Finansų ministerija patvirtino – 7 milijonų litų Zigmo Vaišvilos skola buvo melas

Rugpjūčio 21 d. įvyko Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija Seime.

Po 2013 m. sausio 13-osios Zigmo Vaišvilos kalbos „Lietuvai reikia meilės tiesoje“, pasakytos Seimo tribūnoje, tiesą apie Dalios Grybauskaitės biografiją ir jos veiklą nuolat lydi išskirtinis ir pykčio kupinas melas apie Zigmą Vaišvilą. Pirmą kartą apie šią tiesą signataras prabilo dar 2009 m. Prezidento rinkimų metu.

2013 m. vasario 16 d. lrytas.lt interviu „Išsigandome Tiesos ir Tautos valios?“ ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. spaudos konferencijoje „Melas buvo, yra ir bus melas“ Seime Zigmas Vaišvila prabilo apie šios Tiesos sakymo kainą – nuo 2009 m. liepą specialiai suburtos prokurorų grupės tikslų iki bandymų finansų ministerijos vardu civiline tvarka prisiteisti nuo 2005 m. neegzistuojančios AB „Oruva“ 7 mln. litų Zigmo Vaišvilos vadovaujamos UAB „FF Lizingas“ tariamą skolą.

Šiemet finansų ministerija teisme patvirtino, kad ši tariama 7 mln. Lt skola neegzistuoja. Tokiu būdu oficialiai pripažinta, kad šis ne tik finansinis, bet, visų pirma, propagandinis ir moralinis Zigmo Vaišvilos spaudimas, naudotas teisėsaugoje ir teismuose bei skelbtas viešai, buvo Melas. Signataras spaudos konferencijoje pateiks tai patvirtinančius faktus ir priežastis, pasekmes. Tai padės norintiems susivokti, kodėl Zigmas Vaišvila atsisakė dalyvauti šių metų Respublikos Prezidento rinkimų kampanijoje.

PAPILDYTA

Atsakymai į klausimus:



Spaudos konferencija:


Visas perskaityto pranešimo tekstas:

Š.m. kovo 7 d. spaudos konferencijoje Seime patvirtinau, kad į visuomeninį ir politinį gyvenimą grįžau ne dėl dalyvavimo Respublikos Prezidento rinkimuose, nes niekada nesiveržiau į vadovaujančius postus. Sąjūdyje, visų pirma, buvau juodadarbių tarpe, niekada neatsisakęs būti ten, kur kiti vengdavo. Pagal dabartinį politikos suvokimą, aukojau politinę karjerą dėl tiesos sakymo. Dėl tiesos apie K. Prunskienę, V. Landsbergį, D. Grybauskaitę. Dėl neleidimo vogti KGB archyvus ir ginklų nupirkimą valstybei tiesiogiai, o ne V. Landsbergio nurodytoms G. Konopliovo įmonėms. Ne visiems patiko ir mano nuomonė dėl Tautos valios, tiesos apie Europos Sąjungą ir eurą. Ir visai negerai, kad šiek tiek išmanau ir teisę, ekonomiką.

Suvokdamas, kad savo veikla ir nuostatomis sužadinau daugelio mūsų piliečių viltis, jog dalyvausiu Respublikos Prezidento rinkimuose, visų atsiprašiau ir iš politinės kampanijos pasitraukiau. Prisiimti darbą, kuriam negalėčiau skirti visas savo jėgas ir laiką, neatsakinga. Tam nepritarė ir šeima, taip pat turinti teisę į savo nuomonę. Šeima visada buvo drauge, mokėjo ir tebemoka už tai savo kainą.

