene dizaineriu. Keblus klausimas.
J. Meko „Pravdos“ arbata 1971-ųjų Maskvoje
Jono Meko portretas su kamera
Tačiau ne J. Mačiūnas, kaip galima buvo lyg ir tikėtis, o J. Mekas 1971 m. apsilankė Lietuvoje.
Po „teisingos“ arbatos Makvoje, t. y.
„Pravdos“ redakcijoje. Istorija daugiau nei įdomi, kurią J. Mekas pasididžiuodamas papasakojo 2013 m. kovo 20 d. Niujorko universiteto „City Cinematheque CUNY TV“ laidos vedėjui profesoriui Jerry Carlsonui TV įrašo metu, kuris buvo parodytas eteryje birželio 15 d. Pirmiausia J. Carlsoną sudomino, kokiu būdu J. Mekui pavyko nuožmiausiu šaltojo karo metu tarp JAV ir TSRS 1971-aisiais atvykti į Sovietų Sąjungą, kai net žymiausiems avangardo menininkams iš JAV reikėjo ypatingų pastangų gauti leidimus ir jų paprastai negaudavo.
J. Meko atsakymas buvo ir tebėra vertas nuostabos.
Nes į Maskvą 1971 m. , kaip tvirtino J. Mekas, jį pakvietė „Jurijus Žukovas – laikraščio „Pravda“ kultūros skyriaus redaktorius“, t. y.
Sovietų Sąjungos pagrindinio komunistų ruporo kultūros ideologas. Tiesa, tokios pareigybės asmens nepavyko rasti, tačiau ten pat dirbo ne kultūros, o išties įtakingas politikos apžvalgininkas J. Žukovas. Tuo metu „Pravdos“ vyriausiasis redaktorius buvo Michailas V. Zimyaninas (daugiau ČIA ir ČIA).
Dar įdomiau, kad sovietų komunistinės „Pravdos“ ideologas puikiai žinojo J. Meką kaip saviškį dar iki 1971 m. Kai iš Maskvos per savo patikėtinius „Jurijus Žukovas“ paprašė tiesiogiai J. Meko supažindinti jį su antiamerikietiškai nusiteikusiu Alennu Ginsbergu.
Kaip tvirtino J. Mekas, jį patį jau pažinojo kaip antiamerikietiškai nusiteikusį dėl filmo „The Brig“.
Beje, šis filmas visur nurodomas kaip jo brolio Adolfo Meko 1964 m. sukurtas apie karinį kalėjimą, tačiau autorystės pasisavinimas jau nenustebino.
„Viskas prasidėjo nuo mano filmo „The Brig“, kurį sovietai laikė antiamerikietišku filmu, nes jis labai brutaliai parodė karinį kalėjimą. Kadangi „The Brig“ buvo visiškai antiamerikietiškas filmas, tai jo autorius, vadinasi – aš, Jonas, turėjo būti laikomas taip pat visiškai antiamerikietiškai nusiteikęs.
Tokiu būdu, kai „Pravdos“ kultūros redaktorius Jurijus Žukovas norėjo paimti interviu iš Alleno Ginsbergo, kuris taip pat, jų požiūriu, buvo laikomas nusiteikęs antiamerikietiškai, tada jis (Žukovas) nusprendė, kad galbūt Jonas, aš, galėtų jį (Žukovą) supažindinti su Allenu. Ir taip jis (Žukovas) atvyko į Niujorką, aš jį supažindinau su Allenu ir dar su keliais kitais asmenimis, su kuriais jis norėjo interviu.
Mes tapome net tam tikri draugai. Ir kai 1971 m. buvau pakviestas į Maskvos filmų festivalį, aš nuvykau ir nusprendžiau, kodėl man neaplankyti Jurijaus Žukovo. Aš paskambinau ir jis mane pakvietė.
Ir kad jūs galėtumėte matyti tą paniką tarp festivalio žmonių, kai jie sužinojo, kad aš – kažkoks vyrukas – esu pakviestas pas Jurijų Žukovą į „Pravdą“. Mane nuvežė ir mes išgėrėmė kartu arbatos su Juriju Žukovu, o tada vėl grįžau į festivalį.“
J. Meko interviu Niujorko universiteto CUNY TV laidoje, 2013 m. kovo 20 d. Nuostabu, ar ne? Negana to, po asmeninio kvietimo į Maskvos festivalį per pačią šaltojo karo kulminaciją ir po arbatėlės vizito į „Pravdos“ būstinę J. Mekas sugalvojo vietoj grįžimo į Niujorką aplankyti savo motiną Lietuvoje. Ir „išsireikalavo“ kelionę į Lietuvą, kuri buvo neįmanoma, kol J. Mekas kažko nepagąsdino „Jurijaus Žukovo“ vardu.
„Festivalis baigiasi ir aš vietoj grįžimo į Niujorką paklausiau, ar jūs galite mane nuvežti į Lietuvą, į Vilnių. Man atsakė, kad, o ne, tai yra neįmanoma, tau pernelyg ilgai užtruks gauti leidimą, tai neįmanoma.
Ir tada pasakiau, ar galiu paskambinti Jurijui Žukovui? Ir...
O ne, viskas gerai, gerai, mes nuvešime tave į Lietuvą. Ir jie mane nuvežė į Vilnių.
Ten pasakiau, kad dabar jie mane nuvežtų į mano kaimą pamatyti motinos. Jie atsakė, o ne, ne, niekas negali, kas atvažiuoja į Lietuvą ir Vilnių, bet mes atvešime tavo motiną čia, į Vilnių, tu negali išvykti iš Vilniaus ir negali gauti jokio leidimo išvykti iš Vilniaus.
Tada pasakiau, ar galiu paskambinti Jurijui Žukovui? Ir vėl: o ne, ne, viskas gerai, mes nuvešime tave į tavo kaimą, jokių problemų.“
Tokiu pačiu būdu J. Mekas išsireikalavo leidimo net pats filmuoti kaime. Negana to, dar vienas J. Meko pasakojimo epizodas tiesiog pribloškė ne tik TV laidos vedėją universiteto profesorių, bet ir visus žiūrovus, bent kiek nusimanančius apie 1971 metų sovietinę tvarką ir užsieninių prekių įsigijimo galimybes.
„Ką aš dar pamiršau – kad prieš pat išvykimą į Lietuvą aš sulaužiau savo kamerą. Lietuvoje turėjau nusipirkti naują „Bolex“, bet neturėjau pinigų.
Ir taip atsitiko, kad kažkas iš Vokietijos televizijos buvo mieste. Ir ji pasakė, kad nupirksiu tau visus filmus, kokių tau reikia, nupirksiu naują „Bolex“ vien dėl teisės parodyti filmo premjerą Vokietijos televizijoje.
Aš pasakiau – gerai, bet grįžęs namo pamiršau apie tai. Apie gruodžio 20 dieną sulaukiau skambučio iš Hamburgo, kad premjera bus sausio 3 dieną ir privalau išsiųsti filmo kopiją tučtuojau.
Taigi turėjau 10 dienų filmui užbaigti. Labai greit suredagavau ir sudėjau viską per dvi dienas.
Padariau filmą labai greitai ir išsiunčiau, jo premjera įvyko Vokietijoje.“
J. Mekas: dirbau pogrindyje prie vokiečių, dėl to bėgau iš Lietuvos
Į profesoriaus J. Carlsono klausimą, ar išsiųstas vokiečių televizijai filmas buvo tas pats, kokį matome šiandien, J. Mekas atsakė – taip, toks pat. Ir pridūrė, kad filmas Vokietijoje turėjo didžiulį pasisekimą.
Priminsiu, Hamburgo TV filmą parodė 1972 metų sausį. Į tokias smulkmenas jau turbūt neverta kreipti dėmesio, kad vėliau pokalbio metu J. Mekas pasakojo apie „tą patį“ vyruką, vietoj jos-moters, iš Hamburgo televizijos, kuris pasiūlė nupirkti J. Mekui kamerą.
Ir kad jis buvo atsakingas už specialią televizijos programą bei jau anksčiau žinojęs J. Meko filmus.
Ir kad vyrukas su J. Meku susitiko Maskvoje, nes tam puikiam vyrukui būtent Maskvoje J. Mekas pasakė, kad bandys keliauti į Lietuvą, nors nebuvo tikras, kad pavyks nukeliauti į Lietuvą, tačiau tai įvyko. Sakyčiau, kokie nuostabūs atsitiktinumai įvyksta gatvėse, nors kiek painoki.
Filmų kūrėjas Jonas Mekas
Negana to, į laidos vedėjo provokacinį klausimą apie bemaž neįmanomą leidimą Sovietų Sąjungoje filmuoti J. Mekas ir vėl apstulbusiam Niujorko universiteto profesoriui ir laidos vedėjui J. Carlsonui papasakojo apie įspūdingą susitikimą Niujorke su aukšto rango sovietų pareigūnu netrukus po maskvietiškai lietuviškos J. Meko kelionės 1971 m. „Dar viena smulkmena. Okei, aš baigiau filmą ir po kelių mėnesių Serebriakovas, ponas Serebriakovas buvo atsakingas už Sovfilmų eksportą, atvyko į Niujorką su Tarkovskio „Soliaro“ žvaigžde Banioniu.
Kuris, taip atsitiko, kai buvau vaikas, buvo įsteigęs teatrą viename iš miestų, kur aš buvau to teatro dalis, toje grupėje, o jis buvo mano mokytojas. Bet jie buvo girdėję apie mano filmą ir jie norėjo, Serebriakovas norėjo, pamatyti filmą.
Aš pasakiau OK ir parodžiau jam filmą ir ponui Banioniui. Ir jis buvo įsiutęs, pradėjo šaukti, kad reikia jį sunaikinti, negalima jo niekam daugiau rodyti.
O jau buvo parodytas Vokietijoje ir apie tai jis buvo girdėjęs. Jis šaukė, „kodėl nėra rodomas progresas, kurį mes padarėme Lietuvoje, sunaikink filmą“.
Pradėjo pliektis su Banioniu, kuris gynė filmą. Ir aš pasakiau, kad neketinu sunaikinti flmo.“
Vis nauja nuostaba apimdavo laidos vedėją po kitų atsakymų į jo klausimus. J. Mekas prisipažino, kad nežino, kada tiksliai Lietuvoje buvo parodytas jo filmas apie kelionę į gimtinę – gal po 1990-ųjų, o gal anksčiau. Atsakydamas į klausimą apie savo poeziją, J. Mekas visai pribloškė J. Carlsoną, pareiškęs, kad pirma jo poezijos knygelė buvo išleista sovietų Lietuvoje, nes „sutapo socialistinio realizmo estetika“.
Humoro nestokojusiam amerikiečiui beliko pridurti, kad „atsitiktinai sutapo“.
