Kas šiandien Lietuvoje vadinama „demokratiškais rinkimais“, iš tikrųjų tėra pasirinkimas be pasirinkimo

Kažin ar vertėtų džiūgauti vien dėl to, jog šį kartą išskirtinai antidemokratiškus Seimo rinkimus triuškinančiai laimėjus R. Karbauskio „valstiečiams“, vietoje jaunojo konservatorių „mesijo“, „Dėdulės“ V. Landsbergio į Lietuvos premjerus stumiamo politikos diletanto Anūko Gabrieliaus Landsbergio naujuoju Ministru Pirmininku galimai taps skaidrumo politikoje „etalonas“, „valstiečių“ sąrašo lyderis Saulius Skverelis?..

LANDSGRYBIŲ dirbtinai eskaluojamos konfrontacijos su „teroristine“ valstybe Rusija, karo kurstymo propagandos, „slaptųjų pažymų“ bei politinės korupcijos totaliai užvaldytoje šalyje naivu būtų tikėtis esminių permainų, tautiečių lūkesčius pateisinančios tikros demokratijos bei teisingumo.

„Dar nėra buvę naujausių laikų istorijoje, kad šalies parlamento rinkimai būtų organizuoti taip prastai ir neatsakingai. Valstybės politinis procesas žmonių akyse sukompromituotas, laisvą rinkėjų valią bandoma iškreipti biurokratiniais suvaržymais. Teisinė migla gaubia vangias ir nuobodžias partijų rinkimų kampanijas. Susidorojimo su politiniais priešininkais procesai žiniasklaidoje šiandien nedaug skiriasi nuo viešo linčo teismo. Kalbėti apie visų politinių partijų lygiateisiškumą – bergždžias reikalas. Todėl viešajame diskurse dominuoja daugialypiai politikų elgesio standartai, kurių neįmanoma prognozuoti, didėja visuomenės nusivylimas demokratija“, – teigiama Europos Parlamento nario, Prezidento Rolando Pakso publikacijoje „Kodėl išliko Vaigauskas?“.

Kaip tik ką įvykusius rinkimus bei porinkiminę situaciją Lietuvoje vertina JAV gyvenantis disidentas Valdas ANELAUSKAS – apie tai skaitykite išskirtiniame „Laisvo laikraščio“ interviu.

- Panašu, jog Seimo rinkimus Lietuvoje ir vėl laimėjo LANDSGRYBIŲ SISTEMA bei „stringantys“ VRK kompiuteriai? Kas galėtų paneigti, kad nebuvo klastojami rinkimų rezultatai? Kaip pakomentuotumėte Prezidento Rolando Pakso teiginį, jog Lietuvoje beliko demokratijos šydas?

- Rinkimų klastojimai – vienas svarbiausių šiuolaikinės „demokratijos“ principų, siekiant išlikti valdžioje!.. VRK vadovas Zenonas Vaigauskas puikiausiai tai žino. Juk būtina išlaikyti veikiančią valdžios SISTEMĄ, kad į valdžią neateitų, neduok Dieve, tautinės-patriotinės jėgos. O dabar aiškiai matome, nepaisant triuškinančios „valstiečių ir žaliųjų“ pergalės, viskas „puikiausiai“ gavosi: į Seimą ir vėl išrinko beveik tuos pačius „sisteminius“, kurie 26 metus naikina Lietuvą!.. Per ateinančius keturis metus šitie „valstybininkai“ toliau tęs savo pragaištingą darbą. Ruoškitės homoseksualų santuokoms, „pabėgėlių“ antplūdžiui, Rusijos kariniam išprovokavimui ir, kas be ko, didžiulei ekonominei/socialinei krizei šalyje!..

Dar 2002 metais iškilusis disidentas Liudas Dambrauskas rašė: „Lietuvą valdo parazitų klasė“. L. Dambrausko žodžiai taiklūs, tai ypač matome šiuo metu, kai priešmirtinė lietuvių tautos agonija jau prasidėjusi. Blaiviai, adekvačiai mąstančių Lietuvoje mažuma beliko, o ir tie aktyvesni likusieji dairosi, kaip čia pabėgti iš Lietuvos.

Žvelgiant iš kitos pusės, koks skirtumas kas Lietuvai „vadovaus“ sekančius keturis metus, juk tikrieji politikos dirigentai sėdi Briuselyje ir Vašingtone. Juolab, kad Lietuvoje dislokuota JAV/NATO kariuomene! Kai šalyje „saugumo užtikrinimui“ yra svetima kariuomenė, kažin ar apskritai rinkimai gali būti laisvi ir demokratiški?!

Vis tiktai šviesios atminties signataras Romualdas Ozolas buvo teisus: „Kai kas nors kalba apie Nepriklausomybę, man net nepatogu klausytis. Kur jūs ją matote?!..“. Kadangi Lietuvoje dislokuota okupacinė JAV/NATO kariuomenė, apie kokią nepriklausomybę mes apskritai galime kalbėti?!..

