„Fluxus“ penkmečio spektaklis Vilniuje – be Lietuvos teisėsaugos dėmesio

Keista, nes Fluxus judėjimo pradininkas Jurgis Mačiūnas 1975 metais sugebėjo dėl savo „linksmanamių“ fliuksinio kooperatyvo sulaukti itin rimto dėmesio iš paties Niujorko valstijos teisingumo ministro bei jo pavaduotojo. Pastarieji griežtai pareikalavo visų „Good Deal Realty Corp.“ finansinių dokumentų, turto apskaitų, bankų suvestinių, anuliuotų čekių ir indėlių išrašų...
 
Čia iškyla toks fliuksiškas klausimas, kas ne taip yra Lietuvoje? Ar 2013-ųjų Vilniaus fliuksinis centras neprilygsta 1975-ųjų Niujorko fliuksiniam kooperatyvui?

Artūras Zuokas, Vytautas Landsbergis, Jonas Mekas, Vytautas V. Landsbergis, Kristijonas Kučinskas... Kai kuriuos šių vardų neabejotinai esate girdėję ar net matę, bet kas gi sieja šiuos tarsi visai skirtingus asmenis?
 
O gi vilnietiškasis fluxus. Ir ne koks nors nemokamas visai liaudžiai, kaip teigė savajame manifeste pasaulinio fluxus judėjimo pradininkas Jurgis Mačiūnas kapitalistinėje Amerikoje ir Europoje, o tik išrinktiesiems Vilniaus fliuksinėje citadelėje ir tik už 5 milijonus dolerių, t. y. už 12,5 milijono litų.
 
Fliuksinės paveldosaugos ypatumai
 
Ką gi, tam vargo pelei Jurgiui Mačiūnui fliuksiškai pamojuokime kažkuria kryptimi Anapilio link, nes dabar jo vietą be jokių manifestų ir padrąsintas didžiai įtakingų vilnietiškų fliuksistų užėmė linksmasis fliuksinės paveldosaugos kūrėjas Jonas Mekas. Iš paties Niujorko, kur nuo bado kadaise buvo išgelbėtas to paties Jurgio Mačiūno.
 
Tačiau po geros bado dietos kai kurių asmenų apetitas gali padidėti
neprognozuojamai. Bemaž fliuksiškai. Kai net subręsta geniali idėja tapti pasaulinio masto įgaliotuoju fluxus atstovu Lietuvoje. Negana to, kažkaip paveldėtus tarsi Jurgio Mačiūno kūrinius naujasis fluxus atstovas ir įgaliotinis Lietuvoje Jonas Mekas nusprendė parduoti Vilniaus fliuksistams tik už 5 milijonus dolerių. Visai neblogas lietuviškai atgimusio (ar išsigimusio, bet tai irgi labai fliuksiška) fluxus performansas Vilniuje vos už 12,5 milijonų litų. Ką gi, spektaklius Lietuva mėgsta...
 
Iki šiol į gana neaiškią Vilniaus fliuksinę istoriją žvelgiau gana linksmai. Nes juk puikiai žinojau, kad fluxus esmė yra pokštas ir išdaiga, kurių daugybę prikrėtė fliuksinio judėjimo pradininkas Jurgis Mačiūnas. Bet... per penkerius ilgos kantrybės metus nuo 2007-ųjų ankstyvo pavasario iki 2013-ųjų vasaros pabaigos galiausiai paaiškėjo, kad tai visai ne išdaiga ir ne pokštas, o penkiais milijonais dolerių (t. y. 12,5 mln. litų) įkainotas vilnietiškai fliuksinis „hepeningas“ siauro rato išrinktiesiems. Deja, ne liaudžiai, kaip to reikalavo savo manifeste fluxus pradininkas Jurgis Mačiūnas. Koks nusivylimas liaudies atstovei!
 
Štai toks nusivylimo kartėlis, nesulaukus Vilniuje ilgai laukto fluxus pokšto už 5 milijonus dolerių, subrandino mintį jau kaip profesionaliai menotyrininkei patyrinėti vilnietiškąją fluxus versiją. Iš pagrindų. Ir nuo pat pradžių. Nuo Niujorko iki Vilniaus ir vėl atgal, ir vėl pirmyn, ir taip daug kartų.
 
