Kas kėsinasi į mišką

Prie Pilaitės rajono Vilniuje esantys miškai jau kertami be leidimo. Miškų savininkai mano esą pilnateisiai šeimininkai ir patys galį spręsti, kaip naudingiau pasielgti su savo mišku. Vyriausybė nutarė miestuose esančius miškus patikėjimo teise perduoti savivaldybėms. Šios ilgai nelaukė ir Seimui pateikė Miškų įstatymo projektą, kuriame galima leisti mišką paversti gyvenamųjų namų statybomis. Ar kam nors berūpi, kokia yra miško paskirtis, reikšmė žmogui ir aplinkai, kiek jų turėtų likti?

Kirto be leidimo

Neseniai vieną šeštadienį prieš pietus su savo drauge nuėjome prie Salotės ežero, kur vyko sveikuolių šventė. Kadangi šventė dar nebuvo prasidėjusi, nutarėme pasivaikščioti. Pakilusios keliuku už ežero, staiga išgirdome pjūklų džeržgimą ir pamatėme krentančias brandžias pušis. Kilus abejonėms, kodėl pušys pjaunamos poilsio dieną, iškvietėme policiją. Nedideliame miško plote jau buvo nupjauta daugiau nei 20 pušų. Pareigūnai atkreipė dėmesį, kad pušys nupjautos prie pat žemės, o nuo kamienų – nurėžtos juostos. Čia tam - aiškino labai paslaugus policininkas - kad atradus rąstus lentpjūvėje ir išmatavus jų storį, jis neatitiktų kelmo skerspjūvio. Tada negalėtum įrodyti, iš kur nupjauti rąstai.

Miško kirtėjai negalėjo nei parodyti policijai leidimą, nei išsikviesti miško savininkus. Vėliau paaiškėjo, kad savininkai leidimo ir neturėjo, o Valstybinę miškų tarnybą įtikinėjo, esą jie čia niekuo dėti, o kirsti, kur jiems patinka, susigalvojo pasamdyti kirtėjai...

Valstybinė miškų tarnyba nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje esančiame miške prie Salotės ežero buvo iškirsta 61,28 ktm žalių pušų. Už neteisėtus kirtimus vienam iš savininkų tarnyba skyrė 3000 litų baudą ir bus pateikta pretenzija dėl padarytos žalos aplinkai.

Net iš Telšių ir Mažeikių rajonų atvykę kirtėjai, tarp kurių sukiojosi ir paišinas vos keturiolikos metų paauglys, mane ramino, kad visus aplinkinius miškus iškirs plynai, nes čia jau sklypai sudalinti valdomis ir numatyta statyti gyvenamuosius namus.

Netrukus kirtėjų pareiškimai pasitvirtino. Valstybinė miškų tarnyba išsiaiškino, kad šis miškas - jau nebe miškas, o jo paskirtis - žemės ūkio. Nors miškų registre įrašyta paskirtis – miško. Kaip atsitiko, kad, nepaisant teisės aktų reikalavimų, miškas buvo paverstas žemės ūkio paskirties žeme, aiškinsis Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Norėtųsi tikėti, kad šis atvejis išskirtinis, bet nuojauta sako ką kita. Todėl neteisėtas miškų paskirties keitimas į kitas naudmenas turėtų būti Vyriausybei šiuo metu ypač aktuali problema. Tačiau ar tikrai taip yra?

Miškų perdavimas patikėjimo teise

Savivaldybės paprastai pačios prižiūri, tvarko savo miestų teritorijose esančius miškus. Tačiau valstybiniai miškai miestų teritorijose yra ir miškų urėdijų žinioje. Todėl daugeliui institucijų abejonių nekėlė jau prieš kelerius metus vyriausybiniu lygmeniu prasidėjęs svarstymas, ar verta patikėjimo teise perduoti savivaldybėms miestų teritorijose esančius miškus. Tik buvo abejojama, tai padarius iš biudžeto bus skirtas ir atitinkamas finansavimas.

Praėjusių metų pabaigoje Vyriausybė skubiai priėmė nutarimą miestų teritorijose esančius valstybinius miškus patikėjimo teise perduoti savivaldybėms. Savivaldybės jau net nereikalavo finansavimo. O apie planuojamus prisiimti įsipareigojimus aiškino, kad galės įgyvendinti Europos Sąjungos projektus - kitaip tariant, miestų miškuose bus planuojami rekreaciniai projektai. Iki šiol savivaldybės negalėjo gauti tokio finansavimo iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

Šiuo metu Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos turėtų baigti derinti, kurie miškų plotai atiteks savivaldybėms. Nors Vietos savivaldos įstatyme valstybinės reikšmės miškų valdymo funkcija savivaldybėms nėra numatyta. Todėl neaišku, kaip ir kokią ūkinę veiklą vykdys savivaldybės, jei ji priskirta tik valstybinėms įmonėms. O tokiomis gali būti tik miškų urėdijos.

Tikroji miškų perdavimo esmė

Kodėl savivaldybės taip godžiai puolė perimti miškų tvarkymą savo žinion, galėtų paaiškinti Seime užregistruotas Miškų įstatymo projektas (XIIP-361).

Jame numatoma, kad miškų ūkinę veiklą vykdys ne miškų urėdijos, o Valstybinių miškų valdytojai. Tai lyg ir paaiškintų sąsają su miškų perdavimu patikėjimo teise savivaldybėms, nes juk pastarosios ir turės vykdyti tą ūkinę veiklą. Kai kurios savivaldybės tai daro ir dabar. Tačiau, kaip teigia teisės specialistai, jos negali įkurti valstybinių įmonių, o valstybinius miškus gali prižiūrėti tik miškų urėdijos. Todėl neaišku, kaip savivaldybės vykdys tą ūkinę veiklą, kurios nenumato ir Vietos savivaldos įstatymas.

