Panašu, kad pagaliau užaugo karta, kuriai negalioja visuomenėje nusistovėję stereotipai, karta, kuri neskirsto veiklos į vyrišką ir moterišką, karta, kuri nebijo elgtis kitaip, nei įprasta, griauti tradicinių moteriškumo ir vyriškumo standartų. Geriausias to pavyzdys – merginos, savanoriškai pasirinkusios nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą.
Juozo Vitkaus inžinerijos batalione Kaune 2015 m. nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atliko 6 merginos, 2016 m. jų jau buvo 8, o 2017 m. atlikti pareigos Lietuvai ir krimsti karo inžinerijos mokslų atvyko net 17 merginų. Ką gali žinoti, galbūt ketvirtoji nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos laida Inžinerijos batalione pateiks staigmeną ir šiame kariuomenės vienete net pavyks suformuoti atskirą merginų būrį?
Kas gi paskatina merginas puošnius drabužius pakeisti į žalio marginimo uniformą, aukštakulnius batelius – į sunkius „kerzus“, kreminę pudrą – į žalios, rudos ir juodos spalvos maskuojamuosius dažus, grožio procedūras – į nuo atsispaudimų skaudančias rankas, o vakarėlius – į lauko taktikos pratybas miškuose ir orientacinius žygius su 10 kg sveriančia kuprine ant pečių?
Po išleidimo į atsargą ceremonijos gegužės pabaigoje kalbintos Inžinerijos batalione tarnavusios merginos šiuo klausimu buvo vieningos: pilietiškumo jausmas, pareiga valstybei ir noras išbandyti save. Na, o skeptikams, teigiantiems, kad merginoms kariuomenėje ne vieta, jos turi tvirtą atsaką – taip, kariuomenėje merginų nereikia, bet reikia motyvuotų, atsidavusių karių, nesvarbu kokios lyties jie bebūtų.
Būtent fraze: „Kariuomenėje mes neturime merginų, mes turime karius ilgais plaukais“, prasidėjo trečiojo šaukimo karių tarnyba. Po tokių sutikimo žodžių, kai kurios merginos, pažiūrėjusios holivudinių filmų, įsivaizdavo, kad joms, lyg kokioms „eilinėms džein“, kasdien reiks balansuoti ties išlikimo riba, ištisai sėdėti apkasuose, kęsti kartu tarnaujančių vaikinų užgauliojimus ir piktų seržantų ant jų liejamą įtūžį... Tačiau realybė buvo visiškai kitokia.
Inžinerijos batalione tarnavusios merginos nesako, kad buvo lengva, priešingai − kartais buvo taip sunku, kad norėjosi verkti: griežta dienotvarkė, didžiulis fizinis bei psichologinis krūvis, nuolatinis miego trūkumas, ginklai, sprogmenys, taktika, ištvermės ir jėgų reikalaujantys žygiai ir taip toliau. Bet jokios diskriminacijos dėl lyties, ar neapykantos, merginų tvirtinimu, nebuvo. Visos dar ir dabar prisimena pirmąjį vakarą kareivinėse, kai į jų gyvenamąsias patalpas užsukęs vyresnysis seržantas pasidžiaugė, kad šiemet jų susirinko tiek daug, palinkėjo visoms sėkmės tarnyboje ir nuoširdžiai pasakė: „Didžiuojuosi jumis ir jūsų drąsa.“
Galbūt galvojate, kad merginos turėjo kokias nors išskirtines sąlygas, instruktoriai ir vadai žiūrėjo į jas atlaidžiau, taikė joms nuolaidas, o būrio vaikinai pirma pasitaikiusia proga puldavo padėti? Nieko panašaus.
Nuo pat pirmųjų dienų vadai skatino peržengti savo galimybių ribas, išeiti iš komforto zonos ir padėti tam, kuriam tuo metu pagalbos reikia labiausiai, nepaisant ar tai mergina, ar vaikinas. Tiesa, merginos neslepia, kad vis tik kai kuriems vaikinams džentelmeniškumas buvo tiesiog įaugęs į kraują: nors ir suvokdami, kad kariuomenėje visi lygūs, jie vis tiek pasiūlydavo savo pagalbą, neleisdavo kelti itin sunkių daiktų. Tačiau buvo ir tokių vyrukų, kuriems patiems reikėdavo pagalbos ranką ištiesti. O išskirtinio dėmesio merginos dažniausiai sulaukdavo tik miesto švenčių, ar renginių metu. Ypač teigiamai į jas, stovinčias rikiuotėje ar žygiuojančias, reaguodavo vyresnio amžiaus žmonės. Dažnas iš jų negailėdavo merginoms gražių žodžių, nesidrovėdavo jų užkalbinti, ar net paprašydavo kartu nusifotografuoti.
Ar merginos nesigaili 9 mėnesius paaukojusios karo tarnybai, ar nenusivylė?
Ko gero, geriausias atsakymas – faktas, kad net 11 iš Inžinerijos batalione tarnavusių merginų nusprendė pasilikti ir tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje.
Tačiau net ir tos, kurios nutarė, kad kario duona joms per sprangi, pripažįsta – tarnyba jas pakeitė į gerąją pusę: įkvėpė daugiau pasitikėjimo savimi, išmokė dirbti komandoje, geriau valdyti emocijas, susidoroti su stresu ir, žinoma, privertė sustiprėti fiziškai.
Visoms merginoms, kurios bijo, ar susidūrusios su sunkumais pradeda galvoti: „Viskas, negaliu“, buvusios Inžinerijos bataliono šauktinės sako: „Kai sėkmė nuožmi stovi nuošaly, aš tikiu tavim, sese, tu gali. Kai tavo kūnas rėkia negali, patikėk savim, sese, tu gali!“
Šaltinis: kam.lt
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