2013 m. rugpjūčio 22 d. spaudos konferencijoje „Melas buvo, yra ir bus melas“ įvardinau ir tiesos sakymo kainą 2009 m. apie būsimą Respublikos Prezidentę. Net www.regnum.ru paskelbė, kad eurokomisarės D. Grybauskaitės kompromitacijos kampanija užsiima profesionalūs polittechnologai – šiai Kremliaus svetainei nepatiko 2009 m. gegužės 11 d. Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro Z. Vaišvilos interviu balsas.lt „Dalia Grybauskaitė begėdiškai meluoja”. Vietinės svetainės alfa.lt ir delfi.lt paskelbė tik melo rinkinį apie signataro vadovaujamą UAB „FF Lizingas“ dėl jos veiklos su BAB „Oruva“ ir buvusių teisminių ginčų su Latvijos AS „Parekss banka“. Paskelbė iki rinkimų, o reikalavimus paneigti melą paskelbti iki rinkimų nebeliko laiko. Vienintelis „Laisvas laikraštis“ išdrįso tai padaryti.

Iškart po Prezidentės D. Grybauskaitės inauguracijos 2009 m. liepą mobilizuota 5 prokurorų grupė siekė pareikšti man įtarimus dėl BAB „Oruva“ turto iššvaistymo. Turto, kurio valdyti man niekas niekada net nebuvo patikėjęs. Šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2011-02-15 Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimu po to, kai raštu prokuratūrai pateikiau ne tik savo paaiškinimus, bet ir prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl D. Grybauskaitės vadovaujamos finansų ministerijos atstovų veiksmų, iššvaistant BAB „Oruva“ turtą nepagrįstais šios įmonės turto nukainavimais (per 33,7 mln. Lt pagal teismo ekspertizės duomenis) ir paslapčia nuo kreditorių komiteto į BAB „Oruva“ sąskaitą latviškame AS „Parekss banka“ sumokant beveik 25 mln. Lt, kurių ši ministerija neturėjo teisės mokėti, ir padarant dėl to valstybei papildomą 7 mln. Lt žalą dėl pasikeitusio valiutų kurso. Tai nustatė ne kažkas, o Valstybės kontrolės departamentas.

Savo nelaimei tuo metu dar nežinojau apie neoficialų pavedimą klusniems vykdytojams sudaryti kai kam sąlygas BAB „Oruva“ dyzelinių variklių gamybą nupirkti kaip metalo laužą. Tačiau tam trukdė teismo leista pobankrotinė BAB „Oruva“ gamybinė veikla, finansuota UAB „Parex lizingas“ (dabartinis pavadinimas – UAB „FF Liizngas“). Tam ir daryti šie nukainavimai. Prokuratūra, nutraukdama šį ikiteisminį tyrimą, konstatavo, kad BAB „Oruva“ turtą iššvaistė ne administratorius ar dalies šio turto pirkėją atstovavęs Z. Vaišvila, o finansų ministerijos atstovai balsavimais kreditorių komitete dėl šių nepagrįstų nukainavimų. Finansų ministerija neleido administratoriui kreiptis į teismą ir dėl lėšų priteisimo iš AS „Parekss banka“.

2014-05-08 d. spaudos konferencijoje „Dėl Prezidentės Dalios Grybauskaitės baudžiamosios atsakomybės“ pranešiau, kad pateikiau prokuratūrai skundą dėl prokurorų neveikimo, nes iki šiol negavau jokio procesinio nutarimo dėl mano 2010-11-26 prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šių finansų ministerijos, vadovaujamos D. Grybauskaitės, atstovų galimai nusikalstamų veikų – nei apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą, nei apie atsisakymą jį pradėti.

