Doktrina, Išspardžiusi mūsų užpakalius

Pamąstymai prie Tomo Janeliūno knygos „D. Grybauskaitės doktrina: Lietuvos užsienio politikos kaita 2009–2019 m.“

Nuotraukoje – knygos viršelio faksimilė.

Dalios Grybauskaitės išlydėjimas iš prezidentinės Daukanto aikštės užsitęsė. Atrodo, jau prieš pusmetį atsisveikinome su Jos Ekscelencija – „valstybės paslaptimi“, žiūrėdami panegirišką režisieriaus Donato Ulvydo dokumentinį filmą; kiek vėliau „nustojome krūpčioti“ iš baimės, lydėjusios mus ištisą dešimtmetį, kai perskaitėme Prezidentės vyriausiosios patarėjos viešųjų ryšių ir komunikacijos klausimais Daivos Ulbinaitės ne mažiau panegirišką foliantą apie savo šefę. O štai dabar nauja monografija – profesoriaus Tomo Janeliūno knyga „D. Grybauskaitės doktrina: Lietuvos užsienio politikos kaita 2009–2019 m.“ (V., 2019). (Ji, matyt, dar ne paskutinė. Liko, pavyzdžiui, neaprašyti Prezidentės didžiuliai pasiekimai bitininkystėje.)

Tomo Janeliūno monografija tikrai svari. Knygos pristatyme dalyvavusi jo kolegė, VU Tarptautinių santykių politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė joje rado net gilų ir išsamų vaizdą apie lyderio vaidmenį užsienio politikoje. Vis tik atliko savo darbą Lietuvos mokslų tarybos tam tikslui mestas dvidešimt vienas tūkstantis eurų.

Mane ši knyga sudomino dėl vienos priežasties. Nepagailėjau penkiolikos eurų už ją, kad sužinočiau, kaip monografijos autorius „apžaidė“ Prezidentės Dalios Grybauskaitės metamorfozę: nuo jos pasiskelbimo nebūsiančia JAV politikos įkaite ir net demonstratyviai atsisakančia gerti šampaną Prahoje su JAV prezidentu Baracku Obama, nuo konkrečių kontaktų užmezgimo su Rusijos ir Baltarusijos vadovais (pirmosios kadencijos pradžioje) iki karinės isterijos sukėlimo bei amerikonų ir vokiečių maldavimo atsiųsti karių bei tankų „Lietuvai ginti“, iki Vladimiro Putino palyginimo su Adolfu Hitleriu, o Rusijos paskelbimo teroristine valstybe, demonstruojančia kvailumą (po kelerių metų). Juo labiau, kad aš, šių eilučių autorius, 2015–aisiais metais viešojoje erdvėje buvau išspausdinęs straipsnį „Vytauto Dalios dalia, arba Prezidentės metamorfozės paslapties beieškant“. (Šį straipsnį galima rasti 2019–aisiais metais išleistoje mano knygoje „Būti žmogumi pavojinga“.) Jame, remiantis visuomenėje nutylėta buvusio Prezidento Valdo Adamkaus dienoraščių knyga „Pareigos, kurios nesibaigia“ (V., 2015) ir kitais dokumentuotais liudijimais, buvo pabandyta patyrinėti priežastis tos metamorfozės – nuo Prezidentės „sukilimo“, vos nepasibaigusio jai apkalta, prieš politikos „vanagų“ (tarp kurių aršiausi – konservatoriai) Lietuvoje sukurtą proamerikietišką ir – tuo pačiu – antirusišką SISTEMĄ iki tarnavimo tai SISTEMAI ir – tuo pačiu – JAV interesams. Tarnavimą pačiu aukščiausiu lygmeniu, padedančiu atpirkti buvusį „paklydimą“ pirmosios kadencijos pradžioje.

Monografijoje Prezidento Valdo Adamkaus dienoraščių knyga net necituojama. Nėra jos ir Janeliūno knygos pabaigoje pateiktame „Literatūros sąraše“. Atrodytų, Valdo Adamkaus nuomonė apie Dalios Grybauskaitės „paklydimą“ prezidentavimo pradžioje netinkama net polemikai.

„Paklydimas“ monografijoje aiškinamas prabėgomis, tik pačios Prezidentės po daugelio metų sakomais pasiteisinimo žodžiais, paremtais neturėjusiomis tada pagrindo spėlionėmis. Esą „Tas šampanas, kurį ketino kelti Obama už nusiginklavimą, buvo tik dar vienas patvirtinimas, kad esame nesvarbūs ir mus ketina palikti „pilkojoje zonoje“. Todėl aš ir nenorėjau važiuoti į Prahą“ (p. 141). Kaip tuos, po daugelio metų pasakytus, pasiteisinimo žodžius suderinti su Valdo Adamkaus dienoraščiuose užfiksuotu 2010–ųjų metų ryžtingu jos pareiškimu (be „pilkųjų zonų“) Lietuvos televizijai – apie jau pasukusią naujuoju keliu Lietuvos užsienio politiką?

Tomas Janeliūnas, kaip dažniausiai būdinga tik „dvaro“ mokslininkams, nekritiškai vertina pačios Grybauskaitės bei jos patarėjų paaiškinimus ir dėl kitų tos metamorfozės niuansų. Pavyzdžiui, nejaugi mūsų Prezidentės požiūrio į Rusiją pasikeitimą dar iki Ukrainos įvykių nulėmė Vladimiro Putino „necenzūriškas bendravimas“ su Lietuvos vadove (p. 81), o Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos „sovietinės elgsenos požymiai“ sužlugdė taip gražiai pradėtą draugišką kaimynų bendravimą, galėjusį vėliau pakeisti net Astravo atominės elektrinės statybos vietą? (p. 110, 112).

