Kaip lietuviškoji (demo)kratija pagimdė Algirdo Paleckio knygą „Antrankiai minčiai“

Pastaruoju metu labai smarkiai patobulėjo lietuviškoji (demo)kratija. Atrodo, dar taip neseniai, šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaigoje, po LR baudžiamojo kodekso papildymo antikonstituciniu 170(2) straipsniu, draudžiančiu tiesos paieškas mūsų praeities labirintuose, – kai atsiminimų knygų rašytojai ir leidėjai pradėjo drebinti kinkas, bijodami pakliūti į įtartinų ir konfiskacijai paskirtų leidinių gamintojų–nusikaltėlių gretas, dabar štai ta rūsčiaveidė (demo)kratijos dama net pati pagimdė žurnalisto ir kairiųjų pažiūrų politiko Algirdo Paleckio 288 puslapių foliantą „Antrankiai minčiai“.

Šios knygos atsiradimo pradžių pradžia vis tiktai sietina su šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaiga, kai žurnalistas ir tuometis Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis 2010-ųjų metų lapkričio 2-osios „Žinių radijo“ tiesioginėje laidoje „Raktas“ ištarė tik du (demo)kratijos damai nepatikusius sakinius: „O kas buvo sausio 13-ąją prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus.“

Už tą nuomonę, kuri žurnalistui susiformavo paskaičius tragiškosios 1991 metų sausio 13-osios nakties dalyvių, ypač rašytojo, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Petkevičiaus viešus liudijimus, Algirdas Paleckis buvo nuteistas mūsų (demo)kratijos globojamuose teismuose solidžia pinigine bauda ir nesulaukė užtarimo net Europos Žmogaus Teisių teisme esą dėl šios bylos... „mažareikšmingumo“.

Visa tai turėjo įtakos Algirdo Paleckio naujosios knygos „Antrankiai minčiai“ atsiradimui, todėl verta čia iš visų tų liudijimų pacituoti, pavyzdžiui, nors Vytauto Petkevičiaus viešus prisiminimus, nepaneigtus iki pat rašytojo mirties 2008-aisiais metais: „Ant (V.) Landsbergio ir A. Butkevičiaus sąžinės guli sausio 13-osios aukos, nes vienam sumanius, o kitam įsakius kelios dešimtys pasieniečių buvo perrengti ir įleisti į Televizijos bokštą. Tai jie šaudė į minią iš viršaus žemyn. (...) Aš pats tai savo akimis mačiau, kaip nuo asfalto atšokusios kulkos rikošetavo pro mano kojas.“ (Apie „neginkluotų“ Televizijos bokšto gynėjų šaudymus į tarybinius kariškius ir į V. Landsbergio bei A. Butkevičiaus sukviestą žmonių minią liudija ir Sausio 13-osios byloje esantys duomenys, LR valstybės saugumo departamento gauti eterio kontrolės metu, – P.M.)

Lietuviškosios (demo)kratijos globojamuose teismuose į alternatyvias žudynių versijas net nesigilinta, nes, kaip užfiksuota Sausio 13-osios bylos dokumentuose, teismuose nagrinėta versija tik pagal Vytauto Landsbergio knygą „Laisvės byla“. (Vienas nuteistųjų už Sausio 13-osios „perversmo organizavimą“ – Juozas Kuolelis, beje, iki tos tragiškos nakties net pusantro mėnesio negyvenęs Lietuvoje, vėliau savo prisiminimų knygoje „Pro kalėjimo grotas“ pastebės: Vytautas Landsbergis toje byloje buvo ne tik „svarbiausias liudininkas“, bet ir „generalinis prokuroras ir vyriausiasis teisėjas“, – P.M.)

Todėl visiškai nenuostabu, kad žurnalistas bei politikas Algirdas Paleckis, išdrįsęs dviem sakiniais suabejoti oficialiąja Sausio 13-osios žudynių versija ir už tokią nuomonę–abejonę net nuteistas, – Lietuvoje buvo nustumtas į užribį. Valdingos lietuviškosios (demo)kratijos damos priežiūroje jis net nebegalėjo gauti žurnalisto ar net kitokio panašaus, galimo pagal išsilavinimą ir patirtį, darbo. Teko kartu su ankstesniu savo pažįstamu verslininku Deimantu Bertausku ieškoti verslo galimybių Rusijoje, o kartu – pabandyti pašnekinti ten gyvenančius Sausio 13-osios įvykių dalyvius jau pradėtai rašyti knygai apie tą tragiškąjį tarpsnį atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

Deja, šios knygos rašymą teko atidėti, nes įsijungė niekada nesnaudžianti antirusiška lietuviškoji (demo)kratija. Jos pastangomis buvo sustabdytas papildomos medžiagos rinkimas šiai knygai, bet kartu paleista pas skaitytoją nauja Algirdo Paleckio knyga „Antrankiai minčiai“. Todėl mes dabar apie ją ir pratęsime šį pasakojimą.