2014-06-06 nutarimu Šiaulių apygardos prokuratūra patvirtino, kad joks procesinis nutarimas pagal 2010-11-26 Z. Vaišvilos prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl finansų ministerijos vadovų ir atstovų veikų priimtas nebuvo, tačiau ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakė dėl senaties, teigiant, kad 189¹ straipsnis dėl neteisėto praturtėjimo į Baudžiamąjį kodeksą įvestas tik 2010-12-11 d. Šiuo atveju prokuratūra nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei šios įstatymo pataisos iniciatorės Prezidentės D. Grybauskaitės nuomone, kad tais atvejais, kai asmenys neteisėtai praturtėjo, senatis netaikytina. Kukli Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rekomenduoja kiekvienu atveju žiūrėti individualiai. Suprantu, kad šiuo atveju sudėtinga tai daryti, nes tuometinė finansų ministrė, kaip tyčia, tų įvykių metu įsigijusi gyvenamąjį namą, tapo Respublikos Prezidente. Padaryti tai vien iš finansų ministro atlyginimo, akivaizdu, kad neįmanoma. Tačiau skirtingai nei buvę FNTT vadovai, būdama valdininke būsimoji Prezidentė sugebėjo įsigyti namą. Todėl ji verta būti bent finansų ministre. Tik bėda, kad tam, kas nuosavybės teise įgijo didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, pagal BK 189¹ str. 1 d. tokios galimai nusikalstamos veikos užtraukia baudžiamąją atsakomybę - baudą ar laisvės atėmimą iki 4 metų. Ginčą dėl šio ikiteisminio tyrimo pradėjimo dar nagrinės Šiaulių apygardos teismas.

Nepavykus mane įveikti baudžiamąja byla, pabandyta tai padaryti teismuose civiline tvarka. Finansų ministerija 2011-03-23 Šiaulių apygardos teismo nutartimi „sugebėjo“ įgyti nuo 2005 m. neegzistuojančios AB „Oruva“ neegzistuojančią 7 mln. Lt reikalavimo teisę į UAB “FF Lizingas”, remiantis žinomai melagingu jos atstovų paaiškinimu, kad UAB „FF Lizingas“ pirko iš BAB „Oruva“ tariamai finansų ministerijai įkeistą turtą. Teismas sugebėjo „išnagrinėti“ šią bylą finansų ministerijai net nenurodžius, kas bylos atsakovas ir, be abejo, UAB „FF Lizingas“ nesant net bylos dalyviu. Nieko nelaukdama finansų ministerija kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl šios tariamos skolos prisiteisimo iš UAB „FF Lizingas“, teismas laikinųjų apsaugos priemonių būdu areštavo šiai sumai UAB „FF Lizingas“ turtą, tokiu būdu faktiškai sustabdė įmonės veiklą.

2013-01-25 Vilniaus apygardos teismo sprendimu finansų ministerijos reikalavimas buvo patenkintas, nors 2012-01-19 nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas buvo konstatavęs, kad ši 2011-03-23 Šiaulių apygardos teismo nutartis nesukuria jokių teisių ir pareigų nei finansų ministerijai, nei UAB “FF Lizingas”. 7 mln. Lt argumentu spekuliuota po kiekvieno mano viešo pasisakymo.

2013-11-07 d. spaudos konferencijoje Seime pranešiau, kad 2013-11-06 d. Lietuvos apeliacinis teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo sprendimą dėl šios tariamos 7 mln. Lt skolos priteisimo finansų ministerijai iš UAB “FF Lizingas” ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atkreipus dėmesį į tai, kad netikrinta, ar toks reikalavimas egzistuoja, ar tikrai UAB „FF Lizingas“ iš BAB „Oruva“ pirko finansų ministerijai įkeistą turtą.

2014-07-16 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs šią bylą iš naujo, atmetė finansų ministerijos ieškinį, konstatavęs, kad finansų ministerija net neturi įkeitimo teisės į kilnojamąjį AB „Oruva“ turtą, nes neįregistravo šios kilnojamojo turto įkeitimo sutarties hipotekoje. Įdomu, kad finansų ministerija dėl tokios registracijos nesikreipė į hipoteką ir kitais valstybės garantijų atvejais, nors Seimas šį terminą atidėliojo net 4 kartus.

