Didjė Rendersas: „Europiečiams reikia naujos svajonės“

Belgijos užsienio reikalų ministras Didjė Rendersas (Didier Reynders) tapo pirmuoju politiku Europoje, kuris apsilankė naujajame euronews biure Prancūzijos Liono mieste. Belgijos diplomatijos vadovas kalbėjo apie dabartines Senojo žemyno problemas ir pasidalino pasiūlymais kaip jas spręsti.

Euronews: - Jūs buvote Belgijos užsienio reikalų ministru 1999 m. Kaip tik tuomet, kuomet šalis įsivedinėjo eurą. Kaip vertinate bendrą Europos valiutą po 15 metų? Ar buvo verta žengti šį žingsnį?

D. Rendersas: - Taip, aš iš tikrųjų manau, kad vieninga valiutą sustiprino Europos pozicijas tarptautinėje arenoje. Jei imtume pavyzdį iš pramoninės sferos, tai „Airbus“ įgavo konkurentabilumą kovoje su „Boeing“ tik dėl to, kad mes galėjome pasirašyti kontraktus eurais, galėjome vykdyti plataus masto eksportą naudodami bendrą Europos valiutą. Tai, be jokios abejonės, palengvino gyvenimą daugeliui įmonių Europos teritorijoje, o jaunajai kartai euras tapo valiuta. Ši europietiška svajonė yra viena iš paskutinių, kurios buvo realizuotos, dabar reikia sugalvoti naujas svajones, kurias mes galėtume pristatyti žmonėms.

- Taip, tai teisybė. Tačiau ar šiai didžiai ir nuostabiai svajonei pavyksta išstovėti prieš tuos, kurie niekada nenorėjo įstoti į euro zoną ir prieš tuos, kurie grasina iš jos išeiti?

- Mes matome, kad euras išlaiko savo jėgą, kad mes sugebėjome sutvirtinti kontrolės mechanizmus, juk Europos Centrinis bankas dabar vykdo realią bankų priežiūrą. Taip, krizė neigiamai paveikė bankus, tačiau mes galime stebėti evoliuciją. 1999 m., kai aš pradėjau dirbti finansų ministru, mūsų Europos Sąjungoje buvo 15, o šiuo metu mūsų jau jau 19 vien tik euro zonoje. Jei prieš 15 metų mums būtų pasakę, kad įvyks toks greitas postūmis, niekas nebūtų tuo patikėjęs. Šis progresas ir toliau tęsis.

- Ar įmanomas toks įvykių scenarijus, kad Graikija paliks euro zoną?

- Taip, jis įmanomas, jei to panorės graikai. Europa turi pasirinkimo teisę, tačiau pasirinkimą turi padaryti Europos tautos.

- Anksčiau jūs kalbėjote, kad jei taip atsitiks, bus labai blogai.

- Aš nesakau, kad bus lengva stebėti, kaip Graikija palieka euro zoną, aš to nenoriu, aš norėčiau, kad Graikija pasiliktų ES ir euro zonoje. Aš norėčiau, kad Jungtinė Karalystė pasiliktų ES. Tačiau mes negalime eiti prieš aiškų ir galutinį tautų ir šalių apsisprendimą. Ir jei tai įvyks, mes surasime priemones, kad susitvarkytume su krize. Prieš keletą metų buvo kilęs nerimas, kad paskui Graikiją euro zoną paliks Ispanija, Portugalija, gal būt ir kitos šalys. Šiandien mes turime daug veiksmingesnius instrumentus, tačiau aš vis gi norėčiau, kad artimiausiomis dienomis mes susitartume su Graikija. Galų gale, tai pakankamai paprastas sprendimas. Mes galime duoti laiko Graikijai. Mano manymu, Graikijai galima duoti labai daug laiko skolos išmokėjimui. Galime itin smarkiai sumažinti palūkanų normas todėl, kad mes visada uždirbame iš kreditų, kuriuos Europos valstybės suteikia Graikijai. Tačiau Graikija turi sutikti ir eiti teisingu keliu.

- „Syriza“ Graikijoje ir „Podemos“ Ispanijoje judėjimų populiarumas liudija, kad tam tikros europietiškos politikos normos yra nepriimtinos, ar jūs vertinate rimtai šiuos judėjimus?