Fliuksiniai viražai nuo KGB ir CŽV iki...
 
Apie sovietiškai fliuksinio bendradarbiavimo 1963-iųjų laiškus iš Vilniaus Raudonosios Armijos prospekto nuo Vytauto Landsbergio Jurgiui Mačiūnui ir pastarojo nuostabą. Apie KGB ir CŽV fliuksinius bendradarbius Niujorke. Apie japonams žinomą Vytauto Landsbergio įkurtą Fluxus partiją, kuri nuvertė komunistų vyriausybę, ir ne tik japonams pagarsintą fluxus festivalį 1966-aisiais Vilniuje. Apie Jono Meko fliuksinę paveldosaugą ir šio naujojo fliuksinio kapitalisto 2010-ųjų teismines bylas prieš buvusį partnerį Harrį Stendhalį, kurio galerija Niujorke vilnietiškiesiems fliuksistams buvo reikalinga 5 milijonų dolerių fliuksinei transakcijai. Apie darnų fliuksinį bendradarbiavimą iš pažiūros skirtingų vilnietiškų klanų iki ir po milijoninių transakcijų. Apie įslaptintas viešosios meno įstaigos JMVMC saugyklas su fliuksiniais tarsi Jurgio Mačiūno kūriniais, kurių iki šiol nuo 2007-ųjų dar niekas nematė (išskyrus vilnietiškąją fliuksininkų valdybą ir išradingąjį fliuksinio paveldo kūrėją Joną Meką).
 
Tad kviečiu drąsiai žengti į šio nepakartajomai įstabaus vilnietiškojo „fluxus hepeningo“ tyrimo labirintą. Nors ne, greičiau – vilnietiškojo „fluxus performanso“ užkulisius. Pažadu, kad pasakojimas bus įdomus ir fliuksiškai kinematografiškas, net iš kelių dalių.

Pirmiausia siūlau susipažinti su vienu iš paminėtų naujosios fliuksinės bangos Vilniuje rinktiniu nariu Kristijonu Kučinsku, kuris nuo pat pradžių 2007-aisiais vilnietiškosios fliuksinės valdybos buvo paskirtas vadovauti fliuksinei Vilniaus citadelei – Jono Meko vizualiųjų menų centrui (toliau – JMVMC). Būtent čia tarsi nuo 2007-ųjų, tarsi įslaptintai, tarsi saugoma, tarsi nupirkta, tarsi Jurgio Mačiūno, tarsi paveldėta, tarsi kolekcija iš tarsi įgaliotojo fliuksinio atstovo Lietuvoje Jono Meko.
 
Ilgesingai fliuksinis pokalbis
 
Bemaž fliuksinis menotyrininkės klausimų ir JMVMC direktoriaus atsakymų pokalbis vyko šių metų, t. y. 2013-ųjų, rugpjūčio 14 dieną.
 
Rasa Gečaitė: Kada bus galima prieiti prie viešos duomenų bazės JMVMC tinklapyje, kur bus paskelbtas visas nupirktas J. Mačiūno palikimas  / kolekcija iš J. Meko, t. y. visų eksponatų registras su aprašymu?

Kristijonas Kučinskas: Kuomet bus atvykę visi darbai ir Vilniaus miesto savivaldybė skirs lėšų preciziškai kolekcijos klasifikacijai. Vėliau nuspręsime, ar tai bus prieinama viešai, ar tik kultūros mokslo institucijoms ir kokia apimtimi: ar tik aprašai ir vizualinė medžiaga, ar tik trumpi aprašai.
 
R.G.: Kada bus galima Vilniuje pamatyti brangiai nupirkto ir Vilniuje nuo 2006 metų sandėliuojamo J. Mačiūno palikimo / kolekcijos parodą?

K.K.: Bus galima pamatyti ateinančiose parodose. Darbai bus pristatomi kontekste. Nesiruošiame rodyti viską vienu ypu. Kaip menotyrininkei, Jums tai tikriausiai yra aišku.
 
R.G.: Kaip galima man, kaip meno istorikei, pamatyti Mačiūno kolekciją ne parodos metu?

K.K.: Tada, kai ji bus suklasifikuota ir aprašyta.
 