Galų gale dvyliktais bylinėjimosi metais teismas atkreipė dėmesį į visose bylose esančias hipotekos pažymas, patvirtinančias, kad finansų ministerija neturi įkeitimo teisės, kuria ir grindė šiuos neegzistuojančius savo reikalavimus. Tačiau svarbiausia yra ne tai, kad teismas atmetė šį ieškinį, bet tai, kad finansų ministerija šioje byloje pateikė 2014-04-09 d. patikslintą ieškinį, kuriuo finansų ministerija vietoje garsiųjų 7 mln. Lt beprašė teismą priteisti jai iš UAB „FF Lizingas‘ tik 86`487 Lt! Kodėl tiek mažai? Todėl, kad 2013-11-06 nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas privertė finansų ministeriją palyginti jos ir AB „Oruva“ turto įkeitimo sutartį su UAB „FF Lizingas“ iš BAB „Oruva“ pirkto turto sąrašu ir pirštu parodyti – kuris gi UAB „FF Lizingas“ pirktas turtas įkeistas ministerijai. Vargais ne galais, kad neatsisakyti išvis šio ieškinio, finansų ministerija šiuose dviejuose sąrašuose „atrado“, pavadinkime, panašių turto vienetų, tariamai įkeistų finansų ministerijai, ir pateikė teismui patikslintą ieškinį su šia kuklia suma. Svarbu ir tai, kad byla jau išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Tad apeliacinės instancijos teisme teks vargti tik šių 86`487 Lt ribose. Tokiu būdu pati finansų ministerija pripažino, kad 7 mln. Lt propagandinis triukšmas buvo primityvus ir chamiškas melas, manant, kad ministerijos munduras leidžia taip elgtis. Šiuo metu sprendžiasi ir ikiteisminio tyrimo klausimas už žinomai melagingų duomenų pateikimą teismui ir jų pagrindu įgytos 7 mln. Lt reikalavimo teisės į UAB „FF Lizingas“ įgijimą, nes tai yra akivaizdus sukčiavimas. Pagal bylos duomenis, visi šie melagingi faktai finansų ministerijai buvo žinomi bent nuo 2003-01-13 d., t.y. finansų ministerija melavo visiems, taip pat ir teismams daugiau kaip 11 metų! Melavo ir visoms Vyriausybėms, kurioms iki šiol šio melagingo bylinėjimosi pretekstu finansų ministerija vilkino pateikti nuo 2005 m. nebeegzistuojančios AB „Oruvos“ skolos valstybei – per 104 mln. Lt – nurašymą. Kitos, ne tokios senos, net egzistuojančių įmonių skolos valstybei senai nurašytos. Net dabar tai nedaroma. Suprantama - prieš euro įvedimą tai pablogins Lietuvos finansinius rodiklius.

Beje, tiems, kurie galvoja, iš kur Zigmas turi (teisingiau – turėjo) tokius turtus, paaiškinsiu. 10000 Lt įstatinio kapitalo UAB “Parex lizingas” įsteigėme 1997 m. drauge su latvišku AS “Parekss banka”. Nuosekliai ir pamažu įmonė, atlyginimai ir lizingo portfelis didėjo, įstatinis kapitalas iš pelno paaugo iki 3,76 mln. Lt, kol latviškos pusės steigėjai sumanė, kad mauras savo darbą padarė ir laikas jį išmesti. Nesutikome “perrašyti” latviškai pusei savo akcijas, prasidėjo mūsų dusinimas. Neįveikus mūsų paprastai (įmonės valdymas buvo sudėliotas latviškos ir lietuviškos pusių pariteto pagrindu), 2003 m. lapkrityje prasidėjo antpuolis, kurio scenarijus identiškas AB Snoro banko „suvalgymui“ – teismo paskirtas reikiamas administratorius UAB „Parex lizingas“ vardu sutiko su visais melagingais „Parex“ grupės argumentais, taip pat ir su bankroto bylos iškėlimu. Tik skirtingai nei Snoro banko atveju, mums 2004 m. pavyko apskųsti Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl UAB „Parex lizingas“ bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos apeliacinis teismas paskyrė ekspertizę, kuri nustatė, jog pagrindo bankrotui nėra. Prasidėjus ir ikiteisminiam tyrimui dėl „Parex“ grupės ir administratoriaus veikų, ginčus su „Parex“ grupe baigėme 2007 m. teismo patvirtinta taikos sutartimi. Jos pagrindu įmonės pavadinime atsisakėme žodžio „Parex“, už žalą, neteisėtais veiksmais padarytą įmonei, užskaityta pusė „Parekss banka“ įmonei suteiktos paskolos, už žalą, neteisėtais veiksmais padarytą akcininkui Zigmui Vaišvilai, „Parex“ grupė perleido man savo akcijas. Tokiu būdu popieriuje tapau milijonieriumi.