Tą patį galima drąsiai sakyti ir apie demokratiją. Nėra tikros demokratijos Lietuvoje, paprasčiausia nėra! Ir taškas. Tariama „demokratija“, atspindinti ne daugumos piliečių valią, o tik siaurus partinius, grupinius interesus – visada apgaulė. Vakarietiškas „liberalios parlamentinės demokratijos“ modelis tikra demokratija net nekvepia, šis erzacas ne ką arčiau tikros demokratijos principų, nei bet kuri autoritarinė-totalitarinė diktatūra!..

- Akivaizdu, jog valdoma „demokratija“ Lietuvoje nekelia grėsmės vadinamųjų „valstybininkų“, valdančiųjų „elito“ interesams. Jūsų nuomone, ar dar ilgai tęsis tariamos „demokratijos“ žaidimai Lietuvoje?

- Jie tęsis tol, kol liaudis leisis mulkinama ir žais pagal valdžios „elito“ jiems primetamas taisykles. Visuomenė verčiama gyventi valdomos demokratijos sąlygomis. O ką reiškia valdoma demokratija? Tai reiškia, kad šioje santvarkoje nuo piliečių valios iš esmės niekas nepriklauso. Tokia „demokratija“ tarnauja tiktai tiems, kas ją valdo. Valdžios SISTEMA per rinkimus nesikeičia, gali pasikeisti tiktai veidai per „demokratiškų“ rinkimų spektaklį!..

Vadinamieji „valstybininkai“ kalba apie „pilietines teises“ ir „laisvus rinkimus“, o kuria tokią valstybę, kurioje dauguma žmonių, pasitelkiant į pagalbą manipuliuojamus rinkimų procesus, yra paprasčiausia nušalinami nuo politinių sprendimų priėmimo. Priiminėdama valstybinius sprendimus, autokratinė valdžia žmonių nuomonės neklausia, o tiktai informuoja, kokius sprendimus ji priėmė, atseit, besivadovaudama tautos interesais...

Liaudžiai pučiant į akis demokratinę miglą bei darant įtaką masėms, atsiranda galimybė pasiekti valdžios „elito“ pageidaujamus sprendimus, kurie priimami neva daugumos piliečių vardu. Dabartinė pseudodemokratija tėra iliuzija, kurios dėka apgaunami žmonės, neva savanoriškai palaikantys esamą santvarką. Tai patikimas būdas manipuliuoti masėmis, kurį pavadinčiau demokratine suteneryste.

Kažkur skaičiau, vežant vaiką automobiliu, tėvai jam duoda žaislinį vairą, kad netrukdytų savo kaprizais vairuoti. Vaikas energingai sukioja tą „vairą“, įsivaizduodamas, kad mašina jam paklūsta, kai tuo tarpu tėvai vaiką veža ten, kur jiems reikia. Lygiai taip dabartinė „demokratija“ Lietuvoje – lyg tas žaislinis vairas – kiek jį besukinėsi, važiavimo krypties nepakeisi. Todėl ir žaidžiama.

Kad valdžios priimamų sprendimų įgyvendinimo mechanizmai būtų efektyvūs, žmonių dalyvavimo „demokratinių“ rinkimų parodijoje iliuzija turi atrodyti pakankamai įtikinama. Viljamas Penas, XVIII amžiaus Amerikos kvakerių religinės bendruomenės lyderis, įkūręs jo vardu pavadintą valstiją Pensilvaniją, būtent taip ir kalbėjo: „Suteikite žmonėms galimybę manyti, kad jie valdo, ir jie taps lengvai valdomais“. Todėl svarbiausiu valdomos „demokratijos“ įgyvendinimo įrankiu tapo rinkimai. Balsavimo teisė formaliai eliminuoja galimybę piktintis tuo, kad iš tavęs atimama galimybė įtakoti įvykius. Vien tiktai balsavimas rinkimuose nesuteikia žmonėms realių galimybių įtakoti įvykius šalyje. Pasibaigus rinkimams piliečiams belieka tik stebėti, kas vyksta – ką nors pakeisti jie jau nebegali.

- Ko gero, tikrai demokratiško pasirinkimo bei rimtos alternatyvos Lietuvoje beveik nebūna? Juk turime labai iškreiptą, siauram interesų ratui palankią rinkimų sistemą, kuri jiems ir tarnauja, o paprasti rinkėjai, prabalsavę „už permainas“, paskui negali teigti, kad ne patys išsirinko valdžią...

- Kas šiandien Lietuvoje vadinama „demokratiškais rinkimais“, iš tikrųjų tėra pasirinkimas be pasirinkimo!.. Žmonėms siūloma aktyviai dalyvauti rinkimuose, tačiau pasirinkimo laukas dažniausiai būna apribotas valdančiųjų SISTEMOS. Manau, iš tikrųjų reikėtų kalbėti ne apie demokratiškus rinkimus, o apie politines manipuliacijas rinkimais. Šis terminas tiksliai apibūdina reiškinio, vadinamo „laisvais demokratiškais rinkimais“ esmę.