Tačiau galbūt svarbiausia J. Meko pasakyta frazė Niujorko universiteto TV laidoje buvo apie jo pogrindinę veiklą per vokiečių okupaciją Lietuvoje ir kad kaip tik todėl su broliu bėgo iš Lietuvos.
„Per vokiečių okupaciją Lietuvoje aš ir mano brolis dirbome pogrindyje, pogrindėje spaudoje, ir mus jau turėjo suimti. Turėjome kaip nors išnykti ir nusprendėme keliauti į Austriją, į Vieną. Mūsų traukinys pasuko į Hamburgą ir sustojo Forste, darbo stovykloje. Tad mes niekad nepasiekėme Vienos. Todėl jaučiau, kad po apsilankymo Lietuvoje aš turiu progą vienas nuvykti į Vieną. Viena tapo labai svarbi mano gyvenime.“ Klampu vis dėlto.
Štai tokia puiki laida su nuostabiais J. Meko pasakojimais įvyko 2013 m. kovo 20 d. , o eteryje visus nustebino 2013 m. birželio 15 d. Tik pasidarė neaišku, kodėl visur yra skelbiama apie brolių Jono ir Adolfo Mekų kartu kelionę į Lietuvą sovietmečiu, tačiau Niujorko universiteto TV studijoje J. Mekas smulkmeniškai pasakojo tik apie solo Jono Meko kelionę, nė karto nepaminėjęs brolio. Visur J. Mekas pasakodamas keliavo vienas ir arbatėlę su „Juriju Žukovu“ gėrė vienas. Ir gatvėje sutikta nepažįstama vokietė ar vokietis nupirko naują „Bolexą“ ir filmų juostelių pripirko.
Ir filmavo jis vienas, ir stebuklinga filmo premjera įvyko Hamburgo televizijoje 1972-ųjų sausio 3 d. , kai J. Mekas pagamino filmą per dvi dienas namų sąlygomis. Ką gi, „mitinė figūra“ vis didėja..
Apie Jurijų Žukovą ir Maskvos užsakymą filmeikeriui iš Niujorko
” Juk, pasak J. Meko, ponas Serebriakovas buvo atsakingas už Sovfilmų eksportą. Štai todėl būtų visiškai suprantamas Serebriakovo reikalavimas tą nekokybišką filmuką sunaikinti, jeigu Maskvos užsakovai sumokėjo už jį per vokiečių televiziją.
Reikia atskirai patikslinti J. Meko šiek tiek pablukusias nuorodas apie jo įtakingąjį globėją Jurijų Aleksandrovičių Žukovą (1908-1991) Maskvoje ir pabandyti rekonstruoti gal kiek kitokią istoriją apie J. Meko apsilankymo Lietuvoje uždavinius bei filmuko sukūrimo tikslą.
J. Meko papasakoto bendradarbiavimo su J. Žukovu metu 1971 m. pastarasis buvo pagrindinio SSRS komunistinės ideologijos laikraščio ne kultūros, o politikos apžvalgininkas (1962-1972).
Tačiau jo įtaka ir reikšmingumas buvo kur kas didesnis nei tik apžvalgininko. J. Žukovas 1957-1962 m. buvo SSRS Valstybinio komiteto ( Goskomitet ) pirmininkas prie SSRS SM (ministrų tarybos) kultūros ryšiams su užsienio šalimis.
Galbūt malonus J. Žukovo ir J. Meko bendradarbiavimas ir abipupis supratimas prasidėjo dar iki 1960 m. Tada nekeltų nuostabos jaunojo sovietų aparatčiko ir tarybinės Lietuvos žurnalisto prie Jungtinių Tautų darbinis skambinis J. Mekui 1961 m. Niujorke.
Stebėtinai išimtinis leidimas filmuoti sovietų Lietuvoje 1971 m. niujorkiečiui J. Mekui taip pat gal buvo susijęs su J. Žukovo nauju posūkiu į sovietų televizijos įtakingas ideologinio ruporo žvaigždes. Mat nuo 1972 m. centrinėje SSRS televizijoje jis buvo vedėjas 1 kanalo autorinės laidos „Į teležiūrovų klausimus atsako laikraščio Pravda (liet. Tiesa ) politikos apžvalgininkas J. A. Žukovas“.
Būtų dar juokingiau, jeigu išaiškėtų, kad J. Meko filmas buvo užsakytas ir net finansuotas SSRS centrinės televizijos.
Pavyzdžiui, kad ši galėtų tokį antiamerikietiškai nusiteikusio išeivio filmeikerio pagamintą šedevrą platinti užsienio valstybių televizijoms kaip ideologinę reklamą apie Pabaltijo respublikų laimingą klestėjimą SSRS sudėtyje emigranto akimis iš supuvusio kapitalistinio pasaulio. Tarkim, vokiečių Hamburgo televizijai, kur keisčiausiu būdu įvyko J. Meko filmo apie Lietuvą premjera 1972 m. sausio pradžioje.
Nekeltų nuostabos tada ir SSRS miesto gatvėje 1971 m. sutikto nepažįstamo vokiečio pasiūlymas J. Mekui nupirkti „Bolexą“. Visai tikėtina, kad taip buvo įmanoma legalizuoti avansinį sovietų honorarą, kurio kitą dalį Hamburgo televizija galėjo oficialiai sumokėti tiesiai J. Mekui.
Tada lengviau suprasti ir pas J. Meką 1972 m. Niujorke apsilankiusio Serebriakovo įtūžį dėl peržiūrėto filmo apie kelionę į Lietuvą, jeigu rusus pasiekė preciziškų hamburgiečių televizininkų neviltis dėl galimai nekokybiško filmuko. Juk, pasak J. Meko, ponas Serebriakovas buvo atsakingas už Sovfilmų eksportą. Štai todėl būtų visiškai suprantamas Serebriakovo reikalavimas tą nekokybišką filmuką sunaikinti, jeigu Maskvos užsakovai sumokėjo už jį per vokiečių televiziją.
Sakykime, per Hamburgo televizijos komandiruotą į SSRS darbuotoją nupirkę J. Mekui „Bolexą“, filmo juostelių ir visa kita.
Pasak J. Meko, jis pats visai neturėjo pinigų ir senoji (jeigu tokia buvo) kamera buvo sulaužyta dar prieš kelionę į Lietuvą.
Kas galėtų paneigti, kad toks gana nuosekliai susidėliojęs linksmai juokingas vaizdelis apie J. Meko kelionę į Lietuvą ir galimai tikruosius filmo uždavinius nėra gryna tiesa? Apie nevykėlio bėdžiaus emigranto godumą ir grėsmingųjų užsakovų nevilties nuostabą. Štai čia išties pasiteisintų J. Mekui prilipdytas eksperimentinių filmų mitinės figūros vardas. Neginčytinai pelnytas.
J. Meko filmas: „Prisiminimai apie kelionę į Lietuvą 1971 m.“ (1972)
Dabar dar įdomiau patyrinėti įžymųjį J. Meko filmuką „Prisiminimai apie kelionę į Lietuvą“ ( Reminiscences of a Journey to Lithuania ) apie jo apsilankymą 1971-aisiais savo gimtame kaime Lietuvoje.
Vis dėlto sudėtinga suprasti, kur tiesa, o kur vaizduotės pokštai. Nes filmo kadruose yra ne tik Lietuvos Semeliškių kaimo kasdienybė, bet ir kur kas ankstesnės dokumentinės medžiagos apie „dipukų“ su lagaminais pokario keliones.
Ar J. Mekas jau filmavo „bolexu“ 1947-aisiais?
Kaip tik šį J. Meko filmą „Reminiscences of a Journey to Lithuania“ ( Prisiminimai apie kelionę į Lietuvą ) 2006 m. Kongreso biblioteka atrinko į Nacionalinį filmų registrą ( National Film Registry ) dėl jo „kultūrinės, estetinės ar istorinės reikšmės“. Kaip skelbiama, tai „Jono Meko 1971-1972 m. dokumentinis filmas, kuris pasakoja apie Meko sugrįžimo kelionę į Semeliškius, jo gimtą kaimą“.
J. Meko filmas apie 1971 m. aplankytą Lietuvoje motiną
J. Meko mitinės figūros gimimas ir du Landsbergiai
Didysis J. Meko mitas buvo kuriamas ilgai ir nuosekliai.
Tam tikruose sluoksniuose – tarp J. Žukovo, Serebriakovo ir lietuvių „aparatčikų“ – slaptai garsus jau buvo gal net nuo pogrindžio laikų, kai J. Mekas kovojo prieš vokiečių okupaciją Lietuvoje. Dar slapčiau žymesnis jis tapo Niujorke nuo 1961-ųjų dėl sovietinių abonentų skambučių ir jau ypatingai slaptai reikšmingas 1971-aisiais, kai buvo apdovanotas Maskvos festivalio kvietimu ir kitais prizais su arbata ir „bolexu“.
Ir štai išslaptinimo posūkis 1990-aisiais. Kai pas J. Meką Niujorke apsilankė „kino studentai“ iš Vilniaus, tarp kurių buvo ir Vytautas V. Landsbergis, didžiausio fluxus žinovo sovietinėje Lietuvoje Vytauto Landsbergio sūnus.
Nes tai turbūt kažkaip susiję. Koks puikus ėjimas – kai „Vilniaus studentai“, apsvaiginti niujorkietiškos laisvės, su neįmanomai lengvu polėkiu nutarė deramai pagarsinti juos linksmai priėmusį J. Meką, o kartu pasidalyti sukurtos legendos šlove.
Vytauto V. Landsbergio „anykštėno biografijoje“ internete skelbiama, kad „1991 m. gilino kino žinias pas Joną Meką „Anthology Film Archives“ Niujorke (JAV)“. Kitame straipsnyjedar patikslina: „Kai 1990 metais su grupe kolegų, būsimų režisierių – aš, Juozas Žižliauskas, Audrius Stonys, Algimantas Maceina, Arūnas Matelis, Artūras Jevdokimovas ir kiti – nuvažiavome į Niujorką mokytis pas J. Meką, Lietuvoje apie jį mažai kas žinojo.“
Vargu ar ką daugiau, o gal net dar mažiau apie J. Meką žinojo pačiame Niujorke ir visur kitur iki 2007 m. O J. Meko „studentai“ jau drąsiai papuošė savo biografijas.
Algimanto Maceinos vikipedinėje biografijoje nurodoma, kad „1991 m. stažavo pas J. Meką Filmų antologijos archyve Niujorke“. Audrius Stonys taip pat nurodo, kad „1989 m. stažavosi Jono Meko Kino antologijos archyve Niujorke“. Kaip ir Artūras Jevdokimovas „stažavo pas J. Meką Filmų antologijos archyve Niujorke“. Žinoma, ir Vytauto V. Landsbergio vikipedinėje biografijoje rašoma, kad „studijavo kino režisūrą Tbilisio teatro institute, Jono Meko antologinių filmų archyve Niujorke“.