R.G.: Ar jau visa nupirkta kolekcija - 2600 eksponatų už 5 mln. dol.  - yra atvežta į Vilnių ir kur ji yra saugoma?

K.K.: Taip, paskutinė dalis atvyko pereitą savaitę. Saugoma Nacionalinio muziejaus padalinio patalpose.
 
R.G.: Ar bendradarbiaujate ir nuo kada su Stendhal galerija Niujorke?

K.K.: Nebendraujame, nes ši galerija nebeatstovauja Jonui Mekui.
 
R.G.: Gal žinote, kodėl būtent per šią Stendhal galeriją buvo nupirkta J. Meko kolekcija kaip J.Mačiūno fluxus palikimas?

K.K.: Todėl, kad ji tuo metu atstovavo Jonui Mekui. Tokia buvo J. Meko valia.
 
R.G.: Pagal kokius kriterijus ir kas nustatė nupirktos Mačiūno kolekcijos vertę – 5 mln. dol.? Ar jos vertė šiandien yra tokia pati, ar padidėjo?

K.K.: Kainą nustatė pardavėjas; šiuo atveju Jonas Mekas. Jis tuo metu derėjosi su kitais muziejais. Manau, kad padidėjo.
 
R.G.: Kas tvarko konkrečiai J.Mačiūno kolekciją JMVMC fonduose ir gali apie ją papasakoti, tvarko kolekcijos eksponatų duomenų bazę?

K.K.: Šiuo metu tvarkome patys, tačiau neturime specialaus etato. Savivaldybė nėra skyrusi lėšų šiam etatui. Tikiuosi, kad skirs.
 
R.G.: Nuo kada bendradarbiaujate su jūsų minėta kuratore Astrida ir kodėl būtent ji yra pasirinkta prižiūrėti nupirktą Mačiūno kolekciją?

K.K.: Su Astrid Schmidt Burkhard bendraujame nuo pereitų metų. Ji rengė parodą JAV, Niujorke, Cooper Union. Paroda buvo gerai įvertinta. Ji yra viena iš nedaugelio Fluxus specialistų, išleidusi nemažai publikacijų ir leidinių šia tema. Ji buvo rekomenduota kaip puiki specialistė ir ji tai įrodė.  
 
R.G.: Ar tiesa, kad J. Meko sukurti filmai yra nupirktos J.Mačiūno kolekcijos dalis?

K.K.: Kol Jonas gyvas, jo filmai priklauso jam. Jis yra užsiminęs ne kartą ir viešai, kad jis savo kūrinius paliks centrui su sąlyga, jeigu centras atitiks jo lūkesčius. Bet kokiu atveju centras turi prieigą prie jo asmeninės kūrybos ir archyvų.
 
R.G.: Kas gali patvirtinti, kad nupirkta J. Mačiūno fluxus kolekcija iš J. Meko namų Niujorke yra autentiška, ar buvo tokia ekspertizė ir  kas joje dalyvavo? Ar jūs galite patvirtinti, kad visi nupirktos kolekcijos eksponatai yra Jurgio Mačiūno sukurti?

K.K.: Kolekciją sudaro ir Jurgio Mačiūno, ir kitų autorių darbai. Jonas Mekas buvo Jurgio amžininkas ir jis patvirtino, ir vis dar patvirtina, kad Jurgio darbai yra Jurgio Mačiūno. Taip pat tai gali patvirtinti ir Modernaus meno muziejus bei kiti kuratoriai, įskaitant Astrit.

Šį sausoką „pokalbį“ papildė tų pačių pašnekovų rugpjūčio 23 dienos klausimai ir atsakymai.
 
R.G.: Ar galima ir kur galima pamatyti visą sąrašą visos nupirktos Jurgio Mačiūno kolekcijos, kuri dabar priklauso JMVMC?

K.K.: Taip, savivaldybėje yra prie sutarties sąrašas.
 
R.G.: Dar įdomu, ar nupirktoje kolekcijoje yra ir kiek paties Jurgio Mačiūno filmų bei ar šie filmai jau buvo demonstruoti JMVMC ar kur nors kitur?

