Ką jie mums daro?

Pastebėjau, kad į klausimą „Kaip gyvenimas?“ kai kurie draugai, pažįstami ar seniai nematyti artimieji atsako keista tyla. Iš pradžių manydavau, kad nedrįsta žmonės prisipažinti, jog sekasi labai gerai ar kad iki kaklo negandose kyšo. Dabar suprantu: sunku savo asmeninį gyvenimą vertinti šiandien vykdomos valstybinės politikos kontekste. Kaip turi jaustis žmonės, kurie stovėjo mergaitės sargyboje Klonio gatvėje Garliavoje, kai teisėsaugos struktūros, vaikų psichologai ir psichiatrai paskutines vaiko laisvės dienas vadino kalėjimu? O kokioje sanatorijoje dabar yra Klonio deimantas, slušniai, pūrai, šalaševičiūtės ir kitos -iūtės ar -ienės?  Mergaitės gimdytoja sako, kad jos dukrelei skauda galvą, pilvą, tačiau nuo kūdikystės Venckų augintinę gydžiusi medikė neatpažino savo sunykusios pacientės, kai ji vieną kartą lyg ir buvo parodyta tai Lietuvos daliai, kuri iki šiol mintimis stovi Garliavoje. Toli į ilgį nusitęsė Klonio akligatvis: per policiją, teismus, Prezidentūrą, prokuratūras, pagaliau per Parlamentinės Respublikos širdį – LR Seimą. Pastarajame šiuo metu Tautos išrinktieji blakinėja tamsoje – negavę jokių daiktinių įrodymų, ketina atiduoti sistemai buvusią teisėją, kurią ta sistema jau avansu pasmerkė, pūliniu išvadino. Šiuo metu panaikinti Seimo narės Neringos Venckienės imunitetą tolygu skirti jai mirties bausmę, kuri oficialiai lyg ir panaikinta Lietuvoje. Moteris, kritikavusi savo luomą – Šventąjį teisėjų korpusą, bus atiduota teisybės išaiškinimui tam pačiam luomui... Renkame į Seimą, regis, pačius geriausius, protingiausius, kompetentingiausius, o kas ten patenka, subujoja kaip gauja bailių, nesugebančių išsireikalauti iš prokuratūros Garliavos vaiko pagrobimo filmuotos medžiagos.

Tai ką, ir mūsų seimūnai kaip skalbiniai jau pakabinti ant virvės? Tai bent pamąstykite, ponai išrinktieji, kiek pedofilijos byla gyvybių nusinešė, gyvenimų sugriovė. Nerandu atsakymo, kam reikėjo N. Venckienei aukoti blizgančią teisininkės, mokslininkės karjerą, puikų gyvenimą, traumuoti solidarią, draugišką giminę, palydėti Anapilin vienintelį brolį, jei, anot, ciniškų teisėjų, pedofilijos nerasta. Neapleidžia mintis, kad vis įžūliau europietiškai žydrėjantis sanguliavimas buldozeriu važiuoja per katalikiškas vertybes puoselėjančią tradicinę šeimą. O gal čia visokių genderistų praktinės užduotys europėjančiai Lietuvai?

Kaip į rašinio pradžioje pateiktą klausimą atsakytų Žygaičių kaimo bendruomenė ir karingieji žemaičiai? Į jų žemes ateina teršalai ir niokojimas, gresiantis gruntinio vandens apnuodijimu visoje Lietuvoje. Dėl skalūnų dujų gavybos su žmonėmis nesitarta, įnoringų valdžiažmogių siekiai nepaaiškinti valstybės suverenui – Tautai. O kam? Nemaža tautos dalis lyg toksikomanai apduję medituoja: „Dujos, dujos, turėsime pigių dujų...“ O jei dar kokį drąsuolį valdžia pateptieji nusodina, mestelėdama „Gazpromo agentas“, tautos priešų padaugėja neįtikėtinai. Ir niekas neprisimena, kad, Andriui Kubiliui sėkmingai pardavus "Geonaftą", nė kiek neatpigo naftos produktai. Priešingai, brangsta ir brangsta...