Mano skaičiavimais, šis karas „Parex“ grupei kainavo apie 50 mln. Lt. Nesu naivus, todėl dėl šių priežasčių nenustebau, jog 2009 m. prie mano nedraugų (Matonių šeimos, buvusio „Parekss banka“ vadovo Valerij Kargin, jų bendraminčių Turto banke ir finansų ministerijoje) 2009 m. prisijungė kandidatės į Prezidentus ir buvusios finansų ministrės D. Grybauskaitės komanda. Tad jungtinė suokalbininkų bendrija sustiprėjo „rimtiems žygiams“.

Šios jungtinės bendrijos stiprumą patvirtina ir tai, kad tik po to, kai teismai net du kartus panaikino Generalinės prokuratūros atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininko persiųstą medžiagą dėl neteisėtų priemonių prieš Z. Vaišvilą naudojimą, tyrimas buvo pradėtas tik 2013 m. gruodyje. Beje, keistu pagrindu – dėl tarnybinių pareigų neatlikimo (BK 229 str.). Jei tai nėra visiškas blefas ir tik formalumas, tai matau vienintelį tam pagrindą - operatyvinės veiklos ar kriminalinės žvalgybos priemonės prieš mane buvo sankcionuotos, tačiau kažkas neatliko tarnybinių pareigų ir laiku jų nepratęsė. Tyrimas paviršutiniškai pasidomėjo tik neteisėtai gauta medžiaga iš neišnagrinėtų bylų ar LITEKO sistemos ir jos panaudojimu teismuose prieš mane, kitus UAB „Skomė“ akcininkus ir UAB „FF Lizingas“. Parodymus tyrimui pateikiau ir aš. Beje, buvau informuotas, kad būsiu kviečiamas dar vienai apklausai dėl neteisėtos mano elektroninės erdvės ir tiesioginės kontrolės. Tačiau prieš pat Prezidento rinkimus šis tyrimas paskubomis buvo nutrauktas. Iš Vilniaus apylinkės prokuratūros, kuriai buvo nuleistas vadovavimas bylai, nutarimo supratau, kad nieko daugiau netirta, kad net apklaustieji advokatai pateikė akivaizdžiai melagingus paaiškinimus, kuriuos paneigtų vien teismo posėdžių garso įrašai. Juozas Matonis apklausoje net prisipažino, jog neteisėtai gavo ir naudojo šią medžiagą. Tačiau viskas gražu ir gerai – tirti nereikia. Dabar vyksta teisminiai ginčai dėl šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Paprašiau pradėti ikiteisminį tyrimą ir dėl akivaizdžiai melagingų liudytojų parodymų. Tokia kasdienybė.

Atrodytų, reikia džiaugtis finansų ministerijos ir ją atstovaujančio Turto banko prisipažinimu melavus dėl 7 mln. Lt tariamos skolos. Tačiau metų metais trukęs šio masto Vilniaus apygardos teismo areštas UAB „FF Lizingas“ turtui bent šiai dienai pasiekė savo rezultatą – po antrojo bandymo jungtinei oponentų komandai pavyko pasiekti, kad 2013 m. lapkričio 13 d. įsiteisėjo 2013-09-10 Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos UAB „FF Lizingas“ iškėlimo. Teisėjas D. Rinkevičius net neleido parduoti įmonės turtą varžytinėse pagal paskelbtą antstolio patvarkymą – turtas bus parduotas bankroto byloje, nors įmonės balanse – per 13 mln. Lt, o reikalavimai įmonei – apie 2 mln. Lt. Formaliai pasinaudota atlyginimų vėlavimu, nors turto pardavimas varžytinėse būtų šį klausimą išsprendęs. Po karų su „Parex“ grupe su UAB „FF Lizingas“ darbuotojais draugiškai, bet ne formaliai sutarėme krizės metu nemažinti atlyginimų ir kantriai sulaukti, kada baigsis ginčai su finansų ministerija, ir gražiai išsiskirstyti. Tačiau oponentai surado būdą - bene labiausiai darbuotojų tarpe pinigus mėgstanti UAB „FF Lizingas“ vyr. finansininkė dėl vėluojančio atlyginimo inicijavo bankroto bylą, į kurią netruko įsijungti ir oponentai. Prieš tai ji dar pasisavino apskaitos duomenis, kuriuos nebijojo naudoti net oficialiame susirašinėjime, pasisavino dalį dokumentų, pagal kuriuos ji pati skolinga įmonei. Prokuratūra nepanoro tirti šią vagystę.