Tik kažkodėl šiomis studijomis ar stažuote pas J. Meką nesigiria Vytauto V. Landsbergio tarp kitų paminėtas Arūnas Matelis, kaipgi čia?
Beje, jei ne studijas, tai stažuotes paprastai kažkas apmoka. Todėl smalsu, kas 1989-1991 m. tas stažuotes pas J. Meką Niujorke apmokėjo jauniems vyrukams iš Lietuvos? Nes Vytautas V. Landsbergis į klausimą, kas rėmė jo studijas pas J. Meką Niujorke, nepanoro atsakyti, kaip ir į kitus klausimus. O gaila, nes lyg ir neskaidru...
Jono Meko „mitinė figūra“
Štai šių „studentų“ jungtinių pajėgų pastangomis buvo pradėta kurti „Jono Meko mitinė figūra“ Lietuvoje ir pasaulyje, kuri jau priartėjo net prie Nobelio premijos. Dosniausias kovotojas yra J. Meko „studentas“ Vytautas V. Landsbergis, kuris įtaigiai platina didingą mitą.
Pasak jo, „Andis Varholas, Niko, Alenas Ginsbergas, Joko Ono, Džonas Lenonas, Salvadoras Dali... Tai tik mažytė dalelė asmenybių, su kuriomis draugavo, iki šiol bendrauja garsusis lietuvis – Niujorke gyvenantis filmeikeris Jonas Mekas.“
Koks šlovės lengvumas, koks beribis polėkis!
Tad nieko keista, kad 2012 m. Vytautas V. Landsbergis subrandino ir nurodė visai Lietuvai uždavinį. „O tai, kad Lietuva J. Meko iki šiol nepristatė Nobelio premijai, yra tik mūsų apkiautimas, kaimietiškas nerangumas arba pavydas. Kito lietuvio, taip toli nuėjusio į pasaulinės kultūros dirvonus, neturime ir, ko gero, greitai neturėsime.
Šiai garbingai premijai J. Meką pasiūlyti turėtų kūrybinės organizacijos – kinematografininkų arba rašytojų sąjunga.
Bet nežinau, ar jos kada nors tai padarys. Na, o aš jau dabar siūlau.“
Štai taip – Nobelio premija Jonui Mekui. Ir ne mažiau.
Už ką? Pasiūlyčiau kitą versiją nei Vytautas V. Landsbergis. Už Jurgio Mačiūno palikimo įsisavinimą.
Be skrupulų. Ne tik filmuotos medžiagos apdorojimo ir įgarsinimo, bet ir visos J. Mačiūno dirbtuvės fliuksinių daiktų pardavimo už 5 milijonus JAV dolerių Vilniaus savivaldybei. Tačiau Vytautas V. Landsbergis buvo nuoseklus nuo pat studijų pas J. Meką Niujorke ir dar gerokai iki nobeliško uždavinio.
Jau 1998 m. pradėjo kovą dėl Jono Meko kino centro įkūrimo.
O 2002 m. buvo paskelbtas tikras karas su ultimatumais ne tokiam jau bailiam Vilniaus merui Artūrui Zuokui.
„Lygiai prieš metus nuvežėme J. Mekui A. Zuoko laišką, kuriame meras žadėjo, kad šiemet, kai J. Mekui sukaks 80 metų, Kino centras jau galės atverti duris.
Tačiau iki šiol nebuvo nieko padaryta, o J. Mekui trūko kantrybė“, – sakė V. V. Landsbergis.
Tame pačiame 2002-ųjų straipsnyje nurodoma apie jau ketverius metus vykstančią kovą. „Kino centrą, kuriame būtų kaupiami kino archyvai ir kuriami nauji filmai, Užupyje prieš ketverius metus sumanė steigti J. Meko mokiniai – kino režisieriai Vytautas V. Landsbergis, Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Romas Lileikis, Šarūnas Bartas ir kiti.
Dėl apgriuvusio pastato Aukštaičių gatvėje idėjos autoriai ketverius metus derasi su Vilniaus savivaldybe, kurios prašo atiduoti jį panaudai.“
Didybės apsvaigintas ir pats J. Mekas sukūrė ultimatumų.
Postringavo net apie idealizmą. Ką gi.
Viskas baigėsi tarytum pagal planą... po 1971-ųjų arbatos prizo „Pravdoje“ su kvietimu į Maskvos kino festivalį ir kelione Lietuvon su dovanotu „bolexu“ bei ypatingu filmavimo leidimu sovietų teritorijoje.
Ir štai 2007 m. jau sąskaitoje 12 mln.
litų, Lietuvos sostinėje įsteigtas Jono Meko vizualiųjų menų centras su pasauline reklama ir parodomis. Na, dar beliko „studento“ Vytauto V. Landsbergio reikliai numatyta Nobelio premija. Kodėl gi ne?
Pasiruošimas gal jau vyksta, nors ir fliuksiškai. Ir ne su bet kuo, o su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Ir ne bet kur – Europos Sąjungos sostinėje Briuselyje su visa Fluxus siena. Beveik kaip atgarsis Tarybų Sąjungos sostinės Maskvos ir „Pravdos“ būstinės 1971-aisiais. Profesoriškas pokštas, tiesiog puikus. Ir ne bet kada, o Lietuvos prezidentavimo Europos Sąjungos Tarybai proga. Ir plačiai nušviečiama...
„Spalio 15-18 d. po 50 metų pertraukos Briuselyje viešėjęs Jonas Mekas plačiai pristatė savo kūrybą, kuri peržengia meno disciplinų, institucijų, šalių ir žemynų ribas. Svarbiausiose Briuselyje meno salėse – Belgijos karališkųjų kino archyvų CINEMATEK kino teatre ir vizualiųjų menų centre BOZAR – atidaryta kino retrospektyva, surengta diskusija su Vytautu Landsbergiu, pristatyta paroda „Jonas Mekas/ Fluxus siena“.
Spalio 17 d. vizualiųjų menu centre BOZAR įvyko J. Meko ir prof. V. Landsbergio pokalbis, kurį moderavo Nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė ir meno kuratorius Liutauras Pšibilskis. Pasak išplatinto pranešimo, seni draugai viešą pokalbį surengė pirmą sykį. Pašnekesyje J. Mekas ir V. Landsbergis dalijosi „išgyvenimais...“ Štai taip.
Tęsinyje – Vilniaus mero Artūro Zuoko atsakymai į keletą klausimų apie fluxus kolekciją ir JMVMC. Apie „Jono Meko/ Fluxu s sieną“ ir biografinius palyginimus tarp J. Meko ir „jo draugo“ J. Mačiūno. Atsisveikinimas su „Chelsea hotel“ ir garsioji fluxus citadelė „Wooster 80“. Labai įdomu.
Daugiau: Atviras laiškas Jonui Mekui – apie didybės maniją (I dalis)
Fliuksinio tyrimo nuo Vilniaus iki Niujorko ypatumai – su Vytautu Landsbergiu
Komentarai (80)
Gaila,bet "rašytoja,autore"daktarė,kaip suprantu,net nežino kaimo pavadinimo tikro,o rašo "brieda".Pasigylinkit panele žinias,o tada rasyki
Panelyte,kiek uz straipsni gavai!?
negarbingas tekstas. Jei vardan karjeros, tai tik trumpalaikės. Žinia, "sužibi" va šitaip, gal kas algą pakels, gal kitą straipsnį "drąsiai" merginai užsakys...
Deja, Macernis zuvo nuo rusu tanko issauto sviedinio. Beje, sauta buvo ne i konkrecia vieta, o aklai, laukiant vokieciu atsakomosios atakos.
Man teko matyti tą minimą filmuką, nes buvau pašauktas į SA ir vakarais matydavom VFR programas. Atsitiktinai vėlai po įvairių filmų kai jau niekas nežiūrėjo pamačiau per anonsą, kad rodys kokį tai filmuką kurio autoriaus pavardė lietuviška ir pasižiūrejau . Jį sudarė kelios dalys, kiek prisimenu, apie Niujorko juodųjų kvartalą,kažkiek pafilmuota Maskvoje, paskui Lietuvoje, ir šie kadrai, bet dar nufilmuoti kombainai pjaunantys javus giminių pobūvis o pabaigoje jeigu gerai prisimenu apie Berlyno sieną. Pavadinimo tiksliai neprisimenu maždaug Jonas Mekas realistinės tikrovės vaizduotojas. Filmukas nesiskyrė iš daugelio kitų kuriuos teko matyti per VFR kanalus. Tada valdžioje buvo socialdemokratai, vadovaujami V. Branto. Negalvoju, kad J. Mekas labai vertingas agentas. Sovietų, užsienyje dirbantiems propagandistams, reikėjo parodyti kad kažką dirba, o kas ką apžaidė sunku įvertinti, kiekviena pusė teigs savo naudai.
Pritariu "Raigerdas". Jau dabar, jeigu kas mane pavadina "menininku", paprašau nesikeikti. Prieš kokius 10 m. nuvedžiau savo sūnų su draugu (abu apie 12 m.) į, taip vadinamo, šiuolaikinio meno parodą. Po apžiūros jie manęs tyliai klausia: ar tai menas? "Lygtai???"- atsakau. "Ar galima ir mes parodą padarysm?"- klausia. :-)))
"Išvilkę žmogų akyse Prieš sočią, žiovaunančią minią, Prekiaujat gyva jo dvasia Ir rodot perpjovę krūtinę." Ramybės ir jums.
Linkiu pailsėti nuo vaiduoklių, šmėklų ir pykčio dėl teisybės. Ramybės jums, tamsta.
atsiprasau, turejau skubeti, tai dabar dar reikia pridurti - „Semeniškių idiles“, pasirodo, parase visai ne J. Mekas! Jis kazkokiu tai paslaptigu budu(matote jau nuo kada jame isisaknyjas blogis!) nugvelbe kurini is V. Macernio (originale pavadinimas "Sarneles idiles")kai juos verbavo i KGB ir jau kai viskas aprimo, 1948m. isleido kurini savo vardu (juk visiems aisku, kad pats J.Mekas nesugebetu kazka panasaus parasyti).