Knygoje – trys pagrindiniai skyriai: „Kalėjimų dienoraštis“, „Bildukai bylą atbildena“ ir „Susirašinėjimas su laisve“ bei pabaigoje kukli rašančiojo išvada „Kada busime?“

Tie „Antrankiai minčiai“ buvo pradėti rašyti 2018-ųjų metų spalio 26-ąją „Kalėjimų dienoraščiu“ – T. Kosciuškos gatvėje Vilniuje, kur po septynių valandų naktinės kratos žurnalisto namuose šaunieji antirusiškos lietuviškosios (demo)kratijos šnipų gaudytojai atvežė Algirdą Paleckį: esą Lietuvoje surastas (tiesa, vėliau subliuškęs) „platus, gerai organizuotas, galimai net ginkluotas šnipinėjimo tinklas“.

Antrojo knygos skyriaus poskyryje „Dosnus įtarimų meniu“ yra atskleistos ir tos, šnipų gaudytojų pateiktos, net trys Algirdo Paleckio galimų nusikaltimų kryptys: 1) „Rusijos žvalgybos organizacijos“ pavedimu, rinkti ir bandyti suklastoti tuo metu Lietuvoje teisiamo buvusio tarybinio kariškio Jurijaus Melio, dalyvavusio Sausio įvykiuose, informaciją apie sveikatos būklę (jis ir be klastojimų kenčia nuo diabeto); 2) „Rusijos žvalgybos organizacijos“ pavedimu, ieškoti informacijos apie Sausio įvykių bylą tyrusius pareigūnus (ruošiantis rašyti knygą, internete net ir be „pavedimų“ galima surasti beveik viską apie juos); 3) Pagrobti įkaitu Audrių Butkevičių, Sausio įvykių dienomis buvusį LR krašto apsaugos departamento direktorių, o vėliau – Krašto apsaugos ministrą. (Šis įtarimas subliuško anksčiausiai dėl jo absurdiškumo, o gal dėl to, kad Audrius Butkevičius net be jo, galimo įkaito, kankinimų neseniai viešai pareiškė spaudoje apie netikras, valdžios suklastotas, oficialiąsias Sausio 13-osios ir net Medininkų žudynių versijas, o tikroji tiesa apie jas esą „užkelta ant debesų“. Kitaip sakant, tų įvykių tyrinėtojams turi užtekti to, kad mus 1991-aisiais apgynė „Tautos vadas Vytautas Landsbergis“, – P.M.)

Algirdui Paleckiui to neužteko. Todėl pirmiausia už domėjimąsi šia „jautria tema“ apkaltintas šnipinėjimu, jis Vilniaus, Kauno, Šiaulių izoliatoriuose dar iki teismo praleido vienutėje net 528 dienas. Knygos skyriuose „Kalėjimų dienoraštis“ ir „Susirašinėjimas su laisve“ galima paskaityti apie lietuviškosios (demo)kratijos aukos Paleckio ir šio žurnalisto artimųjų būseną iki perduodant baudžiamąją bylą Šiaulių apygardos teismui.

Mus šioje knygoje pirmiausia domina pats „šnipinėjimo“ procesas, t. y. kaip Lietuvoje gaminami šnipai. Pasirodo, užtenka užčiuopti jautriausią tavo partnerio elgesio vietą, ir sėkmė garantuota. Mat Algirdo Paleckio partneris verslininkas Deimantas Bertauskas, pasirodo, į savo kompiuterį iš JAV buvo prisisiuntęs vaikų pornografinių nuotraukų, už ką jam grėsė ketveri metai kalėjimo.

Knygoje atskleista Paleckiui prieinama bylos informacija apie Deimanto Bertausko realizuotą galimą sandėrį su lietuviškąja (demo)kratija. To sandėrio esmė, matyt, tokia: tu mums „prisipažįsti“ apie savo ir Algirdo Paleckio „šnipinėjimą“ Rusijos naudai, o mes pamirštame tavo smalsumą vaikų pornografijai ir tavo „šnipinėjimą“. (Tiesa, Bertauskas paskutiniame savo žodyje teisme dar turėjo atsiprašyti Lietuvos valstybės už tą savo „šnipinėjimo klaidą“ ir pasakyti šiuos, taip reikalingus, žodžius: „Mano smegenys buvo perplautos rusų spectarnybų“, – P.M.)