Įdomiausia, kad pasiekus tokią pergalę oponentai nepanaudojo bankroto bylos UAB „FF Liizngas“ iškėlimo propagandai prieš Z. Vaišvilą. Manau, kad tuo pat metu 2013-11-06 nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas nustatė rėmus pirmos instancijos teismui, kuriuose 7 mln. Lt blefas negalėjo nepaaiškėti. Tai nepalyginamai skaudžiau buvusiai finansų ministrei, dabartinei Respublikos Prezidentei. Analizuojančių įvykius ir jų priežastis dėmesį atkreipsiu į tai, kad po šių įvykių Prezidentės D.. Grybauskaitės komandą tyliai paliko patarėjas nacionalinio saugumo klausimams Jonas Markevičius.

Oponentams pavyko surikiuoti reiklaus taip, kad teismas paskyrė ir jiems reikiamą administratorių – garsiąją UAB „Admivita“. Teisėjas D. Rinkevičius dažnokai bankroto administravimui skiria šią įmonę. UAB „FF Lizingas“ administratoriaus net nesiūlėme, nes akivaizdu, kad įmonė buvo moki. Jei ne tas nelaimingas 7 mln. Lt areštas. Tiems, kuriems UAB „Admivita“ pavadinimas mažai ką sako, priminsiu, kad šios įmonės ar tose pačiose rankose ir tame pačiame ofise dirbančios UAB „Ius positivum“ administruojamose bankroto bylose retai administratorių neištinka baudžiamoji byla dėl jo veiklų. Įdomu, kas jas dengia - pagal viešai skelbiamą informaciją šalia stovi tik a.a. tėvas advokatas ir sūnus Riabčiukai, bene labiausiai pagarsėję pusės milijono litų suma, kurią už sužalotą kūdikį jiems, o ne kūdikio tėvams pervedė Marijampolės ligoninė. Po šio įvykio abu atsisveikino su advokatavimu.

Pasižymėjo UAB „Admivita“ jau ir UAB „FF Lizingas“ bankroto byloje. Oponentai suprato, kad teismuose paaiškėjus finansų ministerijos 7 mln. blefui, jie neturės daugumos kreditorių susirinkime. Todėl buvo sumodeliuota dar vieną galimai nusikalstama veika – administratorius UAB „FF Lizingas“ bankroto byloje pateikė teismui tvirtinti neegzistuojančius reikalavimus, dėl kurių teisme vyksta ginčai. Tokiu būdu, vėlgi pateikus teismui žinomai melagingus duomenis, patvirtinta 1,7 mln. Lt reikalavimo teisių į UAB „FF Lizingas“. Bepigu tai daryti, kai abi puses teisme atstovauja bendro intereso siekiantys asmenys, o teisėjas jau ne kartą yra skyręs bankroto bylose šį administratorių. Todėl ikiteisminis tyrimas dėl šios administratoriaus „drąsos“, manau, dienų klausimas. Labiau nustebino teisėjas D. Rinkevičius, kuris matydamas, kad yra šalių ginčas teisme dėl reikalavimo, bankroto byloje patvirtino šį reikalavimą. „Drąsūs“ kai kurie mūsų teisėjai.