Atskleisiu ir as viena paslapti autorei (kadangi ir ji mums dosniai pazere paslaptingu dalyku ir ivykiu), gal pravers tolimesniam moksliniam darbui, publikuojant staipsnius. Yra nuomone, kad ir Vytautas Macernis (galimai autoriai zinoma asmenybe) buvo KGB agentas. Argumentai. Buvo D. Banionio draugas, o J. Mekas, zinia, mokesi su D. Banioniu, tai juos visus urmu ir uzverbavo. Kad niekas nesuzinotu, V. Macernis gimtajame kaime, Sarneleje, isilipdavo i patcio didziausio medio virsune ir ten tupedavo istyisom dienom nejudedamas lyg butu kurtinys arba tetervinas, bet vokietys nedurnas - susirado pacia baisiausia bomba ir agento nebera. Na o panas Donatas nacionaline gavo tik siemet, matote ka reiskia buti snipu? O apie kazkoki Meka ka jau ten bekalbeti!
Tarp Mačiūno ir Meko buvo ir yra toks skirtumas, kad pirmasis niekada nebendradarbiavo ir neparsidavinėjo kaip pigus agentėlis įvairioms saugumo ir ideologinėms tarnyboms. Kaip tik priešingai elgėsi antrasis, už ką ir buvo plačiai reklamuojamas tų pačių tarnybų ir jų darbuotojų net po LT nepriklausomybės. Labai objektyviai - Mekas yra 0 lyginant su Mačiūnu pasauliniu mastu. Tačiau Lietuvoje beveik niekas Mačiūno nežino.
"Vargu ar ką daugiau, o gal net dar mažiau apie J. Meką žinojo pačiame Niujorke ir visur kitur iki 2007 m." 1993m. pirmą kartą koncertavau Lyon'e, Prancūzijoje. Miesto merijoje tarp galybės bukletėlių akį patraukė stambaus Tarptautinio menų festivalio programėlė. Tarp galybės dalyvių-menininkų radau tik dvi lietuviškas pavardes: J.Mačiūno ir J.Meko. Komentarai dėl šio str. "autentikos", manau, nereikalingi.
KGB agentas - negalejo grizti, :( o stikliukai kai kuriose respublikose labiau vertinami uz deimantus. :) O jei rimtai, tai viska jis padare labai ismintingai.
puikus tekstas. mistifikacijos kūrėjų portretuose yra apsčiai. mekas neišimtis. klausimas kokiems tikslams tai daroma. visgi realiai žiūrint kontinente gyvenantys lietuviai kūrėjai galėtų daug ko iš jo pasimokyti (ir manau vien tai yra didelis meko indėlis). ir lenonas ir dali su nevykėliu (jei toks buvo šio teksto tisklas) nebūtų prasidėjęs (v. landsbergis taip pat). akivaizdu kad tiek v. landsbergis tiek mekas flirtavo ir su viena sistema ir su kita (kas to nedaro? ). dėl meno kokybės - tai realiatyvu. skaitant šekspyro sonetus ar gėtės taip pat dvelkteli banalumu (ką jau ten pasakyti apie 95 proc. lietuvių ir paminėto s. gedos raštus - 10 metų publikuotus šatėnuose). regis pamirštama kad 1971 m. lietuvoje išleista meko poezija padarė nemenką įtaką lietuvių poezijai. sunku pasakyti dėl meko filmų vertės - kad tai tik vaikučių žaidimai, būtų per stipru ir neargumentuota. tačiau skaitant meko 1947 m. dienoraščius susidaro įspūdis kad mekas kaip reta lietuviuose - išsilavinęs, intelektualus ir turintis stiprų kūrėjo jausmą, kabinantį pasaulio nervą.
Sigitas Geda buvo patikėjęs veidmainio emigranto Meko nuoširdumu sovietmečiu ir ilgesinga meile Lietuvai, tačiau poezijos negyrė. Mekas negrįžo gyventi į Lietuvą net gavęs fovanų pilietybę ir 12 mln už orą - nes lyg paskutinis sukčius stikliukus lietuviams pardavė kaip deimantus. Gėda ir žiauru.
Sutinku, a. a. Sigitui Gedai tobulai, turbut, niekas neitiko, nepaisant to Jona Meka jis kilsteleje ir virs Brazdzio, ir virs Aiscio, ir virs Braduno, ir virs Nykos - Nyliuno ir kitu. "Sunku ginčytis su poetu, kadangi jis savo ars poetica labai apsibrėžęs – kelti tik klausimus, o neieškoti atsakymų, nepasitikėti protu ar išmintimi, o deklaruoti jausmą, – visa tai ir lieka tik tam tikra išoriška pozicija, plaukiančia ir iš tikrovės, ir iš asmeninės J. Meko patirties. Amžiais puoselėta tradicija, profesionalusis menas išlaiko ne tik žavesį, bet ir nesugriaunamą esmę, vidinius įstatymus. Nelengva ir apkaltinti poetą netikrumu; jo deklaruojamos „tuštumos“ jausmas ir tikras, ir gražus." - ten pat :)
...dvelkteli anachronizmais...
"Ką reiškia vadinamasis grynas santykis su realybe arba poeto deklaruojamas ne protas, ne išmintis, ne klausimas, o malonė? Šiuolaikinė poezija ar filosofija, muzika ar tapyba turi dešimtis atsakymų, kurie prieštarauja vieni kitiems, nuoširdumas ir tikrumas juose pinasi su neįprasčiausia demagogija ir šarlatanizmu. ... Lėkštokas jausmingumas kartais J. Mekui gerokai kaišioja koją (... ),daug kur poetinė raiška suartėja su ketvirtojo dešimtmečio neoromantiniais standartais, nepralenkia vidutiniško emigrantų eiliavimo. Profesionalios poezijos patirties, amato nepaisymas kartais dvelkteli anachronizmais – XIX a. galo neištobulinta poetika, kur žodis stovi ties poetiškumo ir banalybės riba" Sigitas Geda
"Senas yra mūsų šis gyvenimas – ilgom kartom nuvaikščioti laukai ir įsispaudę dirvos, kiekviena žemės pėda kalba ir kvėpuoja dar tėvais. Iš tų pačių vėsių ir akmeninių šulinių jie girdydavo savo grįžusias plačias bandas, ir kai išdubdavo jų pirkių aslos, kai gryčių sienos imdavo lėtai byrėt – iš tų pačių duobių jie besdavo geltoną molį, auksinį smėlį – iš tų pačių laukų. Ir kai ir mes išeisim, kiti sėdės ant mėlynų palaukės akmenų, šienaus užžėlusias lankas ir ars atokalnes... Nors mūsų emigracija į kitus kraštus trunka jau ne pirmas šimtmetis, ligi J. Meko neturėjome tokios gražios ir pilnos, tokios realios T ė v y n ė s vizijos, regėjimo iš begalinio, savam krašte gyvenančiam žmogui galbūt netgi sunkiai suvokiamo tolio." Sigitas Geda. Iš Semeniškių ir iš Amerikos (Jonas Mekas. Semeniškių idilės, 1948)
Esu prisiekęs sinefilas, bet Mekas man tikrai nieko nereiškia.
Kokia tarybine retorika! Kuriems dabar plaunate smegenis, motrosovai nieko nereiskia, o po panasiu straipsniu gali nieko nebdereiksti ir J. Mekas, deja.
Pagaliau susikaupėt atakai. Negalėdami argumentuotai atremti straipsnio teiginių, puolate autorę. Senas nuvalkiotas sovietinių propagandistų triukas. O plačiajai visuomenei seniai laikas suvokti , kad menas šiais laikas taip pat gali tapti puikia manipuliacijų, smegenų ir pinigų plovimo priemone.
užeisite, garantuoju
negaliu patiketi. tai slykstu. esu tikras, kad straipsnio autore yra niekiek nesusipazinusi su meno darbasi, kad zinoti jo darbus reikia pamatyti labai daug, nes jis per savo laika yra sukures kaip meno kurejas galybe meno darbu. man slykstu skaityti si brieba. bukit tikri. daugiau niekad i mergaitesgelbetoju puslapi nebeuzeisiu
labiau kvailo straipsnio senai neteko skaityti . matyt autore turi asmeniniu saskaitu ir su V.V.L. ir dar su kitais menininkais . arba kaip visada lietuviskas pavydas :kas yra Mekas zino visas pasaulis , o va autorei nepavyko , jos nezino niekas . bet kaip sakoma :suo loja , o karavanas juda tolyn .
autorei reikėtu rašyti straipsnį apie sutrumpinimą "dr.". Kodėl jis reiškia daktarą, o ne durnių? Žodyje "durnius" raidė "r" trečia, o žodyje "daktaras, tik šešta! Tikrai, autorė paliudytu, kad ji yra "tik nešališka meno istorikė, kuriai rūpi dokumentuotai paliudyti meno reiškiniai ir jų kūrėjai". O rašyti apie tai, ko nesuvoki, manyčiau, nedera(dr., juolab).
Ar straipsnio autorė susipažinusi su to laikotarpio menu? Ar ji žino kokie filmai buvo kūriami tuo laikotarpiu? Labai abejoju. Pamačiusi tų laikų oskaro laimetojus dokumentikoje ji turbūt nualptų. Kitas dalykas, neatrodo profesionaliai kai suveliama menas ir kažkokie kgb. Autore, sakyk tiesiai, kad "šūdas ne menas nes..." arba menas, ok bet jis "negeras žmogus nes..." Negali? O be to, autorė galėtų atsiversti skirtingų laikotarpių medžiagą ir pasidomėti, kai Mekas buvo vertinamas šešiasdešimtais, aštuoniasdešimtais ar devyniasdešimtais ir ji pamatys, kad tai tikrai ne Landsbergiuko entuziazmo produktas.
nu jo , o kodel nepaklsusus Matelio kas finansavo stazuotes ? bet jo - per susitikimus uzklausus apie koki S.Dali ar Warhola , Mekas neatsakineja i klausimus. susidaro ispudis ar jis ju nepazinojo gerai kad galetu ka pasakyti arba jis sako "prie ko cia jie, jei cia esu AS, svarbesnis uz juos, apie Mane klausinekite"
Tendencinga paranoja ir nesveika pagieža permirkęs straipstis. Apie autorės daktarės kompetenciją tikrai kyla klausimų. Kad ir elementarus "to edit film" nereiškia "redaguoti filmą" (kaip išvertė autorė), o "montuoti filmą". O ką jau kalbėtiapie kitus nugrybavimus ir labai jau miglotą supratimą apie J.Meko kurybą ir pasaulėžiūrą.
Būtų įdomu, bet jau Lietuvoje tapo banalu skaityti apie vieno ar kito įmitusio "patrioto" praeities istorijas. Įdomu ar kur nors auksčiausioje Lietuvos valdžioje yra nors vienas kgb nepateptas? Ir iš kur tiek tų judošių Marijos žemėje?
ten dirba itin menki kultūros ir meno "žinovai", o pasaulinių reiškinių visai nežino. Ten dirba tik "kultūrą" pateikiantys žurnalistai ir konvejeriu formaliai pakalbinantys ką nors. Bet nesikalbantys ir nesikeičiantys nuomonėmis. LRT ir LTV žurnalistai gal net nežino, kas tas Mačiūnas ir kas yra fluxus
ar Mekas yra prisipažinęs bendradarbiavęs su KGB, nes jau yra Lietuvos respublikos pilietis, tai turėjo tą procedūrą praeiti. Jeigu ne, tai istoikas ir seimūnas Anušauskas su Kuodyte ir Barauskaite turėtų paskelbti viešai apie jo ryšius su KGB. O gal Mekas yra ypatingoji išimtis, kaip ir pilietybei gauti?
