Diena, kai Seimas apgynė savo ir Lietuvos garbę

Ši diena pradžioje nesiskyrė nuo kitų – Seimas virė kasdienį savo viralą iš buitinių rūpesčių, pataisų ir pataisėlių – jei ne grėsmingas, daugeliui dar negirdėtas žodis „Estrela“, kažkuo primenantis artėjančią negandą ar audrą, kuriai irgi duodami vardai. Būtent šią dieną lygiagrečiai Europarlamente ir Lietuvos Seime buvo kaunamasi už vadinamąją „Estrelos rezoliuciją“, kuria tamsūs ir nepažangūs Rytų Europos aborigenai bus mokomi, kaip supažindinti vaikus su suaugusiųjų lytiniu gyvenimu; vartojami terminai, pvz., reprodukcija (atseit žmonių giminės pratęsimas), kurie labiau tiktų veterinarijai. Tėvai į vaikų lytinį auklėjimą negalės kištis – tuo pasirūpins valstybė. Pradedama bus nuo kūdikių, mokant juos... masturbuotis. Vėliau, sveiko proto dar turintiems užprotestavus, ši nuostata dingo, bet buvo užmaskuota kitais terminais. Seime „Estrelos“ šalininkai, o tiksliau – trys liberalizmo davatkos, dievagojosi, kad jos ir nebuvo, deja, dokumentai rodė ką kita. Banaliai apsimelavo ir intelektualas Donskis, o juk meluojama tada, kai norima ką nors nuslėpti.

Kai po Antrojo pasaulinio karo pragaro prisikėlė Europa ir trys išmintingi katalikai – Konradas Adenaueris, Robertas Šumanas ir Alsidas De Gasperi – sukūrė ES, jie turbūt vartėsi karstuose, net blogame sapne nesapnavo, kuo išvirto jų kūrinys. Europos Sąjunga, turėjusi realizuoti seną, dar nuo Karolio Didžiojo laikų krikščioniškosios Europos svajonę susivienyti, virto Babelio bokštu, patyrė tokį „untergang‘ą“, apie kurį nesapnavo Europos žlugimo pranašas Osvaldas Špengleris. Visa ta bjaurastis išlindo 7-ajame XX a. dešimtmetyje, kai, veikiant seksualinei revoliucijai, radosi pirmieji piktybiniai augliai genderizmo, apie kurį žymus rusų disidentas Bukovskis, gerai pažinęs Vakarus, yra pasakęs: „Genderizmas yra blogiau už bolševizmą.“ Būtent tada Vakarų ideologinėje erdvėje vėl pasirodė senas Europos kairiųjų veteranas Altjero Spinelli, tapęs netgi europarlamentaru, ir Ursula Hirschman, genderizmo pradininkė. Pradžioje apsiribota atsargiu ideologijos skleidimu, vėliau per mass media įsiviešpatauta viešojoje erdvėje, o pastaruoju metu prisikapstyta iki įstatymų leidybos per ES struktūras. Paskutinis etapas – ši ideologija, genderizmas jau ne tik kontroliuoja įstatymų leidybą, bet ir imasi diktato – už kitokių nei jų pažiūrų skleidimą žmonės sodinami į kalėjimus, viešieji asmenys naikinami per spaudą. Liberalizmas realybėje tapo totalitarinis, ir nors šios dvi sąvokos prieštarauja viena kitai, tai yra įvykęs faktas, liudijantis vidinę ideologinę šizofreniją. Būtent ši vidinė prieštara netrukus – tikėsimės, netolimoje ateityje – šią ideologiją ir palaidos. Blogis, kaip ta gyvatė, ryjanti savo uodegą, peržengęs tam tikrą ribą, susinaikina pats. Tai būtų atsakymas tiems silpnadvasiams ar skeptikams, kurie sako: „...et, vis tiek nieko nepadarysi...“ Ir nors genderizmas plinta kaip maras, paralyžiuodamas valstybes ir vyriausybes, istorija moko ir primena, kad daugelis, atrodo, nenugalimų ideologijų sugriuvo kaip namas ant smėlio – tiesa, po savo griuvėsiais palaidodamas daug gyvybių.

*

Bet grįžkime prie balsavimų. Seimas, atsižvelgęs į sveiką protą ir normalią moralę bei į 28 visuomeninių organizacijų prašymus, nubalsavo už pareiškimą, smerkiantį „Estrelos rezoliuciją“. Beveik tuo pačiu metu – rodos, keliomis valandomis vėliau – ši rezoliucija buvo atmesta ir Europarlamente septynių balsų persvara, tuo tarpu mūsų Seime ši persvara buvo didesnė (už balsavo 66, prieš – 14, susilaikė 8 Seimo nariai). Taigi Lietuvos parlamentas pasirodė geriau nei Europos parlamentas. Kadangi mes mėgstame skaičiuoti, kiek įvairiose srityse atsiliekame ar viršijame ES vidurkį, tai norintieji gali apskaičiuoti, kiek šįkart sveiko proto ir sveikos moralės srityje „viršijome“ ES vidurkį...

*

Tačiau labai džiaugtis būtų naivu ir per anksti. Jau pats faktas, kad tokia rezoliucija apskritai galėjo rastis ir netgi būti svarstoma, rodo, į kokią nuopuolio gelmę yra kritusi Europa.

Blogis pagal savo vidinę logiką negali pats sustoti. Štai kas toliau mūsų laukia:

Vakarų liberalioje spaudoje jau pasirodė kol kas atsargūs, zonduojantys svarstymai apie kraujomaišos, incesto legalizavimą. Jei kas netiki ar mano, kad tai yra „sąmokslo teorijos“, tegul pasiskaito:

2010 m., ŠVEDIJA, straipsnis „Expressen.se“. Riksdago narė Monika Green, socialdemokratė, siūlo įteisinti incestą.

2012 m., DANIJA, straipsnis „FriaTider“. Danijos politikas Pernille Skipperis reikalauja pripažinti kraujomaišą „lytine norma“.

2013 m., ŠVEICARIJA. Parlamentas svarsto, ar legalizuoti kraujomaišą Šveicarijoje.

Videodebatai:

Metrobloggen.se. Skandinavijos neoliberalai teigia – kova su incestofobais yra svarbi Skandinavijos neoliberalų programos dalis.

Taigi jau nukaltas ir naujas terminas – incestofobija. Dar kitas žingsnis bus turbūt pedofilijos legalizavimas. Juk atviras pedofilas, senas ištvirkėlis Conas Bendito ES Parlamente yra labai populiarus ir įtakingas. Štai dokumento pavadinimas – „Standarts for sexual education in Europe“. Atverskime – biologizuotas požiūris į žmones, įsakmus tonas. Mat jie vieni žino, kaip žmogus turi tvarkyti savo intymųjį pasaulį...

*

Yra, rodos, tokia programa ar projektas „Ką Lietuva gali“. Taigi, ką gali Lietuva? Ogi labai daug – būti kitokia nei visi, eiti prieš srovę. Tą šįkart įrodė visų peikiamas Seimas, tą jau ne kartą esame patyrę savo istorijoje. Ne Briuselio kopūstams nurodinėti, kaip mums, senai etinės kultūros tautai, reikia gyventi ir auklėti savo vaikus.