Be abejo, tokia pseudodemokratinė santvarka gimdo politines manipuliacijas. Dėl to ir tenka rašyti žodžius „demokratas“ ar „demokratija“ kabutėse, nes tarp to, kas yra kalbama, ir to, kas daroma, visada didžiulė praraja...

Teisingai pasakė Prezidentas Rolandas Paksas: „Negali turėti ateities valstybė, kuri skelbiasi, kad pasirinko demokratinį valdymo modelį, tačiau daro viską, kad jos piliečiai turėtų kuo mažiau įtakos ir būtų nušalinti net nuo jiems gyvybiškai svarbių sprendimų priėmimo“. Veikianti SISTEMA ne tik nėra demokratiška, ji yra ydinga ir nusikalstama.

- Todėl dabartinis Seimas – valdančiųjų dominavimo įrankis, ir nieko daugiau?..

- Šiuolaikinės „liberalios demokratijos“ pagrindą sudaro parlamentas. Tačiau teiginys, kad parlamente atstovaujama liaudžiai – tėra didelė apgaulė. Parlamentas tapo įteisintu barjeru, trukdančiu liaudžiai vykdyti savo valią. Parlamentas monopolizavo valdžią ir paprastų žmonių prie valdžios neprileidžia.

Beje, labai teisingai buvęs Libijos vadovas Muamaras Kadafis savo „Žaliojoje knygoje“ teigia: „Jeigu pagrindinė parlamento paskirtis – kalbėti tautos (liaudies) vardu, tai jau iš principo yra nedemokratiška. Tikroji demokratija turėtų reikšti pačios tautos betarpišką valdžią, o ne valdžią tų, kurie, atseit, jos vardu kalba“. Tikroji demokratija įmanoma tiesiogiai valstybės valdyme dalyvaujant pačiai liaudžiai, o ne jos išrinktiems atstovams!..

Jeigu parlamentą sudaro laimėjusių rinkimus kelių partijų nariai, tai toks parlamentas apskritai nėra liaudies atstovų parlamentas, nes jis atstovauja būtent laimėjusių partijų interesus, o ne visos tautos! Realiai politinės partijos atstovauja gal vos keliems procentams šalies gyventojų, tačiau tų partijų atstovams kažkodėl suteikiama įstatymų leidimo teisė. Parlamento skiriami vykdomosios valdžios organai atstovauja vien tiktai partinius interesus, o ne visos tautos. Todėl tokia valdžia negali būti laikoma liaudies valdžia. Man tai aišku, kaip dukart du keturi.

Tokią „demokratiją“, kai valdo politinių partijų lyderiai, drąsiai galime pavadinti partokratija. Tokiu būdu įteisinamas partinių lyderių ir partinės nomenklatūros viešpatavimas. Sisteminėms partijoms valdoma „demokratija“ – geriausias būdas prastumti politinės mažumos interesus daugumos vardu. Paprasta liaudis („runkeliai“), patekusi tokio režimo valdžion, faktiškai tampa partokratų kovų dėl valdžios auka. Partijos kovoje dėl valdžios, siekdamos per rinkimus gauti kuo daugiau balsų, nuolat žmones apgaudinėja, populistiškai žada tai, kas nebus įgyvendinta.

- Norite pasakyti, politinės partijos tai ne demokratijos įrankis, o partokratijos? Kitaip sakant, grupė žmonių sukuria partiją savo interesams bei ambicijoms tenkinti. Politikuojanti grupė žmonių visuomenei primeta savo ideologiją, kurios pagalba jie ir viešpatauja. Tokių politikierių tikslas – kuo ilgiau išlaikyti valdžios galios svertus savo rankose...

- Pasak amžiną atilsį Muamaro Kadafio, partija – tai šiuolaikinis diktatorinio valdymo įrankis, nedidelės mažumos valdžia daugumai. Partija – diktatūrinio valdymo įrankis, leidžiantis vienokio požiūrio bei interesų šalininkams valdyti visą tautą. Tautos atžvilgiu bet kuri politinė partija – tėra tik nedidelė mažuma. Partijos sukūrimo tikslas – turėti įrankį valdyti visai tautai, t. y. partiniai užsitikrina galią valdyti tuos, kurie nėra partijos nariai. Kiekviena partija, versdama liaudį paklusti politinei valdžiai, remiasi despotišku autoritariniu pavergimo principu. Teoriškai sakoma, kad partija ateina į valdžią vykdyti savo planą ir tikslus, kurie esą sutampa su liaudies tikslais. Šitokia teorija „pateisina“ ne tik partinę diktatūrą, ji yra bet kurios diktatūros „įteisinimo“ pagrindas.