LRT Kultūros kanalo anonsuose teigiama,kad Mekas yra"fluxus pradininkas".Visas pasaulis įsitikinęs,kad tai-J.Mačiūnas,bet,pasirodo, Meko gerbėjai žino geriau.
Mekas yra mudakas, su kuriuo paplepėti prie vyno gal kartą ir smagu būtų. O FLUXUS yra mėšlas, kurio pirkimas už didelius valdiškus pinigus turi užtraukti baudžiamąją atsakomybę dėl lėšų švaistymo.
labai geras komentaras. Tik du patikslinimai. Pirmas. Profesorius yra ne mokslinis laipsnis, o dėstytojavimo aukštojoje mokykloje stažo nuoroda: dėstytojas, docentas, profesorius. Mokslinis laipsnis yra daktaro, o daugelis profesorių neturi jokio mokslinio laipsnio, nėra apsigynę daktaro. O antras, kad Lietuva buvo ir yra Rusijos zona ir jos įtakoje. Visi tikri geopolitiniai institutai Europoje ir JAV šitai puikiai žino. Bet ne Estija, o Latvija yra viduryje. Deja.
Ponas "rupūs miltai" ir Šarūnai, šiame pasaulyje nuo neatmenamų laikų, jeigu kas nors kažką norėdavo išsiaiškinti, tai darydavo tai nuosekliai. Apie autorės išdėstytas detales reikėtų kalbėti vėliau, nes tokį tyrimą yra atlikti nelengva. Bent jau įvertinkime tai, kad niekas iki jos šito nedarė. Antras, labai svarbus dalykas: kalbama eina ne apie 5 ct vertės daiktą, o apie 5 milijonų vertės daiktus. Dabar pasakykite jūs man tokį dalyką? Pasiūlykite 5 milijonus mūsų Lietuvos menininkams. Pažiūrėkite, ką jie gauna už konkurse laimėtus ir vėliau sukurtus kūrinius. Gauna 50 000 litų. Kartais daugiau, na tarkim, 100 000 litų. Tegul bus 200 000 Lt. Netgi Nobelio premija yra apie 1 milijoną eurų. Man būtų įdomu štai toks dalykas: jeigu būtų pasiūlyti 5 miljonai litų mūsų menininkams (jau nekalbant apie 12 milijonų), tai ar reikia čia spėlioti, kad šitie menininkai už tuos 5 milijonus jums prikurs šimtus ar net tūkstančius kartų geresnius ir netgi tikrus meninius kūrinius? Tai, aplamai paėmus, apie ką čia eina kalba? Autorė išryškino vieną faktą: Lietuva yra toks kraštas, kuriame, gal tik keletas žmonių gali pasakyti, kas yra menas. Keletą iš jų žinau. Tačiau jūs galite apklausti visą kultūros ministeriją, visą Seimą, Visą vyriausybę ir nei vienas jums nesugebės paaiškinti, kas yra MENAS. Reiškia tokioje valstybėje, aš, tarkim, turėdamas Ostapo Benderio įgūdžius, galiu parduoti kiekvieną mėšlą. Ponas "rupūs miltai" jūs pučiatės dėl autorės, bet kodėl jūs nei vienas iš čia kritikuojančių neparašote, kurioje vietoje YRA MENAS. Jeigu tai yra avangardinis MENAS, tai kurioje vietoje yra novatoriškumas? Kodėl jūs kalbate apie ką tik nori, tiktai ne apie tai, kurioje vietoe čia yra MENAS? Štai prieš jus yra ne vieną dieną ltvnews. online atspausdintas fluxus žmogėnas:"Jurgio Mačiūno portretas - žaidžiantis pagal Salvadorą Dali". Na parašykite pagaliau, kurioje vietoje čia šitame Jurgio Mačiūno portrete yra MENAS? Pirmiausia, jis žaidžia pagal Salvadorą Dali. Bet pas Salvadorą Dali kokia yra aukšta estetika, kokios metaforos, na, o ką jau bekalbėti apie tokias sąvokas kaip laikas, erdvė ir t. t. , į kuriuos dailininkas pažiūrėjo tikrai naujai. Aš net pirmą kartą pamatęs Salavdorą Dalį, net nieko nežinodamas apie pasakiau: "Tai bent..." Ir tada paklausiau: kas šitas dailininkas? Pamatęs Jurgio Mačiūno portretą man nekyla jokių klausimų. Kas čia jums neaišku? Toliau pažiūrim į tą Mr. FLUXUS. Ar jis jums palieka kokį nors įspūdį? Ką galima pasakyti, pamačius Mr. FLUXUS? Keistuolis. Daugiau jokių emocijų, jokių jausmų, o ką jau bekalbėti apie idėjas, mintis ar originalumą, ar net novatoriškumą? Spalvos aitrios, ir skirtos tik tam, kad išsišokti, kad į jus atkreiptų dėmesį, nes čia kažkas tai tokio yra spalvoto. Bet faktas tas, kad jeigu jūs ilgai žiūrėsite į šitas spalvas, tai jums gali ir pasidaryti bloga. Nes čia yra griovimo efektas. Bet, jeigu jūs paimsite šizofrenikų paveikslus ir į juos žiūrėsite ilgai, tai jūs patirsite panašų jausmą - griovimo efekto jausmą. Reikalas tas, kad šitas pasaulis, t. y. žmonių pasaulis egzistuoja tik dėka SUSITARIMŲ, KAD YRA TAIP, O NE KITAIP. Paimkite, pasodinkite 10 žmonių, ir pradėkite jiems pasakoti rimtu veidu antilogiškus, nerealius dalykus, paprašykite jų pasijausti, kad jie yra ožkos mėšlo gabaliukas, o paskiau, kad jie yra kupranugario varvančios seilės, arba paprašykite jų pasijausti slieku ar dar kokiu nors kirminu ir jūs pamatysite, kaip žmonėms pasidarys bloga ir kai kurie, galimai išbėgs į lauką ir gulsis ant žemės, kad pajausti žemę, eis prie medžių ir stengsis jį apkabinti, kad pajausti, kad tai yra medis ir, gal būt, tyliai sau pasakys: kokia laimė, kad aš jaučiu žemę, kokia laimė, kad aš jaučiu medį, kokia laimė , kad esu aš, kuris gali visa tai pajausti ir pamatyti, ir, o Dieve, suprasti, kas vyksta aplinkui. Jeigu žmogus stengiasi prieš jus atlikti tik griovimo veiksmus ir vėliau nepateikia nieko konstruktyvaus, tai šitas žmogus nėra tikrai menininkas. MENAS yra ne tik FORMA. MENAS turi dar ir vidinę mintį. Ir menininkas visada turi tikslą sužavėti žmogų, t. y. sukelti jame pačius aukščiausius jausmus, o ne pačius žemiausius. Nes dabartiniu metu "meninėse akcijose" pilamas ant žmogaus kraujas, netgi ne dažai, o tikras kraujas kalba apie tų žmonių neįgalumą įvaldyti meno subtylybes. Dr. Rasa Gečaitė parašė ne vieną straipsnį, bet, deja, pats V. Landsbergis tyli. Nėra nei vieno jo straipsnio, kuriame jis aiškiai išdėstytų Jurgio Mačiūno, Jono Meko sukurtų "vertybių" tikslą. Manau, kad apie 5 milijonus kainuojančius "MENO KŪRINIUS" galima parašyti ne tik N straipsnių, bet ir ne vieną knygą. Iš kitos pusės paėmus, kad už tuos 5 milijonus, netgi panaudojus, kaip fondą JAUNIEMS MENININKAMS REMTI galima išmokėti įvairių premijų už 150 000 litų minimaliai kiekvienais metais. Straipsnio autorė palietė čia ne tik MENO sritį, bet ir aplamai paėmus, dar vieną, netgi eilinę istoriją to nesvietiško mokesčių mokėtojų pinigų taškymosi. Ji palietė netgi tokį dalyką, kaip mūsų valstybės egzistavimo beprasmiškumą, kur kas ką nori, tas tą daro. Šūdniekiai yra vertinami milijonais, o aš žinau dailininkų, daug didesnių nei čia minimi Jurgis ir Jonas, kurie sunkiai suduria galą su galu. Aferizmas Lietuvoje yra ne tik su FLIUXAIS. Bet, kur nepaimsi mūsų valstybėje, visur yra netvarka, nenoras dirbti visuomenės labui ir daugybė įvairaus plauko aferistų, kurie nenori dirbti, bet NORI GAUTI IŠ VALSTYBĖS PINIGŲ. Kur nepaimsi, visur, visose ministerijose į VALSTYBĘ YRA ŽIŪRIMA, KAIP Į MELŽIAMĄ KARVĘ. Tam, kad syutvarkyti bet kokios ministerijos darbą ir padaryti taip, kad tos ministerijos darbuotojai dirbtų pavyzdingai tereikia 6-8 mėnesių, na, ten, kur dirba labai buki, kaip Švietimo ministerijoje, gali prireikti ir 10 mėnesių. Svarbiausia, kad tai galima padaryti. Bet, protiškai atsilikę politikai neleis jums šito padaryti, nes juos teks atleisti iš einamų pareigų. Ir jie šitą supranta. Todėl jie viską darys, kaip daroma Švietimo ministerijoje - grūs į mokyklas beverčius projektus, grūs mažai efektingus projektus, t. y. jie darys viską, kad tik neišryškėtų jų kvailumas, neracionalumas ir netgi idiotizmas. Būtent dėl šitų atsilikusių ir tamsaus proto politikų veiklos, aš jau nekalbu apie jų moralę, visa tauta kenčia tą jų vaidinamą "NEPRIKLAUSOMYBĘ" ir "DEMOKRATIJĄ", nors iš tikrųjų tai yra didžiulis avantiūristų spektaklis. Iš tikrųjų mes turime "NEMOKŠŲ DIKTUOJAMĄ SAVO SUPRATIMĄ APIE DEMOKRATIJĄ". Iš tikrųjų, tauta kenčia nuo jų sunkiai paaiškinamų veiksmų ir pastovių apsimetinėjimų, apsimetinėjimų ir dar kartą apsimetinėjimų. Visa tauta tampa priklausoma nuo to, kas šaus į galvą kokiam nors VSD direktoriui Mečiui Laurinkui ar dar kam nors. Skurdas šiaip sau valstybėje neatsiranda. Reikia