K.K.: Yra FluxFilm anthology, jie buvo rodyti JMVMC. Beje, Rasa, prašau pirmiausiai paaiškinti, kokį projektą Jūs vykdote ir ko konkrečiai norite. Tada spręsime, ar ir kaip bendradarbiausime.
 
R.G.: Atsakydama į jūsų klausimą tik pakartosiu tą patį, ką rašiau savo pirmame laiške jums, kad rengiu savo inicatyva tiriamąjį straipsnį apie Mačiūno kūrybą ir jo kolekciją Vilniuje. Labai kantriai laukiau nuo 2007 metų iki 2013 metų vasaros, kada gi pamatysiu nupirktąją Jurgio Mačiūno kolekciją. Su tuo susiję ir mano klausimai jums.
 
Ir fliuksinė klizma pagal Jurgį Mačiūną
 
Štai toks ne itin vaisingas pasikalbėjimas įvyko po penkerių metų menotyrinės kantrybės išbandymo: nuo 2007-aisiais paskelbtosios žinios apie Jurgio Mačiūno kolekcijos pirkimą ir JMVMC steigimą iki pat 2013-ųjų vasaros.
 
Deja, po šio pokalbio galiausiai paaiškėjo, kad nupirktos kolekcijos duomenų registro nėra ir net neaišku, kada jis bus, o jeigu ir bus, tai prieiga bus atvira tik praleistiems pro JMVMC direktorato ar net fliuksinės valdybos cenzūros filtrą. Ką gi, Lietuva išties gali pretenduoti pasiskelbti pavyzdine kreivųjų veidrodžių Fluxus šalimi, kur viešieji pirkimai yra slapti, o meno centrų viešosiose įstaigose eksponatai yra įslaptinti – kurių yra net 2600 ir nupirkti jie buvo už visai padorią 5 mln. dolerių, t. y. 12,5 mln. litų, sumą.
 
Tai išties pats tikriausias fluxus performansas, o šiuo jau penkerius metus besitęsiančiu spektakliu Lietuvos sostinėje neabejotinai džiaugtųsi Anapilin iškeliavęs Jurgis Mačiūnas. Savaip. Juk tiek apkvailintų prokurorų, valstybės kontrolės pareigūnų, finansinių nusikaltimų specialistų, specialiųjų tyrimų tarnautojų ir visų kitų visai nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečių. Nes pačiam Jurgiui Mačiūnui puikiai pavyko ilgokai kvailinti net patį Jungtinių Amerikos Valstijų teisingumo ministrą.
 
Spėju, kad šiam užsitęsusiam vilnietiškai fliuksiniam spektakliui pats J. Mačiūnas pasiūlytų vieną pirmųjų savo kūrinių – 1962 metais sukurtą fliuksinę klizmą. Beje, klizma – kaip tikėjo kai kurie J.Mačiūno bendražygiai – yra žodžio fluxus lietuviškas atitikmuo.
 
„Gavau nuostabią dėžutę nuo vienkartinės klizmos, į kurią sudėsiu Fluxus prospektus. Prigaminsiu tokių dėžučių su visomis tomis nuostabiomis atspausdintomis instrukcijomis - puiki dėžė, tik paklausyk: „...besirengiant proktoskopijai ir zigmoidoskopijai; skirta viduriams laisvinti, esant užkietėjimui dėl išmatų ar bario kamščių." Arba štai: „...pritraukite kelius prie krūtinės... įkiškite vamzdelį ir lengvai suspauskite buteliuką... likite taip, kol pajusite stiprų norą tuštintis (dažniausiai per 5 minutes)“ ir t. t. Nuostabu. (Dėžę gavau Londone.) Tad prospektą susuksiu kaip vamzdelį, apie kurį čia kalbama, kad žmonės galėtų įsikišti jį į užpakalį ir lengvai suspausti... kol pajus stiprų norą... Puiku, ar ne?“ (Jurgio Mačiūno atvirlaiškis La Montei Youngui, Vysbadenas, 1962 m. liepos mėn.)
 
Tęsinyje – apie KGB fliuksistus iš Lietuvos, fliuksinės paveldosaugos savitumus pagal Joną Meką ir jo daugiatūkstantinius ieškinius Niujorko galerijai, Vytauto Landsbergio tarptautinį fliuksizmą ir slaptuosius protokolus.