Dvasios driskiai

Šiuolaikinėje kalboje gerai žinomas žodis „liumpenas“, vokiškai reiškiantis „skarmalių“. Italai juos dar vadindavo lacaroniais – driskiais. Pirmine prasme tai – žmogus be išsilavinimo, be specialybės, dažnai – be pastovaus darbo, daugeliu atvejų – tiesiog asocialas.

Ilgainiui „liumpeno“ sąvoka įgavo gilesnę, kultūrinę prasmę. Įprasta, jog žemiausio socialinio sluoksnio žmogus būtų ir žemiausio kultūros lygio, nors tai – ne visuomet tiesa. Jei kairieji visuomenę sluoksniuoja ekonominiais pagrindais, tai dešinieji – kultūriniais, taigi – sluoksniai šiose dviejose schemose gali skirtis, kai žmogus iš ekonominės viršūnės gali būti kultūrinėje apačioje arba atvirkščiai.

Liumpenas kultūrine prasme – primityvios mąstysenos, vulgarių manierų, siauro vertybių lauko individas, be to – šis vertybių laukas dažniausiai apsiriboja zoologiniais instinktais ir materialinėmis gėrybėmis. Šio sluoksnio iliustracija – žinomas televizijos šou personažas Budulis: jis – ne tik liumpenas, bet dar ir patenkintas tuo. Jo išsilavinimas, geriausiu atveju – proftechninė mokykla ir tai dar kažin, ar baigta, jo žodynas apsiriboja dviem trim dešimtimis žodžių, iš kurių gerą trečdalį sudaro keiksmažodžiai, jo santykiai su visuomene remiasi jėga, pačia primityviausia jos forma – fizine jėga.

Budulis nėra labai turtingas, bet labai norėtų toks tapti. Atskirais atvejais jis gali prasigyventi, dažniausiai – iš kriminalinės veiklos. Statistinis „budulis“ – jau bendrine prasme – ekonomiškai stovi žemesniajame, bet dar ne pačiame žemiausiame sluoksnyje. Už jį dar žemiau – „bomžas“, pirmine prasme – toks varganas žmogus, jog neturi net namų. Šiais laikais „bomžai“ gali juos turėti, bet vis tiek gyvena tokiame skurde, jog priversti elgetauti arba rinkti produktus iš šiukšlių dėžių. Skirtingai nei „budulis“, „bomžas“ retai būna patenkintas savimi, bet stokoja tai valios, tai objektyvių socialinių galimybių pakilti nors kiek aukščiau.

Yra dar trečia liumpenų grupė. Skirtingai nei įprasti „buduliai“, jie dėvi ne treningus, bet stilingus kostiumėlius, turi daug pinigų – ar bent turtingus tėvelius, dirba versle arba prestižinėse valstybės ir visuomenės įstaigose. Visu kitu jie mažai skiriasi nuo „budulių“. Mąstymas – primityvus, grindžiamas išmoktais modeliais ir stereotipais. Vertybių sistema – siaura ir lėkšta, nors zoologinius ir materialinius aspektus dar papildo socialinis arba dar ir politinis statusas. Santykiai su visuomene taip pat remiasi jėga, tik dažniau – socialine, ekonomine ir politine.

Dar vienas skirtumas – dėl geresnės materialinės padėties ir didesnių socialinių ambicijų šie žmonės dažnai turi gana gerą formalų išsilavinimą ar bent jo siekia. Žodynas – daug turtingesnis: įprastas vulgarybes papildo gerai išmokti tarptautiniai žodžiai, taip pat – kurios nors užsienio kalbos, dažniausiai – anglų – sąvokos. Tai irgi išreiškia tuštybę: aš – kietas, aš moku angliškai. O jei dar pasodrinsi kalbą kryptingų autoritetų citatomis, jau būsi viršūnėje.

