|
Toks įspūdis, kad būtų surasta Lietuvos mergystės plėvė ir lietuvių tautos nekalto prasidėjimo įrodymas. Viešpatie aukštielninkas.Vadinasi, mes vis dar siaubingai kompleksuoti, vis dar netikime, kad galime būti laisvi, nepriklausomi, sąmoningi.Mums vis dar reikia įrodymų, emocijų, popierių, kurie iš tiesų įrodytų, kad egzistuojame.Koks, po velnių, skirtumas, net jeigu tie mūsų signatarai išgėrę vyno ir lošdami pokerį sugalvojo pajuokauti ir sukurti valstybę – koks, po galais, skirtumas?Višta pagal panašumą gali pretenduoti į paukščio identitetą, bet niekaip negali pasinaudoti jo sparnais. Tokia višta Makedonija, tokia višta, ko gero, ir Lietuva. Jeigu nepavyksta rasti ir atpažinti savęs dabartyje, ieškome praeityje. Bet praeitis gyva tik tuomet, kai susijungia su dabartimi, ją pratęsia.O lietuvio identiteto pasakojime spengia baisi praraja, kurios jokiu, net ir labai reikšmingu, dokumentu neužkimši. Nes tai tik fasadas, fetišas.
|