Paklausiau vienos Lietuvos bendruomenės pirmininkės, kaip ji laikosi, - numojo ranka ir spėriai nuskuodė šalin. Matyt, jai Lietuvos Respublikos dailiausiojo Dailiaus vadovaujami pareigūnai uždraudė kalbėti apie savo bylą, kurioje moteris tai liudininkė, tai nukentėjusioji, o gal, žiūrėk, ir įtariamąja taps... Ir įrodykit, kad demokratinėje valstybėje tebegyvename.

„Kaip gyveni, nace?“ – kažin ką į tokį klausimą būtų atsakiusi ta vilnietė tremtinė, kuri šiųmetėse Kovo 11-osios eitynėse pasiramsčiuodama lazduke ėjo greta manęs ir pasakojo, kad net Sibire, atsisukusi veidu į Vakarus… užuosdavo Lietuvą. Ir poteriaudavo daugmaž tuo metu, kai Lietuvos bažnyčiose būdavo aukojamos Šv. Mišios. Anot save antifašistais vadinančiųjų, nejaugi tai močiutei nereikėjo leisti grįžti į Tėvynę? Sakysite, persistengiu? Susiskaičiuokite savuosius persistengimus. Ištremtiems, kalėjusiems padėjo išgyventi begalinė Meilė Lietuvai. Padės ir mums, to jausmo dar nepraradusiems. Puoselėkime ir auginkime jį.

„Kai mus išvežė, – prisimena šiaulietė politinė kalinė, – nemokėjome rusiškai. Tai kriminaliniai nusikaltėliai, vadinamieji blatnieji, politines kalines apiplėšinėdavo. Negalėjom suprasti, kodėl neliečia tų, kurios juos, besiartinančius, išvadina visokiais „mat peremat“ ir t. t. Staigiai išmokau tuos žodžius ir jie, manydami, kad mes kriminalinės, nebeatiminėdavo daiktų.“ Tuomet, ekstremaliomis salygomis, toli nuo Tėvynės, lietuviai prisitaikė, kad išgyventų, tačiau šiandienėje Lietuvoje baimė, prisitaikymas, pilietiškumo stoka mus stumia į dvasinius sibirus, iš kurių vargu ar sugrįžtama.

Vilniaus universiteto profesorės, Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėjos Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė“ tapo mano pastarųjų dienų enciklopedija, žinynu, padedančiu suprasti, ką JIE mums DARO šiandien. Autorė, remdamasi pasauliniais ir mūsų šalyje atliktais moksliniais tyrimais, įrodo, kad tiek fizinis, tiek psichologinis teroras turi ilgalaikes, kelioms kartoms atsiliepiančias pasekmes. Knygos pratarmėje rašoma, kad „viena kitą keitusios okupacijos, penkiasdešimt totalitarinio režimo sąlygomis pragyventų metų giliai paveikė mūsų sąmonę, savimonę ir santykius.“ Tuomet viskas tarsi stoja į savo vienas: vieni žmonės tyliai susitaiko ir prisitaiko prie tų sąlygų, kiti, dvasiškai tvirti, priešinasi negerovėms, nes altruistiškos prigimties nenugali totalitarinio režimo palikuonys. Tačiau akivaizdu: Lietuvos dabartis  jau verta psichologo žvilgsnio, kad įvertintume daugiatiražį valdžios struktūrų vykdomą Lietuvos žmonių sąmonės spaudimą policijoje, prokuratūroje, teismuose, viešojoje erdvėje... Kad netaptume sumankurtėjusių vergų bendruomene, kurios nariams niekas nebesvarbu, tik kad pro realias ar simbolines grotas kas nors ėdalo laiku paduotų...

Kaip gyveni, Lietuvos žmogau?