Dilema konser- vatoriams

Tolydžio įsisiūbuoja vandenys TS-LKD kūdroje. Kaip kokiame grožio konkurse skyriai kelia nominantus, kas vadovaus partijai būsimus dvejus metus. Šis klausimas turėjo būti keliamas ir išspręstas gerokai anksčiau. Europinėje tradicijoje įprasta, kad po pralaimėtų rinkimų partijos lyderis paprastai atsistatydina ir pasitikrina, ar partijos nariai ir skyriai pratęsia jam pasitikėjimo mandatą, ar renkasi kitą. Šurmuliavimo būta jau prieš keletą metų, kai ėmė sverdėti Seimo dauguma ir A. Kubiliaus vadovaujama vyriausybė. Buvo sprendžiama dilema, ar nebūtų partijai naudingiau, jei TS-LKD vadovautų visuomenėje daug populiaresnė ir socialiai jautresnė už premjerą Seimo pirmininkė Irena Degutienė? Tokia rokiruotė partijai tikrai būtų išėjus į naudą, juoba kad kadencijos pabaigoje iš premjero ėmė viešai tyčiotis ir žeminti jį ne tik prezidentė, bet ir jo pavaldinys vidaus reikalų ministras.

Turiu galvoje FNTT karininkų atleidimo ir FNTT naujo vadovo skyrimo istoriją, po kurios net partijos kolegos viešai šaipėsi, kad į premjerą kaip į kilimėlį prie durų buvo nusivalyti batai. Didžiausia A.Kubiliaus klaida buvo pastanga nenutraukti koalicinės sutarties su Liberalų ir Centro sąjunga, neaišku dėl ko siekiant išsaugoti Seimo daugumą. Tuo pat metu apsinuogino labai nesimpatiška realybė, kad partija gali aukoti savo vertybinę tapatybę ir principus dėl iliuzinių energetinių projektų, apie kuriuos vėliau visuomenė labai aiškiai pasisakė referendume. Bet iki referendumo buvo dar gėdingesnis įvykis partijos „šlovingoje“ istorijoje – Garliavos šturmas, kurį vykdė vyriausybei pavaldžios institucijos, o partija tarytum strutis įkišo galvą į smėlį ir iki šiol neištraukia. Tokia partija iešmučio stuburu pasidarė paranki net patiems nuožmiausiems jos oponentams ir nedraugams, didžiajai žiniasklaidai ir jos aršiesiems ruporams, net tokiems kaip Rimvydas Valatka.

Gal šiandien ne visai mūsų reikalas domėtis ir aiškintis, kas vyksta partijos viduje, gal savo partijos narių intelekto pastangomis bei valia ji sugebės atsitiesti, atgauti kvapą, renovuoti vertybinį pamatą ir susigrąžinti iššvaistytą autoritetą. Ir štai kaip perkūnas iš giedro dangaus šiomis dienomis atsiranda netikėta intriga. Partijos krikštatėvis ir jos architektas, garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis sutinka kandidatuoti į TS-LKD pirmininko vietą. Ši dilema, už ką pasisakys partijos nariai: A. Kubilių ar V. Landsbergį, nėra vien asmenybės pasirinkimo klausimas. Tai bus esminis vertybinis apsisprendimas, lemsiantis partijos vaizdinį ir ilgalaikę ateities perspektyvą.

Stebėdamas partijos raidą penketą pastarųjų metų galėjai matyti įdomių transformacijų. Beveik nepastebimai nuo jos avanscenos buvo patraukti seni sąjūdiečiai, stovėję prie partijos kūrimo ištakų. Pats V. Landsbergis buvo tarytum stumiamas iš gyvo veikimo lauko, suteikiant jam garbės pirmininko nominaciją ir pasiunčiant jį į Europos Parlamentą tolėliau nuo kasdienių Lietuvos reikalų, o principiniai Sąjūdžio kelti tikslai ir moralinės nuostatos, kurios nebuvo įgyvendintos, tolydžio pakeistos ekononomistine ekvilibristika. TS-LKD tapo nomenklatūrine valdžios partija, gavusia ilgalaikes garantijas partijos elitui ramiai snūduriuoti savo politinėje nišoje.

Iš to saldaus letargo partiją gal galėtų supurtyti ir pažadinti konservatorių jaunimas, bet šiandien jis labiau atrodo linkęs žaisti paternalistinius žaidimus ir grumdytis bei mindžikuoti elitinių konservatorių prieangiuose, nešiodamas popierėlius ir virdamas Seimo deputatui kavą.

Paradoksalus dalykas yra senelio ir anūko santykis. Ir ne A. Kubilius, o V. Landsbergis turi kur kas daugiau šansų suaktyvinti dešiniųjų pažiūrų jaunimą jau vien todėl, kad per ketvirtį amžiaus neprarado ironijos jausmo ir netapo tradiciniu lietuvišku valdžiažmogiu, užsikirtusia plokštele, dėstančia tiesas iš ekonomikos vadovėlių.

Taigi, TS-LKD laukia labai rimta dilema: ar įstengs partija prisiminti ir susigrąžinti Sąjūdžio dvasią, gyvastį bei tapatybę, ar palengva tirps ir po vieną tyliai, ramiai lydės savo rinkėjus į amžinojo poilsio frakciją.