Įstatymo 11 straipsnis numato miško paskirtį keisti kitomis naudmenomis tik išimties atvejais. Konstitucinis teismas ne kartą (2009 m. birželio 22 d. ir t. t.) pabrėžė, kas yra išimtiniai atvejai, ir nurodė, kad asmeninė nuosavybė negali būti aukščiau už tikslą išsaugoti mišką rekreacijai, biologinei įvairovei ir visuomenės poreikiams tenkinti.

Tačiau visai neseniai Seime buvo patvirtintas jau išplėstinis išimties atvejų ratas. O nepraėjus nė pusei metų - kaip to reikalauja Seimo Statuto 135 straipsnio 7 dalis, nurodanti, kad "Įstatymo papildymo ar pakeitimo įstatymo projektas gali būti pateikiamas Seimo plenariniame posėdyje ne anksčiau kaip 6 mėnesiai po to įstatymo priėmimo“ - pateiktame projekte atsirado tokie pakeitimai, kurie visiškai nebeatitinka nei Konstitucinio teismo aiškinimų, nei išimtinių atvejų prasmės.

Šiame projekte numatoma miškų sąskaita leisti plėsti jau pradėtus karjerus. Žinant, kad didžiausi naudingųjų iškasenų klodai yra būtent po miškais, galima nesunkiai nuspėti, kaip tuo bus pasinaudota.

Toliau dar gražiau. Numatomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, jei 50 proc. miesto teritorijos sudaro miškai. O kad šis procesas savivaldybių neišvargintų, už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis numatoma atleisti nuo kompensacijos mokėjimo valstybei.

Lietuvos žaliųjų judėjimo komentaras

Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis (nuotr. iš "Žaliosios Lietuvos") Seimo Aplinkos apsaugos komitetui įteikė pareiškimą, kurio fragmentą pacituosiu:

Manome, kad dėl šio Miškų įstatymo straipsnio pakeitimų gali būti sunaikinta tūkstančiai hektarų miestų miškų ir padaryta neatitaisoma žala gamtai. Neabejojame, kad tai sukeltų didelį visuomenės pasipiktinimą ir masinius protestus. Miškų naikinimas dėl naudingųjų iškasenų karjerų ir gyvenamųjų namų (vilų) statybų būtų neregėto masto vandalizmo aktas.

Aiškinamajame rašte išsakytos mintys, kad kai kurie Lietuvos miestai tapo „miško įkaitais“, o miškų naikinimas dėl naudingųjų iškasenų karjerų „atitiktų darnaus vystymosi esminius principus“, yra visiškai nepriimtinos civilizuotai ir Europos Sąjungai priklausančiai valstybei.

Kol kas Lietuvoje nėra rimtų problemų nei dėl naudingųjų iškasenų karjerų, nei dėl statybų plėtros. Kurioje savivaldybėje sustojo statybos dėl žvyro stokos arba masiškai emigravo žmonės dėl sklypų trūkumo gyvenamųjų namų statybai? Jokio trūkumo nėra, tačiau yra didelis noras karjerus įrenginėti valstybiniuose miškuose, nes taip būtų pigiau, ir privatizuoti valstybinius miškus bei statyti ten vilas ir gyvenamuosius namus, nes gyventi miške yra gražiau.

Prieš kelerius metus Trakų miškų urėdijoje buvo gauta prašymų kasti žvyrą 3000 ha valstybinių miškų plote, o 17 tūkstančių žemgrobių pageidavo įsikurti valstybės saugomose teritorijose. Ar šios Miškų įstatymo pataisos nereiškia anų avantiūrų realizacijos? O gal sklypus vilų statyboms Varėnos ir Druskininkų miestų miškuose gaus eiliniai vietiniai gyventojai ar iš užsienio „masiškai grįžtantys“ mūsų tautiečiai?

Valstybinius miškus grobs ir dideliais mastais naikins Trakų savivaldybę valdančių „narkušų ir „petkevičių“ tipo kriminaliniai elementai, padedami korumpuotų valdininkų ir politikų.

Privačių valdų ypatumai

Per šv. Velykų šventes nutarėme pasivaikščioti miškuose ir paieškoti pavasario. Grįždamos nuo Neries pusės, mišku nuklydome kiek į šoną ir atsidūrėme prie tvoros, kuria buvo iš dalies aptverta miško dalis. Užrašo, ar ši teritorija privati, nebuvo. Kadangi ir vartų nebuvo, tai patekusios į tą aptvertą plotą svarstėme, ar verta eiti toliau, ar pasukti atgal. Tuo metu mus pastebėjo ir pradėjo pulti netoliese esančios sodybos šunys. Tik todėl, kad mano pasivaikščiojimo bičiulė yra kinologė, mums pavyko gana lengvai išvengti apkandžiojimo ir „išsisukau“ tik įsitaisiusi didelę mėlynę ant kojos, kurią paliko vienas šunų, kai įsibėgėjęs bandė man kąsti. Mat, kaip teigė šunų specialistė, iš teritorijos mus palydėjo rytų Europos mišrūnai.

Miestai be miškų, kurie bus paversti privačiomis valdomis, ir už tvorų besidraskantys šunys. Tokia gali būti daugelio miestų ateitis, jei Vyriausybė leis sunaikinti priemiesčių miškus. Gana greitai turėtų paaiškėti, kokią viziją miestams numatė Vyriausybė ir Seimas.