Akivaizdu, jog žaidimas politinėmis partijomis – tai farsas, įvilktas į tariamos demokratijos rūbą. Partijų skaičius reikalo esmės nekeičia. Kitaip tariant, tariama partijų įvairovė ir žmonių galimybė rinktis, balsuojant už kažkurią iš jų, tėra fikcija, nes tos partijos, galima sakyti, dažniausiai būna viena kitos klonai. Balsuodamas už vieną ar kitą partiją, rinkėjas, galutiniame variante, balsuoja vis tiek už tą pačią politinę valdžios SISTEMĄ. Žinoma, būna ir išimčių, bet jos tik patvirtina taisyklę...

Imitacinėje demokratijoje dažniausiai dominuoja kelios politinės partijos. Vakaruose jau seniai viešpatauja dvipartystė. Beveik visame pasaulyje realiai valdo dvi partijos, o likusios – tik statistai. Yra dvi partijos, kovoja du kandidatai, o tas partijas ir kandidatus valdo ta pati „nematoma ranka“. Tai labai patogu. Žaidžiant šachmatais tuo pat metu už baltuosius ir už juoduosius, pralaimėti neįmanoma iš principo. Dvipartinė „lazda“ – tai ideali valdomoji „demokratija“. Nesvarbu, kas beateitų į valdžią, „lazda“ išliks ta pati. Vienoje pusėje sėdi „kairieji“ socialdemokratai, o kitoje – „dešinieji“ konservatoriai. Nedidelė krūvelė į jas panašių kitokių partijų yra tos „lazdos“ viduryje. Tad ir Lietuvoje daugumai žmonių garantuojama „laisvė“ bijoti valdančiųjų „lazdos“...

- Per kiekvienus rinkimus Lietuvoje, tarsi Pilypas iš kanapių, išlenda koks nors naujas partinis projektas. Tarkim, 2008 metais buvo „Tautos prisikėlimo“ partija, o šįkart – „valstiečiai-žalieji“. Akivaizdu, jog R. Karbauskio bei S. Skvernelio vedini „valstiečiai“ tapo tariamai „naująja politine jėga“, už kurią balsavo nusivylę sisteminėmis partijomis (socdemais, konservatoriais ir liberalais) rinkėjai. Ką manote apie naujuosius Lietuvos gelbėtojus „valstiečius“?

- Šita partija ir jos kandidatų nuostatomis aš ypatingai pasidomėjau (mat su ja kandidatavo ir vienas mano giminaitis). Iš pradžių ketinau ir aš balsuoti už „valstiečius“, bet atidžiau susipažinęs, ką sako aktualiais klausimais šios partijos lyderiai bei kandidatai, supratau, jog tariami „valstiečiai“ – „ta pati mergelė, tik kita suknelė“. Šiuo metu R. Karbauskio vadovaujama partija tam ir buvo SISTEMOS sukurta, siekiant sužvejoti kuo daugiau vadinamųjų protesto balsų. Mano nuomone, „žalieji valstiečiai“ – tėra dar vienas „demokratiško“ žmonių mulkinimo pavyzdys.

Beje, turiu pasakyti, „žaliųjų valstiečių“ pažiūrose susigaudyti man padėjo tinklalapis „ManoBalsas.lt“, kuris pateikė labai konkrečius klausimus politikams ir jų atsakymus. Šis projektas padėjo išsiaiškinti Lietuvos politikų pažiūrų tendencijas bei ideologinio angažavimosi lygį. „ManoBalsas.lt“ – išties puiki vieta lietuviškame internete, kur galima sužinoti kandidatų į Seimą pažiūras. Klausimyną sudaro visuomenei aktualūs klausimai iš įvairių sričių. Kai kurie klausimai gan provokuojančiai pateikti, betgi tame ir yra visas įdomumas.

Nors iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąraše esančių 138 kandidatų į „ManoBalsas.lt“ klausimus teatsakė tik 40, bet ir to pilnai pakanka, kad partija matytųsi lyg ant delno. Aš grynai iš smalsumo 40-ties kandidatų atsakymus į visus klausimus sąžiningai peržiūrėjau, bet iš tiesų man būtų užtekę atsakymų tik į du klausimus: Ar „Lietuva turi palaikyti griežtas ekonomines sankcijas Rusijai, net jeigu dėl to mažėja eksportas į šią valstybę“? ir Ar „Lietuva turi stiprinti savo karinį pajėgumą ir didinti finansavimą gynybai, net jeigu tai pablogintų santykius su Rusija“? Tiesa, šie klausimai ten pateikti ne kaip klausimai, o greičiau kaip teiginiai, nėra jokių „ar“ nei klaustukų. Tad štai, į pirmąjį klausimą iš 40-ties „žaliųjų valstiečių“ net 25 tvirtai atsakė „taip“ ir likusieji 15 atsakė „tikriausiai taip“. Prieštaravusių nebuvo. Į antrą klausimą „taip“ atsakė 34 kandidatai, „tikriausiai taip“ – keturi, bet buvo ir po vieną „disidentą“, kurie atsakė „ne“ ir „tikriausiai ne“.

