Dar vienas šauksmas

Po valstybės iškvietimo į dvikovą gimė nauja knyga „Dar vienas šauksmas“.

Čia – tos knygos įvadinis straipsnis.

Šiek tiek ironiškų ir autoironiškų minčių pratarmei

Štai ir nuėjo į praeitį kairiarankio ir kairiaminčio Masilionio, buvusios tarybinės SISTEMOS kolaboranto, o dabar tiktai žurnalisto pensininko – „demokratiškai“ policinamos Lietuvos piliečio – neeilinis gyvenimo penkmetis. Neeilinis todėl, kad jo pradžioje, 2019-aisiais metais, pirmą kartą mūsų šalies naujųjų laikų istorijoje tam buvusiam kolaborantui tiktai už pabandytą išleisti niekur teismų neuždraustą, kitose šalyse ir internete sėkmingai platinamą rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos interviu knygą, interviuojamųjų liudijimais problemiškai palietusią Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės atkūrimo, buvo atimta teisinė nekaltybė. Kitaip sakant, baudžiamosios bylos nuosprendyje kartu su paskirta solidžia pinigine bauda buvo dar padovanotas ir solidus teistumas.

Iki neeilinio penkmečio pabaigos teisinė nekaltybė, sako, jau beveik „sugrąžinta“, tačiau šios naujos publicistinės knygos turinys reikalauja po penkerių metų prisiminti anos unikalios baudžiamosios bylos stūmėjus, o tiksliau – „demokratiškai“ policinamos Lietuvos vadinamojo elito užduočių vykdytojus, o dar tiksliau – tarybinę SISTEMĄ pakeitusios neoliberalistinės SISTEMOS kolaborantus. Taip, taip, – nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą okupavusios neoliberalistinės SISTEMOS kolaborantus!

Beveik per trejus baudžiamosios bylos stūmimo į priekį metus (taip pat labai neeilinius – net sugriovusius nekošerną elitui leidybinę akcinę bendrovę „Mūsų gairės“) tų veiklių naujųjų laikų kolaborantų galima būtų priskaičiuoti kelias dešimtis, tačiau dauguma jų šioje byloje turėjo tik epizodinius vaidmenis. Pagrindines roles čia pasišventusiai atliko trys neoliberalistinės SISTEMOS kolaborantai: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis, Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Tomas Uldukis ir Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Eglė Gruodienė. Jų „švento“ kolaboravimo paslaptis, aklai ginant baltais siūlais kai kur susiūtas oficialiąsias 1991-ųjų metų sausio 13-osios ir Medininkų žudynių versijas, pabandysime pagarsinti šioje ironiškų ir autoironiškų minčių pratarmėje.

Po vieno iš tų naujųjų laikų kolaborantų Dariaus Jauniškio atsiųsto rašto Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, kuriame pasiūlyta už išleistą Galinos Sapožnikovos interviu knygą pritaikyti vadinamųjų konservatorių 2010-aisiais metais prastumtą Seime aiškiai antikonstitucinį Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnį, buvo parengta baudžiamoji byla, vėliau įsisiūbavusi kaip reikiant. Nesvarbu, kad šis BK straipsnis čia iš esmės kirtosi su galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio 1-osios dalies 3-uoju ir 7-uoju punktais!

Tarsi norėdamas užglaistyti šią rimtą bylos koliziją, kaltinimus knygos leidėjui gausiai žeriantis ir net nagrinėjimo eigoje juos „patobulinantis“ naujųjų laikų kolaborantas Tomas Uldukis, atrodo, tyliai pritariant ir Eglei Gruodienei, su ironiška šypsena paklausė buvusio tarybinio kolaboranto maždaug tokiais žodžiais: o jums kaip sekėsi anoje sistemoje?

Teko šiek tiek papasakoti prokurorui ir teisėjai apie tada buvusias nuolatines, dažnai net konfliktines, tiesos paieškas, tuo lyg pasiūlant ir jiems šioje byloje pasielgti panašiai. Pasakiau: net iki LTSR Aukščiausiojo Teismo buvo nuėjęs mano konfliktas su medikais po žurnalo „Švyturys“ publikacijos, gynusios uždarytą į psichiatrijos ligoninę moterį, kad galima būtų nusavinti jos sodybą! (Pastaroji žinutė sužadino Eglės Gruodienės smalsumą, tačiau, kaip nebūtų keista, dar labiau paryškino ironišką Tomo Uldukio šypseną.)

Gimusieji anksčiau už tuos baudžiamosios bylos stūmėjus, matyt, galėtų prisiminti ir daugiau šio tarybinių laikų kolaboranto–žurnalisto, rajono laikraščio redaktoriaus ir net LKP CK instruktoriaus (pagal poetą Mykolą Karčiauską – „suskretėlio instruktoriaus“) – išviešintų tarybinės valdžios deklaruojamo teisingumo pažeidimų istorijų, nes jos dažniausiai sukeldavo didesnius ar mažesnius skandalus. Viena iš tų istorijų buvo nagrinėta net Maskvoje, TSKP CK partinės kontrolės komitete.

Gerokai jaunesni šios baudžiamosios bylos stūmėjai, ruošdami knygos leidėjui „egzekuciją“, irgi galėjo susipažinti su tomis anų laikų skandalingomis istorijomis, kadangi jos buvo mano prisimintos ir naujaisiais laikais išleistose „nešukuotos“ publicistikos knygose, – jose toliau pratęsiant tiesos paieškas ir dabartiniu metu – Lietuvą okupavus neoliberalistinei SISTEMAI.