Algirdas Paleckis su ironija ir net sarkazmu nagrinėja baudžiamojoje byloje esančius išgalvotus kaltinimus šnipinėjimu Rusijos Federacijai. Jis netgi ironiškai siūlo Baudžiamojo kodekso papildymus, padėsiančius lietuviškajai (demo)kratijai lengviau gaudyti ir per trumpesnį nei pusantrų metų laikotarpį apiforminti šnipus. Anot Paleckio, labai praverstų tokie Baudžiamojo kodekso papildymai: „Valdžios institucijų diskreditavimas“, „Politinės minties atstovų mobilizavimas“, „Pavojingo kitaminčio suėmimas“, „Pašto dėžutės sukūrimas rusiškajame serveryje ir būnant užsienyje“, „Pokalbiai lauke be telefonų ir kitos šnipų konspiracijos priemonės“, ir pan. Kiekvienam tokiam „nusikaltimui“ Paleckis siūlo skirti iki dešimties–penkiolikos metų kalėjimo.

Tiesa, šnipinėjimu kaltinamas Algirdas Paleckis yra teisiamas dar ne pagal tuos, jo pasiūlytus, Baudžiamojo kodekso papildymus, o pagal galiojančio nuo 2003-ųjų metų Lietuvoje 119-ojo straipsnio 2-ąją dalį: „Tas, kas vykdydamas kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį pagrobė, pirko ar kitaip rinko ir perdavė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba kitą užsienio žvalgybą dominančią informaciją, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki penkiolikos metų.“

Knygoje „Antrankiai minčiai“, baigtoje rašyti po prokurorės Vilmos Vidugirienės pasakytos 2021 m. gegužės 19-ąją teisme baigiamosios kalbos, yra pagarsintas tos kalbos leitmotyvas: kaip kaltinamasis drįso gilintis į Sausio 13-osios įvykių temą. Todėl valstybės kaltintoja pasiūlė nuteisti Algirdą Paleckį devyneriems metams nelaisvės, o ypatingai nusipelniusį „tyrimui“ Deimantą Bertauską – „visiškai išteisinti“.

„Tą ir reikėjo įrodyti“, – apibendrina šį lietuviškosios (demo)kratijos skrydį savo knygoje Algirdas Paleckis.

Žurnalisto ir politiko apkaltinimas šnipinėjimu kartu „su nenustatytais Rusijos žvalgybininkais“, jo pusantrų metų kalinimas iki perduodant baudžiamąją bylą teismui, žinoma, sukėlė visuomenėje nemenką rezonansą. Knygoje esančiuose „Prieduose“ yra ir dalis Respublikos publicistų straipsnių šios bylos ir su ja susijusiomis žmogaus teisių temomis, Nepriklausomybės Akto signatarų kreipimosi į Šiaulių apygardos teismą kopija su parašais (pasirašė net 52 signatarai iš 87 šiuo metu tebegyvenančių ir net 34 kiti atgautos nepriklausomybės pirmųjų metų politikai).

Kita vertus, A. Paleckio knygoje yra ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2019-ųjų metų gruodžio 10-osios atsakymas Algirdui Paleckiui į Vilniaus pataisos namus – apie Valstybės saugumo departamento direktoriaus Dariaus Jauniškio, Lietuvos policijos generalinio komisaro Lino Pernavo ir generalinio prokuroro Edvardo Pašilio apdovanojimą aukščiausiais ordinais „be valstybės institucijų bei pareigūnų teikimo“. Kas gali paneigti, kad ne už paskelbtą 2018 metų gruodžio 19-osios bendroje spaudos konferencijoje sensacingą žinią (deja, subliuškusią) apie Lietuvoje išaiškintą „šnipinėjimo tinklą“.

Ką gi, – tikrosios tiesos apie Sausio 13-osios (ir net Medininkų) žudynes „užkėlimas ant debesų“ ir net trisdešimt metų jos nenuleidimas teberaško savo vaisius. Ir dar ilgai raškys, jei būsime „nevieningi, pabirę, pakantūs neteisybėms“.

Tokia pagrindinė kukli šios Algirdo Paleckio knygos išvada.

Vietoj epilogo

Maždaug tuo pat metu, kai Algirdo Paleckio advokatai, o ir jis pats Šiaulių apygardos teisme tarė paskutinius žodžius, į plenarinį posėdį susirinkę baigiantys pavasario sesiją Lietuvos parlamentarai po pateikimo pritarė Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės Nielsen siūlymui – suteikti Vytautui Landsbergiui ilgai lauktą 1990-1992 metų valstybės vadovo statusą. Atrodo, taip ir liks tų metų tikroji tiesa „užkelta ant debesų“, nes lietuviškoji (demo)kratija, pasirodo, jau privatizuota vieno žmogaus.

Susiję:

Ši knyga suteiks ne tik naujos informacijos, bet duos ir praktinę, įspėjamąją naudą