Sprendžiant iš tokių atsakymų, man tapo aišku, kad „žalieji valstiečiai“ iš esmės niekuo nesiskiria nuo LANDSGRYBIŲ!..

Aš jau kartą, kalbėdamas apie Lietuvos „tautininkus“, esu sakęs, jog Amerikoje yra populiarus posakis: „If it looks like a duck, swims like a duck, and quacks like a duck, then it probably is a duck“ („Jeigu kas nors atrodo kaip antis, krykia kaip antis ir plaukioja kaip antis, tai tikėtina, kad tai ir yra antis.“). Manau, taip pat ir Lietuvos „žaliesiems valstiečiams“ šis posakis labai tinka. Apie kokius „demokratiškus“ rinkimus Lietuvoje apskritai galime kalbėti, kai žmonėms suteikiama galimybė rinktis tarp LANDSGRYBIŲ ir į juos labai panašių „ančiukų“?!.. Taigi, patiklią liaudį, regis, ir vėl eilinį kartą „išdūrė“!..

Beje, vadinamieji Lietuvos „konservatoriai“ iš tikrųjų nėra jokie konservatoriai, – tai radikalai!.. Žodžiai „konservatyvus“ ir „liberalus“ – sinonimai ar antonimai? Tai kodėl Lietuvoje liberalai yra artimiausi „konservatorių“ draugai? Tiktai LT absurdistane įmanomas toks variantas, kai priešingos pasaulėžiūros tampa vienodomis!..

- Nors metų metais aiškinama, jog žmonės dalyvauja valstybės valdyme per „demokratinius“ rinkimus, bet iki šiol tikros atstovaujamosios demokratijos Lietuvoje nėra?

- Tautai teturint tik vieną teisę – dalyvauti rinkimuose bei pasirinkti, kokią nori pavardę ir partijos pavadinimą, o po rinkimų neturint teisės kontroliuoti tų, kuriuos išrinko, tokia padėtis, nors teoriškai ir atstovaujama daugumos piliečių interesus, tačiau praktiškai „tautos išrinktieji“ valstybę valdo savo nuožiūra, nekreipdami dėmesio į rinkėjų nuomonę, norus, neretai priimdami sprendimus, priešingus tautos interesams, bet naudingus politiniam „elitui“ (ar tiems, kas juos pačius „iš viršaus“ valdo). Tauta praktiškai yra priversta paklusti grupelės „politinio elito“ net ir absurdiškiausiems sprendimams.

- Politikos manipuliatoriai galėtų paprieštarauti, jog demokratijos esmė ne tame, kad pati tauta savarankiškai įgyvendintų valdžios funkciją, o tame, kad piliečiai demokratiškuose rinkimuose suteikia mandatą valdžios funkcijai įgyvendinti savo išrinktiesiems, o šie, atseit, rinkėjų interesų labui ir valdo valstybę. Juk faktiškai rinkėjai atiduoda savo balsus tiems, kurie varžosi tarpusavyje, kas juos valdys...

- O jeigu žmonės būna kažkuo nepatenkinti, tai valdžia primena, kad jie patys įgaliojo valdžią spręsti jų likimą: „Jūs mus išrinkote!“. Štai ir viskas. Buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė 2011 metais labai gerai tautiečiams paaiškino: „Valdžia ne iš dangaus nukrenta į Seimą, ir po to Vyriausybė suformuojama. Visi yra atsakingi: ir tie rinkėjai, kurie renka tokią valdžią, ir tie, kurie iš viso neina į rinkimus“.

Dar daugiau galiu pasakyti, man jau seniai susidarė toks įspūdis, kad balsuodami lietuviai vadovaujasi kažkokiais mazochistiniais principais, atseit, „išrinkim kuo blogesnius, kad paskui būtų nuo ko kentėti ir ką keikti“. Juk patys lietuviai išrenka valdžią, kuri valdo jų gyvenimus, o paskui nuolat skundžiasi, aimanuoja, kad valdžia bloga, kad gyventi Lietuvoje blogai. Mazochizmas – lietuvių nacionalinis bruožas.

Kas apskritai gali balsuoti už landsbergistus? Tai reiškia, kad blaivaus proto pas žmones visai nebeliko! Reiškia, kad žmones patys nori gyventi Lietuvoje kuo sunkiau. Paaiškinkit mano durnai galvai: kodėl absoliuti dauguma lietuvių yra nusivylę, nepatenkinti esama valdžia, kiekvieną dieną kaltina valdžią dėl visų blogybių, o atėjus naujiems rinkimams vėl renka tą pačią valdžią?.. Nors nušaukit mane, šito aš nesuprantu!..

Kokių „užkalkėjusių“ smegenų žmogus turėtų būti, kad neatsimintų, ką „gero“ landsbergistai padarė Lietuvai? O gal tauta pamiršo, kaip šunauja buvo išvadinta? Nejau už landsbergistus balsuojantys rinkėjai protiškai neįgalūs?..