leisti pakankamai didelėms grupėms žmonių, pastoviai ją apiplėšinėti, o žmonėms pasakyti, kad tai yra AVANGARDINIS MENAS. Niekas nesaugo mokesčių mokėtojų pinigų taip, kaip jie turėtų būti saugomi. Niekas už jų panaudojimą neduoda jokios ataskaitos. Mokesčių mokėtojui niekas nepasako, kokią naudą atnešė valstybei jo sumokėti mokesčiai. Yra tipiškas komunistinis valdymas, kur joks ministras negali paaiškinti, kodėl jis priima tokį ar anokį sprendimą, ir kuo jis dabar yra geresnis už tuos, kurie buvo anksčiau. Niekas nekalba apie vaikučius, gyvenančius be tėvų ir jų ateitį. Niekas nekalba, kodėl pas mus atsirado tokie dideli mąstai bedarbystės, ir kaip yra sprendžiami šitie klausimai. Niekas nekalba apie šiandieninių profesorių nesugebėjimą realiai paaiškinti, kas vyksta su ekonomika, kodėl taip vyksta, ir ką reikia daryti, kad šitie dalykai nepasikartotų ateityje. Svarbiausiems dalykams nei pinigų, nei jokių kitų lėšų nėra, o štai paspalvintiems šūdniekiams pinigų atrandama. Bet kuo visa tai baigsis? Kiek ta mūsų nacija kentės tuos apsiprofesorinius nemokšas? Nejaugi tikrieji mūsų Lietuvos profesoriai nenujaučia, kad ateina laikas, kada žodis "profesorius" taps ne garbingo mokslinio titulo ženklas, o keiksmažodis? Tai, gal reikėtų kažką tai daryti ir drąsiau pasakyti, kaip tai buvo dainuojama miuzikle "Ugnies medžioklė su varovais" sovietiniais laikais: "kai kiaulę sutinku, taip ir sakau, kad kiaulė tu esi". Tiksliai žodžių neprisimenu, bet esmė tokia, kad šiandieninės kiaulės tapo "žymiais" žmonėmis. Jos kalba apie MENĄ, maivosi, bet nežino, ką tas MENAS reiškia. Ach tiesa, visai pamiršau, taigi Daleso doktrinoje viskas yra jau suplanuota:"Pasibaigs karas, viskas nurims ir nusistovės. Ir mes visas turimas jėgas: visą auksą, visą savo materialinę galią skirsime žmonių bukinimui ir apkvailinimui!... Pavyzdžiui, iš meno ir literatūros mes palaipsniui išguisime jo socialinę esmę; dailininkus ir rašytojus atpratinsime domėtis išraiška ir tyrinėjimu tų procesų, kurie vyksta tautos gelmėse. Literatūra, teatras, kinas – viskas vaizduos ir šlovins pačius žemiausius žmogiškus jausmus. Mes visokeriopai palaikysime ir padėsime taip vadinamiems dailininkams, kurie įkyriai kals į žmonių sąmonę sekso, smurto, sadizmo, išdavystės kultą – žodžiu, visokį amoralumą. Valstybės valdyme mes sukursime chaosą ir sumaištį". Ši doktrina buvo skirta Rusijai, o atiteko kažkodėl tai mums. Sakau, gal amerikonai sumaišė? Mes gi ne Rusija.
Tai kad Mačiūnas taip pat "litvakas" iš motinos pusės :) Mekas, kiek žinoma, yra lietuvis, ne litvakas.
Ekspertai galėtų užsiimti tokiu dalyku, kaip straipsnių redakcija. Nuomonės laisvė - puiku, bet... IMDB Jonas, o ne Adolfas Mekas nurodomas kaip filmo "The Brig" režisierius - tad ką insinuoja p. Gečaitė? Filmas laimėjo pagrindinį Venenicos festivalio apdovanojimą dokumentikai 1964m. Ar tai nepakankama priežastis vertinti Meką - bent tiek pat, kiek Žebriūną?
panelės Gečaitės niekaipo negalima laikyti patikima kultūros istorike, nes jos nutylėjimai gali būti traktuojami kaip tyčinis melas. Pats Zuokas gyrėsi, kad buvo investavęs savo milijoną į Gugenheimo projektą. Bet kadangi projektas žlugo, matyt kažkokiu būdu reikėjo tuos pinigus susigrąžinti. Gal tuo tikslu ir važinėjo pas Meką ir tarėsi dėl tokių didelių premijų, kas žino?
Begėdiškai tendencingai pritemtas straipsnis tik tam, kad mest šešėlį ant Landsbergio ir jo sūnaus Vytauto. "Ne tik filmuotos medžiagos apdorojimo ir įgarsinimo, bet ir visos J. Mačiūno dirbtuvės fliuksinių daiktų pardavimo už 5 milijonus JAV dolerių Vilniaus savivaldybei. Tačiau Vytautas V. Landsbergis buvo nuoseklus nuo pat studijų pas J. Meką Niujorke ir dar gerokai iki nobeliško uždavinio. Jau 1998 m. pradėjo kovą dėl Jono Meko kino centro įkūrimo. O 2002 m. buvo paskelbtas tikras karas su ultimatumais ne tokiam jau bailiam Vilniaus merui Artūrui Zuokui." -- Tai yra visiškas NONSENSAS. Pats Zuokas buvo suinteresuotas moderniojo meno centro - GUGENHEIMO įkūrimu litvaų kultūrai įamžinti, dėl kurio jau buvo susitaręs su Ermitažu ir užsakęs projektą pas iano kilmės architektę. Viso to projekto pradžia turėjo būti iš Meko rūsio atvežtos Mačiūno darbų atliekos, kurios netilpo į sunkvežimį Mačiūnui išsikraustant iš Meko dirbtuvių. Kam taip meluoti?
ponai "ekspertai" nei žodeliu neužsimena apie Putino perversmus Rusijos demokratinėj spaudoj? Panaikinta žinių tarnyba, okupuoti laikrasčiai? Ar jie, kaip kremliaus kurantai, tam pritaria?
kad Ostapas Benderis vienas ant svieto.Pasirodo jų yra daugiau:)?Eina sau???
Tiek Mekas tiek Landsbergis, matyt, dirbo "kelių ponų tarnais" tiek Maskvai, tiek JAV žvalgybai. Bet čia reikia turėti talentą, tiesiog tokiais gimti. Ir nieko nepadarysi. Nepavydžiu jiems nei tų milijonų, nei tos "garbės". Stengiuosi apie juos kuo mažiau skaityti. O. p. Gečaitei dėkui už informaciją.
vėmalas
kiek suprantama tai,kad maciuno "kuryba" ir visa kita pasisavino litvakai mekas,landzsbergai ir tuos 12 milijonu litu is lietuvos biudzeto issidalino sau su zuoku ir kitais.
1 parezęs + 1 papezęs: ar lygu pezėjimas kvadratu ar tik du kvailiai?
samokslo teoretikai (tokie kaip raigerdas) jau labai daug laisvo laiko turi, kad tiek prifilosofavo...tik labai jau primityviai..nes pas juos meno definicija neatskiriama nuo landsbergio ir kolukiu...ach, tolerancijos, zmones!
afera tikrai verta Nobelio premijos! Bet afera,sakyciau, tik ziedeliai,siaip,laisvu nuo kur kas rimtesniu dalyku laiku prasuktas verslo projektelis...
puikus komentaras. Taip, reikia Lietuvos ateitį kurti dabar, bet vakarykščių makaronų kažkaip niekas nenori išmesti ar bent į kokį "garbingą" sandėliuką išnešti. Tokia štai problemėlė..
gaila,kad negalima vertinti komentaru.Idomus Raigerdo komentarai,jam iki siol visada minty dedu pliusa.
mate kas nors Meka negirta? asmenybes transformacija buvo ivykusi dar iki "studentu" is LT. tik zoles prisiuoscius ir neturint jokio issilavinimo galima toki Amsterdamo tarpuvartes brieda daryt.
Abu labu: Mekas ir Lansbergis. Nei vienu iš šių dviejų nepasitikėjau nuo pat pradžių. O jau Mekas - šnipelis: vaikščiojo su kamera po Amerikos šiukšlynus ir perdavinėjo Sovietų Sąjungai. Dabar jo tą šlamštą nupirko Zuokas ir laiko kaip didžiausią vertybę paslaptyje. Net straipsnio nesinorėjo skaityti apie jų visų darbelius.
nusiraminkite, taip, profesorius rūpinasi pinigais, bet jis nuoširdžiai mano, kad yra tiek nusipelnęs, kad savaime suprantama, jog visi LT piliečiai jam skolingi. Ir bus labai nustebęs, kai perskaitys, ką Jūs parašėte: kad niekas jo toje LT nepasigenda.
Norėčiau pritarti komentatoriui "Raigerdui". Ir dar-norėčiauiįgirsti kitų 'studentų', kuriuos gerbiu kaip kino menininkus, nuomonę: ar tai buvo tik vieįnagė Niujorke, vyno gėrimas, ar jie ko nors išmoko iš 'genijaus ' J. Meko? V. V. Landsbergiuko kaip kino meniniko nevertinu, nors jo filmais domėjausi, tad jo Nobelio premijos siūlymas man ne argumentas. Nesuprantu, kodėl iš skurdaus Vilniaus m. biudžeto reikėjo sumokėti tokius pinigus? Jei kas asmeniškai žavisi tomis dėžutėmis ir laikraščių iškarpomis, tegu moka iš savo kišenių. Kodėl tada fliuso gerbėjas V. Landsbergis tas pačias dėžutes (kaip rašoma straipsnyje), gautas dovanų, išmesdavo? Teko apsilankyti Gynėjų g. prieš keleta metų J. Meko ekspozicijos parodoje, todėl teigiu-karalius nuogas. Tie filmukai, kur "genijus" su taure vyno bėgioja po kambarį, o kamera ištisai fiksuoja... Popierinės dėžutės, laikraščių iškarpos... Meko filmai labai mėgėjiški, Lietuvoje daugybė žminių turi kameras ir kuria savo šeimai tokius "šedevrus'. Kas ir kokiu tikslu pučia tą burbulą?
