Kodėl aš rašau apskritai ir kur matau savo rašymo prasmę?
Jei, uždavęs šį klausimą, skaitytojas būtų atidesnis, jis perskaitytų žmonių padėką už tai. Net jei vienas vienintelis žmogus mano tekstuose rastų savo minčių atspindį, tai jau man būtų atlygis ir prasmė juos rašyti, nes tai suteikia žinojimą, kad esi ne vienas su tokiomis savo mintimis, kad turi bendraminčių arba kažką mano mintys privertė susimąstyti ir kažkiek pakeisti savo nuomonę.
Siekiantis tobulėti žmogus nuolatos seka ir stebi besikeičiantį pasaulį ir keičia savo nuomonę, priklausomai nuo to, kurie argumentai jam tuo metu atrodo įtikinamesni. Ir gali klysti. Tą darau ir aš. Ačiū jums už tai, kad skaitote, už tai, kad komentuojate ir tuo keičiate mane taip pat.
Dar: aš esu tikinti, bet nesu religinga, todėl nesu studijavusi religijotyros, nesu įsigilinusi į religijų aiškinimą. Tačiau tikiu, kad jei visų religijų visos maldos (meditacijos, joga, cigun) pasaulyje turi tą patį dažnį (atrodo, 852 Hz?), tai ar nereiškia, kad meldžiamasi, kreipiamasi į Kūrėją viena ir ta pačia malda? Jei yra viena malda, o tai visų religijų pagrindas, tai vadinasi, yra vienas Kūrėjas, vienas tikėjimas pasaulyje.
Kam viso to žmogui reikia apskritai? Tam, kad pajaustum harmoniją su Visata, pusiausvyrą savyje, pilnatvės jausmą ir džiaugsmą, kad esi ant tos pačios bangos. O džiaugsmas yra laimės išraiška.
Tik religiją pavertus komercija, tikėjimo išraiška – malda – yra suskaldoma į „skirtingas“ maldas, priešinami vienos religijos išpažinėjai su kitos, keliami religiniai ir kiti karai, tuo pačiu patyliukais, nemačiom, kaupiami didžiuliai pinigai ir turtai. O tai jau reiškia didžiąją politiką ir taip daroma įtaka žmonijai, kad ją būtų galima valdyti. Bet tai jau nebeturi nieko bendro su žmogaus dvasiniu tobulėjimu ir jo dvasiniu gyvenimu.
„Esi sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ – mano galva, tai reiškia, kad beveik kiekvienas turi potencialo (gimsta visi tokie patys) turėti sąžinę, intuiciją, empatiją, nuojautas, norą padėti, daryti gera, kurti, gimdyti. Tik ne kiekvienas gyvenimo tėkmėje tuo naudojasi, o ne retas atvejis, kai žmogus net neįtaria visa tai jau turįs. Toks ir nesupras, apie ką čia aš kalbu.
Bet tai nereiškia, kad jei man intuicija sako „daryk tai“, turėčiau to nedaryti.
Pagarbiai,
Jūsų Emilija
Susiję:
Kai valgoma žmogiena