Mokslininko tokio nekritiškumo nepateisina, o gal net dar daugiau jį paryškina prisipažinimas monografijos pristatyme: „Tikrai nebuvo mano tikslas kažkaip provokuoti, uždavinėti nepatogius klausimus arba aiškintis, kodėl ji padarė kokią nors klaidą“. Kitaip sakant, matyt, „nebuvo tikslo“ išsiaiškinti tikrąją tiesą apie tas bandymo pabėgti iš SISTEMOS ir vėliau grįžti į ją priežastis. O tai tikrai neatleistina mokslininkui.

Žinoma, knygos autorius su pasitenkinimu analizuoja Prezidentės triukšmingą sugrįžimą į SISTEMĄ, kai ji, išvengusi apkaltos, ne tik šokiruojančia visus „neprezidentine“ retorika, bet ir savo bekompromisiu veikimu kartu su ištikimais „ginklanešiais“ įsitvirtino Europos žandarų politinėje pozicijoje. Ir tai, atrodo, patinka knygos autoriui. Jis detaliai atskleidžia Dalios Grybauskaitės pastangas paveikti kitų Europos valstybių neryžtingumą dėl didesnių sankcijų Rusijai, paversti Lietuvą NATO, ypač svarbiausių šios organizacijos narių Vokietijos ir JAV, karinių bandymų poligonu, nors mūsų Konstitucijos 137-ajame straipsnyje aiškiai pasakyta: „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti (...) užsienio valstybių karinių bazių“.

Monografijoje fiksuojami visi svarbiausi Dalios Grybauskaitės žingsniai ruošiantis 2013–ųjų metų Lietuvos pirmininkavimui ir jau pirmininkaujant ES Tarybai – nuo kandidatų į mūsų šalies ministrus anglų kalbos „egzaminų“ iki Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus nepavykusio „išprievartavimo“ pasirašyti su Europos Sąjunga asociacijos sutartį. Po pastarojo neregėto Lietuvos spaudimo su „neuždėta vyšnaite ant torto“ taip buvo supriešinta Ukrainos visuomenė, kad net „dvaro“ mokslininkas Tomas Janeliūnas priverstas pripažinti: „Rytų partnerystės vadovų susitikimui vykstant kitoje šalyje, vadovaujant kitiems lyderiams, padėtis galėjo būti kitokia – tarkim, visai tikėtina, kad kiti lyderiai jau anksčiau būtų nuleidę rankas ir pripažintų, kad Ukrainos „atplėšti“ nuo Rusijos nepavyks (nors tai jau planingai ruošė mūsų SISTEMOS šefai amerikiečiai, – P. M.), o galbūt net nesieks suartinti Ukrainos ir ES pozicijų“ (p. 297). (Čia galima būtų ir tiesiau pasakyti, net nevyniojant į vatą: nepavykęs Viktoro Janukovičiaus „išprievartavimas“ sukėlė Maidaną ir po to sekusius tragiškuosius Ukrainai įvykius, o viso to nepaskutinė kaltininkė – mūsų ambicingoji Prezidentė!)

Tomo Janeliūno folianto pabaigoje paaiškėja, kad net knygos pavadinimas yra klaidinantis: „D. Grybauskaitė nesukūrė jokios naujos Lietuvos užsienio politikos doktrinos“. Tik esą „pripildė iki tol neretai tuštokus (?) doktrininius principus labai konkretaus užsienio politikos turinio“ (p. 293). Tik tiek.

Didžioji to „turinio“ dalis yra ypač skausminga Lietuvai. Po grįžimo į SISTEMĄ ne tik Rusija ir Baltarusija buvo įrašytos į priešų rangą, o mūsų šalyje sukelta karinė isterija. Per Dalios Grybauskaitės valdymo dešimtmetį dažniausiai dėl ambicingo Prezidentės veikimo nerastas, o kai kur net ilgam prarastas nuoširdus ryšys, galima sakyti, su visomis Lietuvos kaimynėmis. Ir Šiaurės šalys netapo, kaip tikėtasi, mūsų strateginėmis partnerėmis. Todėl Tomo Janeliūno šios monografijos pristatyme paskelbtą „D. Grybauskaitės doktrinos“ trumpą apibrėžimą („neleisime spardyti mūsų užpakalio...“) galima perfrazuoti šitaip: „Tai buvo doktrina, išspardžiusi mūsų užpakalius“.

P. S. Vos išleidęs knygą apie Dalios Grybauskaitės užsienio politikos „doktriną“, Tomas Janeliūnas jau suspėjo išgarsėti savo „išvemtu“ piktu laišku valdantiesiems, pavadindamas juos „valstybės parazitais“. O juk „valstiečių“ atėjimas į valdžią taip pat, kaip ir D. Grybauskaitės prezidentavimo pradžioje, buvo inspiruotas jų „sukilimo“ prieš tą pačią SISTEMĄ, kuri Lietuvos vidaus politikoje aiškiai paremta neoliberalizmo anomalijomis. „Valstiečiai“ nuo pirmųjų valdymo dienų buvo žvėriškai puolami, iš nepatyrimo ir margumo koalicijoje blaškėsi, kartais žengdavo žingsnį pirmyn, o du atgal, tačiau vis dar bando išsilaikyti, nekapituliuodami prieš SISTEMĄ. O ji štai išmetė į mūšį naują rezervą – konservatorių (pa)mokslininką (pagal to pikto laiško skaitytojo komentarą).

Susiję:

Politikos mokslininkas ragina baigti tyčiotis iš ant 15-17 proc. plūduriuojančios Žmonių partijos