Skubėdamas pamiršau parašyti gale komentaro keltą svarbių sakinių:"Bet aiškinti tokiems žmonėms tokius paprastus dalykus yra beprasmis dalykas, nes jie supranta tik tokį dalyką, kaip fluxus". Tie fluxus, lietuviškai pasakius, yra paprasčiausia beprasmybė. Tačiau šitie "beprasmybės vaidintojai", o ypač V. Landsbergis, nepamiršta prieti prie kasos ir pasiimti pinigus iš valstybės kišenės, tiesa, dabar jau pervedamus į asmeninę sąskaitą banke. Taigi, kai reikia paimti kokius nors pinigus ir persidėti iš mokesčių mokėtojų kišenės į savo kišenę, tai čia nebėra jokios beprasmybės. Tai, kur dingsta tie fluxai? V. Landsbergis čia dirba be fliuxų ir imant pinigus iš valstybės jis net negalvoja, kad tai yra beprasmiška. Kaip tik, aš netgi užtikrintas, kad jis mano, kad šitie pinigai papuldami iš valstybės kišenės į jo kišenę yra net labai užtarnauti ir čia jokių fliuxų nėra. Bet mokama tik už atliktą darbą, kartoju, apmokėjimas gali būti tik už atliktą darbą, t. y. šiandien už tokį ar anokį konkrečiai atliktą darbą, kuriam atlikti buvo sugaišta tiek ir tiek laiko. V. Landsbergis buvo Europarlamente. Ar kas nors jo pasigedo Lietuvoje? Parodykite, ką V. Landsbergis yra sukūręs Lietuvoje? Kodėl Lietuvoje tik darbininkui mokama už atliktą darbą, tiksliau mokama tik labai nedidelė dalis, nes visas kapitalo kaupimas gaunamas tik dėka to, kad nėra šitam darbuotojui sumokama tiek, kiek faktiškai jis uždirbo. Tik dėka šito ir atsiranda savininko kapitalas, kurį jis toliau augina. Už ką šiandien valstybinėse įstaigose mokami pinigai? Ne už darbą, o už buvimą. V. Landsbergis gauna iš valstybės pinigų jau ne pirmą dešimtį metų. Šiandien jis užsiima kenkėjiška Lietuvos valstybei veikla, nes agitavo žmones prieš referendumą. Jam vaidenasi visokie priešai - rusai, Hitlerinė Vokietija. Tai už ką jam valstybė moka pinigus? Už tai, kad jam ten vaidenasi galvoje įvairūs priešai? Tai, jeigu žmogus nebijo dėl savo praeities, tai kodėl jam turi vaidentis? Tokiam žmogui nesivaidena. Jeigu žmogus sąžiningai dirbo, tada ko jam bijoti? Ar jam vaidensis kokie nors įsivaizduojami priešai? Ne, jam nesivaidens. Tai, kam V. Landsbergiui reikalingi tie fluxai? Gal būt, aš klystu, bet susidaro įspūdis, kad su valstybiniais pinigais galima elgtis, kaip su savais. Mes visi esame įpainioti į tą konfliktą: kas čia yra kiečiausias pasaulyje: Rusija ar JAV. Ir Lietuva yra ta dalis, kuri vienu metu dalyvavo informaciniame kare prieš JAV, nes vykdė tai, ką sumąstė komunistų partija, o dabar viskas vyksta atvirkščiai. Informacinį karą vyko tarp dviejų tarnybų: KGB ir CŽV. CŽV šį karą laimėjo. KGB sunyko, bet neišnyko ir jie sukūrė savo keršto planą, kuris vadinasi "Koncepcija Obshestvennoj Bezopasnosti" arba KOB. Taigi, vietoj "Gosudarstvennoj" atsirado "Obshestennaja". Ką suprato KGB-istai? Kad jėga yra ne toje valstybėje, o būtent pilietinėje visuomenėje. Suprato jie tą dalyką pavėluotai, bet netgi supratę, jie vis vien ėmėsi savo purvinų tikslų. Kitaip jie negali, nes jie neapsieina be psichiatrų "patarimų". O psichiatras yra priskirtinas prie fluxinių gydytojų, bet labai jau mėgstantis pinigus. Jis ima pinigus iš savo paciento ir daro jam žalą. Panašiai dirba ir visa mūsų valstybės valdančioji elita - jie ima pinigus iš mokesčių mokėtojų ir daro jiems žalą. Kodėl įmanoma tą žala? Todėl, kad valdymas vyksta pagal tuos pačius komunistinius valdymo principus, kokie buvo TSRS. Bet TSRS nors turėjo planinę ekonomiką. O šitie, komunistiniai palikuonys Lietuvoje, galvoja, kad tai yra blogai. Gaunasi taip, kad lietuviškieji komunistiniai palikuonys net nepasiekė anų TSRS komunistų lygį, kurie vis dėlto suprato, kad planuoti ateitį reikia, nes Lietuvos ateitis ne fliuxininkų avantiūros ir spekuliacijos meno kategorijomis. Taigi, visuomenė gyvena pagal kapitalizmo principus, o valstybinis elitas pagal principus "razvitogo socializmą". Pinigus jie gauna būtent pagal tuos principus. Visa Lietuvos valstybės problema yra ne "nestabilioje visuomenėje" anot konservatorių, o dėl atsilikusio ir netgi reakcingo mąstymo valdžioje sėdinčiųjų. Mūsų buvusių komunistų mąstymas ne progresuoja, bet regresuoja. Visa V. Landsbergio veikla Lietuvoje yra nukreipta tik viena linkme - kaip paimti kuo daugiau pinigų iš Lietuvoe piliečių kišenės. Jeigu ne atsilikęs konservatorių mąstymas, padažytas žodeliais "moderni Lietuva", tai mūsų šalis galėtų apsirūpinti ir energetiniais resursais, ir tapti daugeliui buvusiu komunistinių šalių ūkiškumo ir gero valstybės valdymo pavyzdžiu. O dabar mes turime reikalą su atslikusiais politikais, kurie yra mums didžiulė našta, nes nesugeba sukurti nieko tokio, kas turi realią vertę, ir dėl jų atsilikusio mąstymo kenčia visa tauta ir tiki, kad ateis ta diena, kada jų proteliai prašviesės. Neprešviesės, mielieji, neprašviesės. Deja, šito tauta nesulauks, ir teisingai elgiasi visi tie mūsų piliečiai, kurie nelaukia, kad V. Landsbergis taps protingesniu. Šito jūs niekada nesulauksite, nes jis tokias galimybes turėjo net 20 metų, bet jam jų nepakako. Per 20 metų galima baigti minimaliai net 2 Universitetus, bet prof. V. Landsbergis, deja, yra nelinkęs mokytis, tame ir yra jo pagrindinė bėda. O mieliems tautiečiams norėčiau palinkėti nedalyvauti ideologiniame kare tarp JAV ir Rusijos, tiksliau ne tarp šitų tautų, o tarp šitose valstybėse įsigalėjusių "galingųjų parazitų". Mes tokiems žaidimams neturime laiko, nes mes jau šiandien privalome kurti Lietuvos ateitį, tik be fliuxininkų ir kitokio plauko avantiūristų.
"O karalius tai nuogas! :)))
Eilini karta landzbirkio nusimekenta?
Kai muzikantas-fliuksistas dejo pamatus LT valstybingumui ,tai gavosi fliuksine valstybe,kurioje lietuviams nebeliko vietos...Niekingi sukciai!
autore saunuole.is visko sprendziant tai tas mekas kaip banditelis vertelga pasisavines visa savo pazistamo "kuryba" ir turta.o lanzsbergai irgi prie to prisidejo
Jeigu jūs tokie žvaigždės, tai kodėl jūsų komentarai tokie be argumentų ir be motyvacijos, kaip vaikų darželyje? Vaikų darželyje susipykę vaikai taip ir sako: "Tu durnas", o kitas jama atsako: "Ne, tu pats durnas". Netgi jūsų komentarai parodo, kad jūs suaugę žmonės nete nesugebate pasakyti konkrečiai: kur, kokioje vietoje jūs ten matote J. Meko toje fluxų kolekcijoje arba jo netgi filmuose MENĄ? Štai jūsų tas fluxų žmogėnas pavaizduotas su viena akim. Niekas nė su kuo nederi, spalvos ėda vieną kitą, žmogelis nei klounas, nei juokdarys, paprasčiausias niekas. Bet, kas ten tiktų prie šito jūsų "fluxiško šedevro", tai butelys "VODKĖS". Paprastai, meninį kūrinį yra sunku atkartoti, nes jis visada turi nepekartojamų momentų. Sakykite, kas ten yra suskurta tokio, ko negalėtų padaryti mokyklos mokiniai? Nesugebėtų įkalti vinį į pianino klavišą? Sugebėtų. Nesugebėtų padaužyti per pianiną plaktuku? Sugebėtų. Nesugebėtų nupiešti kokį nors žmogelį ar sumontuotų nuotraukas, su kuriomis galima būtų padaryti įvairius triukus: uždėti kokį spalvotą peruką ant galvos, vieną ranką apsibintuotų bintu, o ant kitos užsimautų moterišką pirštinę, užsidėtų mėsininko chalatą ir su kirviu kirstu į tortą. Nueitų prie pianino, ir iš jo pasidarytų malkų laužui. Užsikurtų laužą ir pradėtų kepti keptuvėje pianino klavišus ir t. t. Čia net absurdo nėra, nėra net jumoro. 18-as ir 20-as vaikučiai iš vaikų darželio, jums, gal būt, auklėtoja nepaaiškino, kad MENAS iššaukia SUSIŽAVĖJIMO JAUSMĄ, KURIS YRA AUKŠČIAU NEI MEILĖ. Štai, kodėl MENAS turi tokį ilgaamžiškumą, nes per šimtmečius, viena karta po kartos nenustoja žavėtis tokiais šedevrais. J. Meko filmukuose tie kadrai dreba taip pat, kaip pas pradedančius filmuoti mokyklos mokinius. J. Meko filmukai - ideologiniai, bet labai pigios ideologijos. Padžiautos lauke paklodės - na ir kas? Bet tokių vaizdų jūs galite pamatyti ne tik Lietuvojem bet ir Italijoje. Felinio filmuose yra rodomi paprasti žmonės ir J. Mekas rodo paprastus žmones. Tačiau Felinis juos rodo su meile. Jis myli šituos žmones. O J. Meko filmai labiau panašūs į "ataskaitinius filmus saugumo tarnyboms" su tam tikru tų žmonių gyvenimo paniekinimu. Jie atrodo, kaip naturalūs, bet jie nėra naturalūs, nes jie yra šališki. Kaip ten bebūtų, aš savo motinos taip tikrai nefilmuočiau. Taip nebūna, kad žmogaus gyvenimas tik varguose praeina. O jeigu senas žmogus, negali susidėti dantų, tai kodėl J. Mekas, gyvendamas turtingiausioje pasaulio šalyje, nesugebėjo motinai padėti, kad ji susidėtų dantis? Paprasčiausias pasityčiojimas iš visko. Ir tai vyksta tik todėl, kad šitie žmonės nieko negalėjo sukurti. Vien griovimas, griovimas, griovimas. Pasižiūrėkite į V. Landsbergio veiklą ir vėl gi tas pats: tik griovimas, griovimas, griovimas. Štai V. Landsbergis patarinėja visiems Lietuvos Prezidentams. Ir dabar LR Prezidentės D. Grybauskaitės Prezidentūros valdymo schema yra autoritarinio tipo. Pagal tokią valdymo schemą net Napoleonas nesugebėtų vadovauti valstybei. Tai, kodėl neatsiranda nei vieno žmogaus, kuris pasakytų, kad "Karalius nuogas" ir šitie rūbai yra permatomi. Bet faktas toks, kad neatsiranda. Visiškas nupušimams, nes čia reikia kurti. Fluxinė valstybė su A. Kubiliaus fluxinėm kalbom. Ir sėdi visi tie rimtais veidais ir net nemato, kad dauguma Lietuvos žmonių skursta. Tai, jeigu tie fluxiniai nebūtų griovę, o būtų kažką kūrę, tai ar žmonės bėgtų iš Lietuvos? BET FAKTAS TAS, KAD JIE KURTI NEMOKA, NIEKO NOVATORIŠKO JŲ MĄSTYME NEATRASI, NORS TEN GALI KNAISIOTIS KIEK NORI. JIE NET NESUPRANTA, KAD MOKAMA UŽ DARBĄ, KONKREČIAI PADARYTĄ DARBĄ, O TAS DARBAS YRA TAME, KAD ŽMOGUS DIRBDAMAS SUKURUIA VERTINGĄ PRODUKTĄ, KURIS YRA DAUGIAU NEI PINIGAI. NES VERTINGĄ PRODUKTĄ TU GALI PARDUOTI DAUGELYJE ŠALIŲ, O PINIGAI GALIOJA TIK KELETOJE ŠALIŲ. Bet aiškinti tokiems žmonėms tokius paprastus dalykus yra beprasmis dalykas, nes jie supranta tik topkį dalyką, kaip fluxus.