Berods, šį kartą Skvernelio ir Karbauskio „valstiečių“ dėka vėl gali sugrįžti į valdžią Lietuvoje ypač destruktyvi „konservatorių“ partija. Kaip iki šiol važiavot, taip ir toliau važiuosit tuo pačiu vežimu, traukdami tą pačią dainą – „rusai puola, rusai puls!..“. Belieka laukti, kaip amžiną atilsį Vytauto Kernagio dainoje, kada gi pagaliau „suplėšysit į gabalus tuos kolorado vabalus... ir dainuosit vėl iš širdies, kai kolūkio bulvės sužydės“...

- Nuo antikos laikų gerai žinoma tiesa: kokie piliečiai, tokia ir valdžia. Kokia tauta – tokia ir valstybė. Be abejo, tai tinka ir Lietuvai!..

- Gerai prisimenu, kaip kartą po eilinių Seimo rinkimų, kai patriotinės partijos tegavo mažiau nei vieną procentą balsų, vieno Lietuvos laikraščio internetinėje svetainėje pasirodė labai taikli antraštė – „Patriotų Fiasko“. Taip jau sutapo, kad du kartus (2008 ir 2012 metais) aš lankiausi Lietuvoje rudenį, būtent per Seimo rinkimus. Tada buvau labai šokiruotas, kai mano vaikystės mieste Marijampolėje tik 251 lietuvis 2012 metais prabalsavo už „Lietuvą Lietuvoje“! (toks buvo patriotinių jėgų koalicijos pavadinimas.)

Dabartinis lietuvių balsavimas per rinkimus, mano manymu, nedaug skiriasi nuo rinkimų farso, kai tarybiniais laikais „rinkdavo liaudies atstovus“ į tuometinę Aukščiausią Tarybą, „iš aukščiau“ parinktus kolūkių traktorininkus ir melžėjas. Niekam net nerūpėdavo, kas ten LTSR ar TSRS Aukščiausioje Taryboje sėdės, nes vis tiek jokios realios prasmės tokiuose „rinkimuose“ tada nebūdavo.

2016 m. Seimo rinkimų „nugalėtojus“ Lietuvoje, manau, geriausiai nusako liaudies patarlė: „Ta pati mergelė, tiktai kita suknelė“. Kaip buvo anais laikais, kai aš vaikystėje, paauglystėje gyvenau Kapsuke, taip ir dabar nelabai kas pasikeitė. Tuo aš per paskutinį apsilankymą Lietuvoje 2012 metais turėjau puikią progą įsitikinti. Iškart krito į akis Marijampolėje ant parduotuvės „Gulbė“ sienos kabojęs didžiulis ryškiai raudonas plakatas. Lygiai toje pačioje vietoje, kur anuomet pasikeisdami kabodavo Vladimiras Iljičius Leninas arba Leonidas Iljičius Brežnevas, taip ir 2012 m. kabojo ten plakatas su kažkokiu irgi „ičiumi“, kuriam esą „Svarbiausia – žmogus“. Atrodė, lyg būčiau vėl Kapsuke atsidūręs... Net ir tas veikėjas socdemų rinkimų plakate man pasirodė labai jau panašus į Brežnevą...

- Taigi niekas nevertė marijampoliečių už socdemų raudonąjį „ičių“ balsuoti!..

- Suprasčiau, jeigu kiekvieną balsuotoją į rinkimus ginkluoti policininkai prievarta atvarytų, stovėtų už nugaros ir žiūrėtų, kas už ką balsuoja, jei žmonės paprasčiausia iš baimės balsuotų, betgi dabar taip nėra. Niekas neverčia, galima pačiam pasirinkti, už ką balsuoti arba tiesiog nedalyvauti rinkimuose.

Jeigu piliečiai Lietuvoje imtų aktyviai remti antisisteminius ar nesisteminius politikus, dėl to saugumas tikrai žmonių neareštuos. Nėra ir Sibiro, kur disidentus būtų galima ištremti. Nesuprantu, kodėl per eilinius rinkimus liaudis visai neremia nesisteminių politikų-patriotų, ko žmonės bijo?.. Aš niekaip nesuprantu ir nesuprasiu, kodėl, pavyzdžiui, už „Lietuvos liaudies partiją“ tebalsavo vos 1,01% rinkėjų? Aišku, keli padorūs, sąžiningi žmonės Seime nieko nepakeis. Bet argi tai reiškia, kad verčiau tada prabalsuoti už nepadorius „sisteminius“?..

Prisimenu, kai 1992 metais rinkimus laimėjo Brazausko neokomunistai, tai prancūzų politologė Sorbonos universiteto profesorė Françoise Thom tada pakomentavo: „Lietuva balsavo už tolesnį marazmą“. Aš šito negaliu kitaip paaiškinti, kaip tautos marazmu. Praėjo štai jau ketvirtis šimtmečio, o tas marazmas vis dar tebesitęsia...

