Bet aš vis tiek myliu Klaipėdą...

Pasibaigus darbo savaitei, po gausybės darbinių reikalų, mėgaudamasi pentadienio pavakare, žingsniavau per savo miestą – Klaipėdą. Manau, kad turiu teisę taip jį vadinti, nes gyvenu jau pusę savo amžiaus... Norėjosi įkvėpti to klaipėdietiško oro (būdingo tik šiam miestui), pasidžiaugti artėjančiu savaitgaliu, paskęsti nerūpestingoje, vėjo ir drėgmės nugairintoje lapkričio nuotaikoje...

Praėjau Mažvydo alėją, kurioje vienas kitas pilietis skubėjo namo, močiutės prie „Iki“ parduotuvės siūlė paskutinius neparduotus obuoliukus... Pasukau Herkaus Manto gatve, praėjau Muzikinio teatro pastatą... Kaip tik neseniai su studentais lankėmės spektaklyje... Šis pastatas tiesiog prašosi investicijų ir renovacijos. Mūsų miesto kultūros židinys, o ir turistų traukos centras galėtų tapti... Einu Biržos tiltu ir negaliu nesigrožėti miesto simboliu „Meridianu“, kuris garbių ir tikrų miesto patriotų dėka atgimė iš naujo. Biržos tiltu, Danės krantine vaikštinėja studentiškos, ir ne tik, porelės, būriuojasi jaunimas... kvepia kava... Beveik romantiška... Bet miesto senamiesčio kvėpavimas labai jau duslus: daugelyje vitrinų tamsu arba užrašai „išnuomojame“, tuščios erdvės... Eidama galvojau sau: penktadienio vakaras, o miesto širdis miega... Ties Fridricho pasažu stoviniuoja keletas žmonių... Taip, čia ta miesto arterija, dar vis palaikanti senamiesčio dvasią. Kojos neša tolyn – link Taikos prospekto. Mieste septinta valanda vakaro, o jis tylus, kaip pajūrio akmenėlis, skendintis lapkričio rūke. Žingsniuoju toliau. Artėju link „Vėtrungės“ – darosi šviesiau, o ir žmonių daugiau. Bet ne... „Technoramos“ reklamos, o tolyn – vėl tamsu. Artėju prie „Akropolio“. Ir ką Jūs manot, šviesu, žmonės zuja, automobiliai irgi. Štai kur visi. Graudu ir juokinga (jeigu nebūtų liūdna) – miesto širdis „Akropolis“...

Aš tikrai myliu Klaipėdą, bet niekaip negaliu susitaikyti su šiuo „popsocialiniu-antikultūriniu“ reiškiniu, kuris dalyvauja net mažų vaikų socializacijos procesuose... Vietoj parkų, nuostabaus pajūrio, gražaus senamiesčio – „Akropolis“. Čia visi – seni, jauni, maži ir dideli. Taip, aš pykstu ant tų dėdžių ir tetų, kurios kažkada davė (atleiskit) „bukų bukiausią“ leidimą statyti tokio pobūdžio prekybos centrą mieste... Ar galima ką nors pakeisti? Visuomet yra išeitis. Tik norėtųsi tikėti, kad Klaipėdos senamiesčio gaivinimo procesai vyks taip pat sparčiai, kaip demagogų pažadų žarstymo procesai... Bet gal mes visi, kurie mylime Klaipėdą, galime padėti įkvėpti naują dvasią senamiesčiui. Pagalvokime...

Mano „pėškomobilio“ kelionė baigėsi ties „Akropoliu“. Sėdau į autobusą ir likusią kelionės dalį užbaigiau grožėdamasi savo miestu pro autobuso langą... Autobuse kvepėjo lapkričiu ir chrizantemomis, kurių puokštę laikė moteris. Ji turbūt kaip ir aš – tikrai myli Klaipėdą...