Į Kauną atkeliauja paroda „Art deco mada“

M. Žilinsko dailės galerijoje nuo balandžio 2 d. pradės veikti paroda „Art deco mada“, sudaryta iš Aleksandro Vasiljevo rinkinių. Ši paroda, atkeliavusi iš Rygos ir Vilniaus, bus įdomi net ir ją mačiusiems, nes yra papildyta naujais eksponatais.

Paroda „Art deco mada“ skiriama tarpukario (1918–1939) Europos madai ir jos pokyčiams priminti. Ekspozicijoje galima susidaryti vaizdą, kaip art deco stiliaus diktato dešimtmetis pakeitė ne tik architektūrą, interjero apdailą, taikomąją dailę, bet ir drabužius, ypač moterų. Stiliaus terminas žinomas nuo 1925-ųjų – tais metais Paryžiuje veikė tarptautinė dekoratyviojo meno paroda.

Moterų aprangos mada buvo konkurencijos įrankis, ir todėl ji, ieškodama būdų atskleisti fizinį moters žavesį, darėsi vis drąsesnė. Moteriai išsivadavus iš korsetų, pakito visiems įprastas, įsmaugtas per juosmenį figūros vaizdas. Viena pirmųjų naujovių mados srityje buvo tiesaus drabužio siluetas. Nuogos rankos ir vos pridengta nugara – štai pagrindiniai art deco stiliaus bruožai pirmuoju jo raidos periodu. 1925 m. suknelės jau vos siekė kelius, o įsisiūbavusi dansingų veikla su orkestrais, grojančiais regtaimus, fokstrotus, čarlstonus, įvedė į madą lengvą šilkinį apdarą, siuvinėtą biseriu pagal art deco dailininkų parengtus simetriškų formų, grakščiai plaukiančių linijų ir stilizuotų gėlių piešinius. Puošiamasi buvo ir sodrių spalvų brangakmeniais (kas jų turėjo), ir linksmais bižuterijos blizgučiais. Ryškus grimas kūrė geidžiamos ir kiek pavojingos vamp moters tipą, susiformavusį „Holivudo“ nebyliojo kino prieglobstyje. Šį įvaizdį stiprino aprangos aksesuarai – ilgi perlų vėriniai, diademos, segės, įvairiausių spalvų šilkinės kojinės, stručių plunksnų boa, mažutės kepuraitės ir atvira avalynė.

Madingas šio laikotarpio siluetas buvo suformuotas tokių žinomų Paryžiaus dizainerių kaip Jeanne Marie Lanvin (1867–1946), Jeanas Patou (1880–1936), Gabriele Chanel (1883–1971), seserys Callot, kurių įkurti mados namai „Callot Soeurs“ gyvavo 1895–1937 m. Art deco pozicijas savo talentu sustiprino Paryžiuje prieglobstį radę emigrantai iš subyrėjusios Rusijos imperijos šalių – Natalja Gončarova, sukūrusi aplikuotų modelių ateljė „Myrbor“, nelauktais ir netikėtais spalviniais sprendimais džiuginusi Paryžių ukrainietė Sonya Delaunay ir savo fantastiniais modeliais užkariavęs žurnalo „Harper’s Bazzar“ viršelius, paryžiečiu tapęs Romanas Tyrtovas. Ryškų pėdsaką Europos mados istorijoje paliko mados namai „Kitmir“, „Irfe“, „Adair“, „Yteb“, „Cari“ (jų kūryba taip pat pristatoma parodoje).

Art deco lūžio momentas sutapo su 1929-ųjų rudenį Niujorko bankuose kilusia finansų krize. Perkamoji galia menko, biseriu siuvinėtos prabangios suknelės staiga tapo niekam nebeįdomios. Moterys prisiminė turinčios taliją, kurią vėl panoro išryškinti, jų drabužiai pailgėjo, spalvos medžiagų, iš kurių dabar imta siūti sukneles ir kostiumus, patamsėjo, suvienodėjo. Po truputį art deco ėmė keisti savo, jau nebe klestinčio, veidą, o naujas moters įvaizdis nė kiek nebepriminė seksualiosios vamp. Panašu, kad ketvirtojo dešimtmečio moters aprangos stilius buvo maitinamas prieškario totalitarizmo idėjų, artimų Hitlerio, Stalino, Franco, Musolini estetikai ir politikų norams matyti šalia visuomeniškai aktyvią moterį, partijos draugą, suprantama, ir motiną.

Bet „nusodinti“ kūrybingą paryžiečių dizainerių energiją kad ir besiniaukstančiam gyvenimui nebuvo paprasta. Klasikinių linijų modeliai, angliškai vadinami glamour, ryškina tai, kas gražu, patrauklu ir slepia nedidelius trūkumus. Grožio etalonu tampa amerikiečių kino žvaigždė švedė Greta Garbo – ja bandoma sekti, prisiklijuojant dirbtines blakstienas ir pakeliant pečių liniją kimštiniais petukais. Ketvirto dešimtmečio pradžioje vyraujantis drabužių siluetas akcentuoja krūtinę, klubus ir kilstelėtą juosmens liniją. Siuvėjai naudoja įstrižą kirpimą, kurį sugalvojo šaunioji Madelaine Vionnet (1876–1975), o madingų idėjų generatoriumi tampa italė Elsa Schiaparelli (1890–1973), kurios meniniai siurrealistiniai polinkiai ir mėgstama violetinė fuksijų spalva veda paskui save visą ketvirtojo dešimtmečio antrosios pusės Paryžiaus madą.

Aleksandras Vasiljevas – plačiai žinomas mados istorikas, teatro dailininkas, kolekcininkas, dvidešimt septynių knygų, parodų projektų, kelių dokumentinių filmų apie mados kryptis ir pokyčius autorius, lektorius, rengiantis seminarus ir skaitantis paskaitas daugelyje pasaulio aukštųjų mokyklų, – gimė 1958 m. Maskvoje. Būdamas dvidešimt ketverių, emigravo Paryžiun.

Parodas lankantys lietuviai jį pažino 2009-ųjų rudenį, kai Vilniuje, Radvilų rūmuose, kartu su Lietuvos dailės muziejumi buvo surengta paroda „Karalienės Viktorijos laikų mada“. Šį kartą žymusis menininkas atveria duris į mados aspektu labai įdomų dviejų dešimtmečių laikotarpį – išradingą, kūrybingą, smagų, apie trečiojo dešimtmečio vidurį paleidusį gyveniman tokio pat „būdo“ meno stilių art deco, sutrikusį po 1929-aisias užgriuvusios Ameriką ekonominės krizės ir palengva užtemusį nuo artėjančio karo nuojautos.

Paroda veiks iki rugpjūčio 31 dienos.