Per daugiau kaip trisdešimt tos okupacijos metų skaitytojus jau yra pasiekusios net trys buvusio tarybinio kolaboranto publicistikos knygos: „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“ (1999, V.) „Gyvenimo gabalai“ (2014, V.) ir „Būti žmogumi pavojinga“ (2019, V.). (Išleidus dabar parengtą ketvirtąją, galvota sudėti visas jas į bendrą „nešukuotos“ publicistikos aplanką. Ir net pavadinimas tam „kvartetui“ buvo surastas: „Nuo atgimimo iki išsigimimo“, tačiau jį, pasirodo, jau yra „užpatentavęs“ žurnalistas Vitas Tomkus!)

Buvę tarybinių laikų kolaboravimo kolegos be prokuroriškų ironijų šiandien prisimena to kairiarankio ir kairiaminčio Masilionio pastangas „taisyti“ aną SISTEMĄ. Štai tuometis LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus Spaudos sektoriaus vedėjas Česlovas Juršėnas 2023-iaisiais metais išleistoje prisiminimų knygoje „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“ aprašo dvi iš daugelio to skandalingo „taisymo“ istorijų. Viena jų, anksčiau minėtoji, kilusi 1977-aisiais metais ir nuėjusi iki TSKP CK partinės kontrolės komiteto, kainavo partinei darbuotojai Talei Stankevičienei net LKP Jonavos rajono komiteto 1-osios sekretorės postą.

„Beje, tokia laiminga redaktoriui konfrontacijos su I sekretoriumi baigtis buvo labai retas reiškinys visoj Tarybų Sąjungoj“, – skaitome Česlovo Juršėno komentarą po šios istorijos prisiminimo, tačiau tenka pridurti, kad tokių „retų reiškinių“ tada parengdavo ne kas kitas, o tarybiniai kolaborantai, ko negalima pasakyti apie šiandieninius neoliberalizmo veikėjus. (Kristijono Bartoševičiaus, Monikos Navickienės ar kitų dabarties skandalingų istorijų išviešinimas priklauso ne jiems!)

Pakankamai įdomus, sukeliantis panašius pamąstymus, yra ir buvusio to paties LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo Juozo Kuolelio liudijimas 2011-aisiais metais Maskvoje išleistoje prisiminimų knygoje „Dviejų šimtmečių sandūros byla“ (versta iš rusų kalbos): „...Povilas Masilionis, kuris negalėjo taikstytis su kai kurių funkcionierių piktnaudžiavimais, rašė apie juos. Už tai aukščiau stovintys veikėjai pripaišė jam „brandumo stygių“ ir nepaaukštindavo jo pareigose“.

Tame Juozo Kuolelio liudijime slypi ir naujųjų laikų kolaborantų „švento“ kolaboravimo paslaptys. Mat Lietuvą okupavusios neoliberalistinės SISTEMOS valdžios struktūrose šiandien net negali būti viešų diskusijų apie „kai kurių funkcionierių piktnaudžiavimus“, kaip negali būti valdžios vyrų ir valdžios moterų „brandumo stygiaus“, nes eiliniams, naujosios SISTEMOS išugdytiems, kolaborantams jau nebereikia ieškoti tiesos, o tik suprasti norus ir poreikius „aukščiau stovinčių veikėjų“, kurie vėliau be problemų ir sprendžia „apie jų paaukštinimą pareigose“. Kitaip sakant, įgyvendina kolaborantų vienintelį, švenčiausiąjį, tikslą.

Ketvirtąjį dešimtmetį rašydamas ir į „nešukuotos“ publicistikos knygas sudėdamas savotišką neoliberalizmo okupuotos Lietuvos dienoraštį, pastebėjau vieną ryškų visų valdžių veiklos dėsningumą: po kiekvieno, ypač SISTEMAI labai svarbaus, prasilenkimo su tiesa visada sekdavo tą prasilenkimą apgynusio naujųjų laikų kolaboranto paaukštinimas.

Ne išimtis ir pastaroji, neeilinio penkmečio, baudžiamoji byla apie išleistą „netinkamą“ knygą: buvo pamaloninti visi pagrindiniai jos stūmėjai. Tarsi burtų lazdele iš prezidentūros pamosavus, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Eglė Gruodienė po gero pusmečio pradeda darbą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriuje. Gerokai vėliau, tačiau vis tik generalinė prokurorė Nida Grunskienė paskiria Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorą Tomą Uldukį Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroru, nors Prokurorų atrankos komisija kažkodėl „pamiršo“ jam, kaip kitiems pretendentams, parašyti, kad jis „pasižymi analitiniu mąstymu“. „Žalia gatvė“ buvo atidaryta ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento direktoriui Dariui Jauniškiui – kandidatuoti antrajai kadencijai.

Visa tai patvirtina, kad ši baudžiamoji byla buvo labai svarbi, tiesiog išskirtinė, Lietuvą okupavusiai neoliberalistinei SISTEMAI. Todėl visiškai nesigailiu lygiai prieš penkerius metus, po nuosprendžio unikalioje byloje, iškvietęs į „donkichotišką“ dvikovą šią pasiligojusio teisingumo valstybę, o tos dvikovos pirmuosius rezultatus matote šioje knygoje.

Tiesa, dar nepavyko iš esmės atsakyti į pacituotus ten prieš penkmetį vieno iš Lietuvos Atgimimo šauklių ir kūrėjų Romualdo Ozolo gyvenimo pabaigos klausimus: „Atsakykit, turim dar mes savo valstybę, ar ne?“, „Ar mūsų valstybė – mūsų?“