Remiantis neseniai Lietuvoje atlikta apklausa, patraukliausi politikai: Liberalų sąjūdžio pirmininkas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius (8,7 proc.) ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė (7,8 proc.). Trečiu patraukliausiu politiku tapo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis (5,1 proc.), kuris sako palaikąs iškrypėlių „santuokas“ ir tikisi, kad Seimas šį klausimą išspręs. Iš viso rinkėjai G. Landsbergiui skyrė net 127 072 reitingo balus. Už ką? Nesuprantu, kas turi dėtis žmogaus galvoje, kad balsuoja už „Dėdulės“ Landsbergio anūką?! Jaunimas su išplautomis smegenimis masiškai balsavo už liberalus – tai didžiausia tragedija. Lietuviai, nejau jums reikia žemės drebėjimo, kad supurtytų gerai smegenis?!

- Juk ne šiaip sau sakoma, kokia tauta – tokia ir politika. Deja, bet su šia tiesa tenka sutikti?

- Aš ir sutinku, kad pati tauta šiandien jau tapo savo pačios priešu. Nors demokratijos apaštalas Žanas Žakas Ruso teigė: „užtenka liaudžiai nuimti grandines, duoti laisvą valią ir liaudyje natūraliai glūdinti gera valia leis deramai spręsti visuomenės reikalus“, tačiau Nikolas Makiavelis tai paneigė, sakydamas: „tauta, susitaikiusi su kieno nors valdžios egzistavimu, nesugebėdama atskirti to, kas jai naudinga, o kas kenkia, nepažindama savo valdovų, o šie, nepažinodami jos, neilgai trukus vėl patenka į priespaudą, kuri pasirodo besanti dar sunkesnė nei ta, iš kurios ką tik išsivaduota“. Labai teisingai pasakyta!.. Būtent ir apie lietuvius, kurie savo veiksmais ne kartą įrodė, kad yra nepajėgūs protingai tvarkytis savo pačių valstybėje.

Dažnai girdžiu kalbant: „kol valdžia bus tokia, tol nieko gero Lietuvoje nebus“. Tie patys aimanavimai prie „konservatorių“ ir prie „socdemų“ valdžios. Žmonės reikalauja permainų tik iš valdžios, tačiau pamiršta, kad esama valdžia tai, viso labo, jų pačių atspindys!.. Valdžia atspindi visuomenę. Juk ne kas kitas, o tie patys rinkėjai, kurie paskui smerkia politikus ar valdžios institucijas, per kiekvienus rinkimus už sisteminius politikus balsuodami, ir suteikia jiems mandatą. Todėl pirmiausia reikėtų pažvelgti į save savikritiškai ir tik po to kažką kaltinti.

Susimąstykime, kas tie nekenčiami „valdžiagyviai“, iš kur jie atsirado? Juk ne iš dangaus į Lietuvą nukrito, ne iš pragaro gelmių išniro. Keista, jog žmonės nesuvokia tokių elementarių dalykų: už ką per rinkimus prabalsavo, ką išsirinko, tokią valdžią ir turi. Seimas – rinkėjų atspindys!..

- Piliečių apolitiškumo pasekmės būna labai skaudžios: politinės partijos, valdžios „elitas“ veda Lietuvą į pražūtį. Kodėl tauta, lyg skerdyklon vedama avių banda, susigyvena su savo likimu ir toliau balsuoja už LANDSGRYBIUS?

- Deja, lietuvių tauta šiandien būtent taip man ir atrodo, tarsi avių banda, varoma į skerdyklą. Žinomas prancūzų rašytojas Oktavas Mirbo kartą ironizuodamas pastebėjo: „Avys eina į skerdyklą, bet jos nors nebalsuoja už skerdiką, kuris jas papjaus, ir už tuos, kas jas paskui valgys!..“. O kodėl gi lietuviai balsuoja?!..

„Valdoma demokratija“ užtikrina aviganių ir avių bandos santvarką, kurios dėka tauta paverčiama avių banda. Paklusnią avių bandą „piemenys“ gali nesunkiai valdyti ir nukreipti skerdyklon. Pačios avys nuolankiai eina į skerdyklą ir galvoja, kad taip turi būti. Vaizdas išties labai graudus.

- Regis, sisteminės LANDSGRYBIŲ propagandos nuolat veikiami, „užzombinti“ piliečiai, gyvenantys „valdomos demokratijos“ šalyje, tampa neadekvatūs, todėl gali už savo skerdikus, už Lietuvos valstybės duobkasius balsuoti?

- Įžymusis rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas demokratiją pavadino nesveika tautos būsena!.. Kodėl piliečiai daugybę kartų susikompromitavusius „valdžiagyvius“ ir toliau renka? Todėl, kad yra dalykų, pranokstančių sveiką protą ir logiką. Nejau tie žmonės, kurie girtuokliauja arba vartoja narkotikus, nesupranta, jog tai yra žalinga? Supranta ir vis tiek tai daro. Genialusis Albertas Einšteinas apibūdino beprotybę, kaip darymą tų pačių dalykų, tikintis skirtingų rezultatų.