- Taip, žinoma todėl, kad šią evoliuciją pergyvena daugelis šalių, tame tarpe šalys, kurios labiausiai nukentėjo, būtent – Europos pietuose. Ir aš galiu suprasti, kodėl atsiranda tokie judėjimai, kurie siūlo kažką kitą. Bet tai nebūtinai reiškia Europos atsisakymą.

- Jie juk sako, kad nori kitokios, labiau socialiai orientuotos Europos.

- Kitokia Europa – tai visiškai normali diskusija. Aš nebūtinai turiu pritarti šių partijų tezėms, tačiau tai diskusijų dėl politinės krypties objektas. Aš paprasčiausiai noriu, kad Graikijoje ir kitose šalyse suprastų, kad nacionalines politikos keitimu visų pirma turėtų užsiimti šiuo metu šalyse veikiančios vyriausybės. Ir šiandien aš, pavyzdžiui, laukiu, kad kad Graikijos vyriausybė mums pasakys: štai priemonės, kurias mes norime vykdyti. Pavyzdžiui, kai graikai kalba, kad reikia apmokestinti turtinguosius, prašom, padarykite tai, tai graikų paisrinkimas.

- Jungtinė Karalystė, kur nesenai buvo perrinktas Deividas Kameronas (David Cameron), kuris pažadėjo surengti referendumą dėl narystės ES, žaidžia azartini lošimą?

- Tai yra visada pavojinga, kai konsultuojiesi su tauta arba rengi referendumą, niekada nežinai, kaip žmonės balsuos. Tačiau tai kas vyksta šiiuo metu kelia tam tikrus klausimus. Klausimus, kuriuos europiečiai turi užduoti patys sau. Kokie įgaliojimai turi būti suteikti Europai? Kokie klausimai turi būti sprendžiami vietiniame, municipaliniame, nacionaliniame, regioniniame lygyje, o kokie – Europos lygyje? Jis (europietis) turi suprasti, kai kurie įgaliojimai turi tapti vis labiau ir labiau europietiški – aš turiu omenyje gynybą, saugumą. Tačiau aš pilnai palaikau idėją, kad kai kuriuos įgaliojimus galima sugrąžinti į nacionalinį, regioninį, municipalinį lygį.

- Kokios nuolaidos gali būti suteiktos D. Kameronui, kur raudona linija?

- Raudona linija – negalima dirbti pasirinktinai. Negalima kalbėti, kad kiekviena šalis galės rinktis. Tai turi būti europietiški sprendimai, reikia išlaikyti kolektyvinį metodą.

- Pakalbėkime apie imigraciją. Tragiški įvykiai su nelegalais įvyksta vos ne kiekvieną dieną, tai labai blogai veikia visuomenės nuomonę. Idėja paskirstyti proporcingai migrantus po ES šalis buvo gera idėją, tačiau taip ir pasiliko tik idėja?

- Mes turėtume išlaikyti didesnį solidarumą europietiškame lygyje, kuomet kalbame apie migrantų problemas. Mes turime gerbti teisę į prieglobstį, kuomet žmonės yra persekiojami jų šalyse. Mes turime priimti juos. Jei kalbame apie ekonominę migraciją, kai žmonės palieka savo šalis, bėgdami nuo skurdo, tai mes turime dirbti visi bendrai jų šalyse, kad padėtume šioms šalims vystytis.

- Mes apie tai kalbame daugelį metų.

- Taip, daugelį metų, tačiau galbūt per mažai. Mes turime paaiškinti savo žmonėms, kad jei mes nedarome to iš dosnumo, tai mes  turime padaryti tai dėl savo pačių interesų. Mūsų pačių interesuose, kad žmonės pas mus nebėgtų, kuomet jie bėga nuo skurdo savo šalyse. Mes taip pat turime kovoti su prekiautojais žmonėmis. Mes tai išsprendėme. Tai būtent prekyba žmonėmis ir mes matom, kas vyksta Viduržemio jūroje. Reikia, kad mes priimtume šiuos žmones visoje ES. Ir jei kas nors nenori ar nemoka juos priimti ar žmonės tiesiog nenori vykti į šias šalis, galima paskirstyti finansines išlaidas, kurios butų skiriamos pabėgėlių priėmimui.