Dalis šių žmonių – oficialiai apolitiški ir tuo didžiuojasi, kita dalis dalyvauja tik sisteminėse partijose ir organizacijose, galinčiose užtikrinti jiems socialinę galią ir padėtį, ne paslaptis, dažnai ir su tam tikra materialine ekonomine išraiška. Politika jiems – tik asmeninis verslas. Alternatyviose politinėse jėgose jų praktiškai nerasime, juk čia reikia aukotis, čia daugiau prarandi, nei gauni, čia motyvas dažniau būna idealistinis nei egoistinis. Nors būna išimčių – kai sisteminių jėgų gretos jau perpildytos, pats stokoji galimybių jose ką nors pasiekti, o galios ir padėties – labai norisi. Tokiais atvejais – iš bėdos – tinka ir antisisteminės jėgos.

Absoliuti dauguma šio sluoksnio atstovų – atviresni arba uždaresni kosmopolitai. Ne tik dėl to, jog kosmopolitizmas šiandien taip pat vyraujanti pasaulėžiūra, bet ir dėl to, jog dauguma praktinių atvejų kosmopolitizmas tėra bendro nihilizmo išraiška tautinėje plotmėje. Šiuo atveju įdomu sulyginti aukščiausiąjį liumpenų sluoksnį su žemiausiuoju – „bomžais“. „Bomžas“ pirmine prasme – tai žmogus be namų. Kosmopolitas – taip pat, tik dvasine prasme. Dvasinis „bomžas“.

Žvelgiant per politines stovyklas, daugiausiai aukščiausiojo sluoksnio liumpenų sutiksime tarp liberalų, įskaitant liberalus, pasivadinusius konservatoriais arba socialdemokratais. Autentiškasis konservatizmas reiškia aristokratiškas manieras, inteligenciją, pagarbą dvasinėms, dorovinėms, tautinėms vertybėms. Autentiškoji socialdemokratija – visuomeninį solidarumą, atstovavimą viešajam interesui. Net autentiškasis liberalizmas čia iškreiptas – juk jis reiškia pagarbą žmogaus asmeniui doros pagrindu (Džonas Lokas), net kai jo pažiūros – skirtingos (Volteras). Čia reiškiasi visiškai suvulgarinta liberalizmo forma: aš – viskas, visi kiti – niekas.

Primityvumas intelektualinėje srityje, vulgarumas – kultūrinėje, abejingumas ar netgi priešiškumas kitam – socialinėje, labai lėkšta moralinė erdvė ar netgi visiškas jos nebuvimas – svarbiausi dvasinių driskių bruožai. Socialinė ekonominė padėtis čia – mažiau svarbi. Dar klausimas, ar aukštesnysis driskių sluoksnis nėra labiau kritikuotinas už žemesnįjį – šiaip ar taip, aukštesnė socialinė padėtis ir daugeliu atvejų – geresnis išsilavinimas labiau įpareigoja.

Žemesniojo ekonominio sluoksnio liumpenai turi savo personažą – jau minėtą Budulį. Aukštesniojo sluoksnio liumpenams personažo dar trūksta – juk šiuo atveju daugeliui viešąsias erdves kuriančių asmenų tektų parodijuoti pačius save. Gal arčiausiai to būtų Sauliaus Poškos personažas, bet jis atskleidžia tik dalį šio sluoksnio savybių – labai didelį pasitenkinimą savimi ir intelektinį primityvumą. S. Poškos personažas nėra toks moraliai atstumiantis kaip Budulis, jis net kelia šiokių tokių simpatijų ar bent – užuojautą. Jis nėra niekšas.

Feisbuko erdvėse gyvena toks personažas – Protingas Chamas. Kiek jis protingas, galima diskutuoti, bet, be abejonės, išsilavinęs ir pasiturintis. Kraštutiniai kairieji įvedė gerą sąvoką – „liumpenburžuazija“, priešindami ją įprastam „liumpenproletariatui“. Kiek liumpenų pačioje kairėje – atskiras klausimas. Dabartinėse viešose erdvėse užtektinai personažų, galinčių iliustruoti „liumpenburžuaziją“ – savimi patenkintus dvasinius driskius, kuriuos nuo „budulių“ skiria tik socialinė ekonominė padėtis. Užkalniai, kvietkevičiai, bužinskai – bet kuris jų galėtų būti pagrindu šiam personažui. Gal rasis autonomiškas humoristas ir jį sukurs?