Tačiau grįžkime prie „garsiųjų“ finansų ministerijos 7 mln. litų. Pačiai ministerijai teisme atsisakius šio reikalavimo ir pripažinus, kad jis buvo nepagrįstas, vienareikšmiškai aišku, kad atkurtas UAB „FF Lizingas“ mokumas. Kreipiausi į administratorių, kad sušauktų dėl šio klausimo kreditorių susirinkimą. Pažeisdama teismo nustatytus terminus, UAB „Admivita“ nešaukia net pirmojo UAB „FF Lizingas“ kreditorių susirinkimo.

Štai tokia nuo 2013 m. gruodžio 10 d. bankroto procedūros būdu iš UAB „FF Lizingas“ direktoriaus pareigų atleisto ir nelabai laiko turinčio kitiems darbams signataro Zigmo Vaišvilos kasdienybė. Ir kaina už tiesos apie D. Grybauskaitę pasakymą 2009 m. Tokio krūvio teismuose ir teisėsaugos institucijose, įtampos ir psichologinio, moralinio bei finansinio presingo nelinkėčiau niekam. Deja, visų pirma, šeima moka už tai. Toks ir oponentų tikslas.

Tačiau žingsnis po žingsnio, manau, atomazga artėja. Štai šiemet galų gale teismo paskirta ekspertizė nustatė, kad iš kitų UAB „Skomė“ akcininkų šią bendrovę Juozas Matonis su bendrininkais pasisavino už kainą, keliasdešimt kartų mažesnę nei rinkos kaina. Iš čia išplaukia ir baudžiamoji atsakomybė. Teismai civilinėse bylose jau patvirtino ir UAB „Skomė“ direktoriaus J. Matonio įvykdytą 0,5625 mln. Lt iššvaistymą, nuplaunant įmonės lėšas suklastotų dokumentų pagrindu net į Honk - Kongą. Lauksime ir baudžiamosios atsakomybės. Kartais ir Dievulis padeda. Juozo Matonio brolis Algirdas, įkliuvęs girtas už vairo, net pamiršo įvykdyti iki galo valstybei svarbią savo užduotį – pranešti, matyt, šalies vadovei, užtarusiai jį dėl nuodėmių dirbant KGB, kad Lietuvą rusai puola. Viešpatie, kokiems žmonėms patikima vadovauti valstybės kriminalinei policijai!

Galima ir reikia, pajuokauti, bet tikrai niekam nelinkėčiau būti tokio dėmesio centre. Beje, iš esmės tai prasidėjo po to, kai 1991 m. vis tik išvaikiau KGB dokumentų grobstytojus. Tai, kas buvo iki tol, buvo daug paprasčiau – žinojau, ką darau, dėl ko darau, ir žinojau, iš ko ir dėl ko gali tikėtis smūgio ar šūvio. Po 1991 m. žlugusio Maskvos pučo, kai sulaukėme išsvajoto Lietuvos tarptautinio pripažinimo, buvimas valdžioje netruko pasidaryti kokčiu. Ir pavojingu – 1992 m. ginklų pirkimas iš Rusijos pagal V. Landsbergio aprobuotą scenarijų, kuriam nepaklusau, tai patvirtino su kaupu. Būti valdžioje ir turėti savo nuomonę tapo baisu. Tuo požiūriu 1991 m. sausio 13-ąją buvo paprasčiau. Daugmaž buvo aišku, kas kurioje barikadų pusėje yra, ir barikados buvo aiškios, konkrečios.

Labai užjaučiu ukrainiečius. Ne jų valdžią, bet piliečius. Vertindami šiuos įvykius, pabandykime nesutapatinti Ukrainos valdžios, joje esančių oligarchų ir paprastų piliečių. Tuomet ir mums bus lengviau susigaudyti Lietuvoje. Jei taip pat nesutapatinsime Lietuvos su jos valdžia.

Susiję:

Prezidente Dalia Grybauskaite – melas buvo, yra ir bus melas