straipnis apie nieka! autore visiskai atsilikus, nenusimano filmu mene/istorijoj ir akivaizdziai sapalioja nesamones; kaip pvz. tokie postringavimai: "Vargu ar ką daugiau, o gal net dar mažiau apie J. Meką žinojo pačiame Niujorke ir visur kitur iki 2007 m."
Tikra tiesa, sviecia visiems, tik nevisi mato. Daznas sekliau, kitas giliau - knisa, karts nuo karto kriukteledami.
žvaigždės šviečia visiems danguje. O ant žemės tik apsišvietę moliūgų juokdariai su kurstomom ugnelėmis, iš kurių godieji užsidirba purvinų sąskaitėlių. Į sveikatą, jeigu tokie patrauklūs helovynų moliūgai vietoj dangaus žvaigždžių
Galima tik uzjausti autore, dali komentatoriu, Lietuvos dali. Zvaigzdes sviecia ne jums.
Lietuva turi mano nuomone, nauja Ostapa Benderi.
Ir vėl šališki kliedesiai ir visiškas avangardo ideologijos neišmanymas.
Pamenu, rodė per TV, kaip Mekui suteikinėjo pilietybę išimties būdu. Pasipiktinau. "Apdovanotasis" staipėsi, vaipėsi, buvo apšepęs, su skrybele Prezidentūtoje. Žurnalisto paklaustas, atsakė, kad jam tas nesvarbu, kad jis esąs pasaulio pilietis ir dzin jam ta Lietuva. Atrodė, kad kažkas jam per nevalią įpiršo pilietybę.
Perziurejau Youtube fliuksininku kuryba, ypac Maciuno "vestuves". Slykstoka. Postmodernas. Neidomu.
autorė ir kai kurie komentatoriai pokštininko pokštus laiko menu. Kiti iš inercijos įžvelgia finansines bei politines nuodėmes. nors autorė vis dar neišsiaiškino, ar Zuokas tuos 12.000.000 Lt sumokėjo ir ar J.Mekas tą milžinišką sumą gavo. O gal čia ekspertų bajeris?
Pagarba Autorei , kad isvelka i dienos sviesa 'menininkus' , kuriuos galima pavadinti tik provokatoriais , na nori zmogelis pasijuokti is zmoniu kvailumo ir patiklumo . Na o Mekas , tai tipiskas zulikas , kuris su kitu tipisku zuliku Abonentu prastume afera , kurios kaina 12 milijonu litu . Na o kodel tai buvo imanoma , jau klausimas prokurorams . Logiskai mastant ir zinant sovietine santvarka , tai Mekas be KGB priedangos NIEKO nebutu nuveikes nei Maskvoje , nei Lietuvoje . tai gal ir Landsbergis is tos pacios operos ? Nes tik visiskas idiotas patikes , kad sovietmeciu , kai tavo artimi gyvena uzsienyje , tu padaerysi karjera ir tave isleis i uzsieni koncertuoti !
Kyla įtarimas, kad "pž" pasirašinėja garsiojo vamzdžio autorius.
Teisybė: viskas, ko siekėme vardan tos Lietuvos, išvirto į fliuksus marazmą.
Dėkoju straipsnio autorei už drąsą ir pastangas išsklaidyti visiems į akis pučiamą miglą. Pagarba
newyorker.com/archive/1973/01/06/1973_01_06_031_TNY_CARDS_000307169
Mane asmeniškai pribloškė šita informacija. Kartais saviveikliniuose teatruose būna tokie dalykai, kai staoma pjesė, kurioje turi būti karalius. Bet tam vaidmeniui sovietmečiu nelabai atrasi tinkamo aktoriaus. Ir tokiais atvejais režisieriai sakydavo, kad "tai nesvarbu, kad mes neturime tam vaidmeniui tokio aktoriaus, nes koks yra Karalius vaidina ne Karalius, o kaip tai suvaidina jo svyta". Taip, man atrodo, kad gerb. R. Gečaitės straipsnius reikia kruopščiai nagrinėti. Bijau, kad ji atskleidė gana didelius dalykus. Man tai aišku, kad čia jokiu avangardistiniu menu ir netgi menu net nekvepia. Saviveiklinių kūrėjų yra labai daug, bet tokie saviveikliniai bandymai save išreikšti visada yra sveikintinas dalykas. Tam saviveikla ir egzistuoja, kad leisti pasireikšti kiekvienam, kas turi kažkokių tai idėjų. Be abejonės, kiekvienas saviveiklininkas turi šansą pakilti iki profesionalo lygio ir kurti tikrą meną. Reikės kruopščiau panagrinėti, nes dabar kol kas matau saviveiklą, tą purviną politiką, kuri žmonėms yra brukama, kaip natūralus dalykas, nors tai yra tik informacinio karo viena iš formų, o ne poltika, todėl čia gausu avantiūrų ir intrigų. Bet, atleiskit, menas niekada nėra su tais dalykais susijęs. Menas visad buvo ir bus aukščiau visų šitų nupušusių saviveiklinio meno intrigų. Bet, man iškilo ir kitas vaizdas, kurio ilgą laiką negalėjau suformuoti - tas pats fluxus yra visame Lietuvos gyvenime, kad vietoj tikrų vertybių Lietuvos žmonėms tiesiog brukte buvo įbruktos fluxinės vertybės. Čia vienas komentatorius 2. pž bando įbrukti "savo tiesą", kad tai, neva, yra avangardinis menas. Paimkime ir pažiūrėkime, ką reiškia žodis avangardinis: "Avangardas (pranc. avant - garde /ɑvɑ̃gɑrd/ 'priekinė sargyba, priešakinis dalinys') – terminas, dažniausiai naudojamas kalbant apie asmenybes ar darbus, kurie yra novatoriški arba eksperimentiniai, ypatingai mene ir politikoje". Taigi, novatoriškumo jūs čia niekur nerasite, net jeigu paimsite patį didžiausią pasaulyje mikroskopą. Belieka tik "eksperimentinis". Mano manymu, čia niekur nėra pažengta toliau, nei eksperimetas. Bet eksperimentatorius taip pat turėtų turėti aiškų tikslą. Ir eksperimentas visada baigiasi arba sėkme arba nesėkme. Jeigu paimti visą šią, galimai, avantiuristų grupę,tai jos laukia visiškas fiasko. Aš neaptikau nei vieno tikslo, kuris yra būdingas, menininkui, tai jis kurią iš tikrųjų sąžiningai, negalėdamas nei jėgų, nei laiko. Visad tai yra titaniško darbo rezultatas. Tai pažymi beveik kiekvienas genijus, kad jo atradimai atsirado dėka apie 95% įdėto darbo ir tik 5% talento. Ir mes matome, kad genialių žmonių vaikai nesugeba to pakartoti, nes tai yra nueitas kelias, kurio pakartoti praktiškai neįmanoma. Kiek čia triūso yra įdėta į fluxus kolekciją? Manau, kad šitų vyrukų pastangos daugiau buvo nukreiptos į tai, kad užkrėsti kitus "nauja mada" mene arba tai buvo pretenzijos į novatoriškumą, nors tai griauna pačią novatoriškumo sąvoką. Su šita fluxus kolekcija V. Landsbergio reikia nagrinėti ir V. Landsbergio, kaip politiko veiklą, nes vis labiau ir labiau ryškėja šito žmogaus polinkis į avantiūrizmą ir vietoj vertybių pakišti pseudovertybes. Visa konservatorių partija važiuoja žemyn. Šiai partijai vadovauja A. Kubilius, kuris nusišneka, nors pagal amžių nėra senas marazmatikas. J. Razma priblokš jus savo "intelekto galia". T. y. šitie žmonės, lyg avantiūristai, perėmė tautos švenčiausius dalykus ir pavertė tai į fluxus, faktiškai į mėšlo krūvą.
puiku landsbergiukai atrado tikrą lt fenomeną - Nobelio premijos laureatą. Kadrai Meko filmuoti tikrai baisiai "įspūdingai". Nobelio premiją reikia duoti visai trijulei- landsbergiukams ir Mekui
kaip suprantu, šio straipsnio tikslas – pareikalauti, kad parodytų tą įsigytą kolekciją?
Išvykėlio iš Lietuvos išgyvenimai tikri ir sugrįžimas į Semeniškes tikras: tarybiniai mūriukai, autobusų stotis, sena sodyba, Biržų reformatų bažnyčia, klebonija, Širvėnos ežeras. Bet biografijos posūkiai klaidūs...
Ir vėl šališki kliedesiai ir visiškas avangardo ideologijos neišmanymas.
Ačiū gerb. R.Gečaitei ir ekspertams.eu už tokios informacijos talpinimą. Įvairiapusė informacija padeda susigaudyti šiame sudėtingame, pilname melo ir aferų laikotarpyje. Aš labai džiaugiuosi ir gerbiu dorus piliečius, kurie stengiasi atverti akis "akliems kačiukams". Ačių jiems.