Sutartinai bliaunančios bandos instinktas kiekvieną kartą nugali. Dauguma žmonių apskritai nenori priiminėti jokių sprendimų. Sakoma, tai nulemta fiziologiškai, kadangi už sprendimus yra atsakingos smegenys, o jos vartoja milžinišką kiekį energijos. Piko momentais – net iki 50 procentų. Dėl to žmonės yra linkę savo gyvenime veikti pagal įprastus, išbandytus algoritmus bei trafaretus, pašalinančius nereikalingą smegenų įtampą. Visiems gerai žinomas posakis – „Neapsikrauk per daug savo galvos!“ – tai klasikinis bėgimas nuo pernelyg didelių energijos sąnaudų, kurių pareikalauja savarankiškas mąstymas.

Daug kas prisimena Vinstono Čerčilio garsiąją sentenciją: „Demokratija yra blogiausia iš visų valdymo formų, tačiau nieko geresnio pasaulis dar neišrado“, tačiau turbūt mažai kas žino, ką Čerčilis yra pasakęs apie rinkėjus: „Geriausias argumentas prieš demokratiją – penkių minučių pokalbis su vidutiniu rinkėju“.

Ko nusipelnė lietuviškų avių banda, skandavusi „lands-ber-gis-lie-tu-va“, tą ir gavo!.. Kažkada Aristotelis teigė: „Žmonių masės yra vergai iš prigimties, ir kai juos išlaisvina, paaiškėja, kad jie neturi intelektualių ir moralinių stimulų, reikalingų, norint prisiimti atsakomybę už savo poelgius“.

Manau, šiuolaikinės „demokratijos“ sąlygomis pilietiškai pasyvus žmogus pavergiamas su jo paties sutikimu. Tai vergo mentalitetas, kuris viską apsprendžia. Geriausias vergas tas, kuris nežino, kad yra pavergtas ir džiaugiasi vergu būdamas. Sakyčiau, daugelis žmonių sąmoningai sutinka būti „programuojamais“.

Paskutinėje viešoje kalboje JAV prezidentas Abraomas Linkolnas sakė: „Būna laikotarpių, kuomet galima mulkinti visus žmones, o kai kuriuos galima mulkinti visą laiką“. Manau, jog budinti tokius „miegančius“ yra beviltiškas dalykas. Vienas protingas žmogus teisingai patarė: „Išgelbėk save ir savo šeimą, na ir dar gal keletą draugų. Pamiršk kitus“.

— Šiuo atveju ką patartumėte SISTEMOS „pavergtiems“ tautiečiams daryti? Jeigu dauguma piliečių mano, jog iš esmės jie nieko nebegali pakeisti savo valstybėje, tada belieka atgręžti nugarą mūsų protėvių brangintai šaliai, kurioje dabar „atstovaujamosios demokratijos“ šydu prisidengę savo reikalus tvarkosi „išrinktieji“? Kaip pažadinti tautiečius, kad valdžiagyviai nesijaustų galintys daryti viską, kad šalyje pagaliau būtų įgyvendinta tautos suvereno teisė, kaip tai yra parašyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje?

- Nežinau, net jeigu teoriškai ir būtų galima per rinkimus – „demokratiniu keliu“ bandyti kažką Lietuvoje pakeisti, tai po Prezidento Rolando Pakso nuvertimo man tapo aišku: net jeigu tautiečiai išrinktų tikrai garbingą Seimą ir Prezidentą, tai paskui labai greitai „iš aukščiau“ (Briuselio ar Vašingtono) būtų duotas įsakymas – „ištaisyti klaidą“...

Juk „valstybininkai“ geriau žino, ko liaudis turi norėti. Kaip Prezidento R. Pakso nuvertimo istorijoje, jeigu liaudis „suklydo“ ir pasirinko „neteisingai“, tai „demokratiškai“ leidžiama pasirinkti „teisingai“ iš antro karto, balsuojant už V. Adamkų.

Arba, pavyzdžiui, kaip Airijos referendume dėl ES konstitucijos ratifikavimo: airiams buvo leista antrą kart prabalsuoti „teisingai“... Dabar gi Didžiojoje Britanijoje, po „Brexit“ referendumo, iškart buvo reikalaujama pakartotino balsavimo. Žiūrėkit, kaip „demokratijos citadelėje“ JAV yra puolamas Donaldas Trampas!.. Kaip buvo žlugdomi referendumai Lietuvoje ir Vengrijoje, suklastoti rinkimai Austrijoje...

Mano giliu įsitikinimu, ypač svarbus dabartinės Lietuvos valstybingumo raidai buvo laikotarpis, kai 2004 metais „valstybininkai“ nuvertė demokratiškai žmonių išrinktą Prezidentą Rolandą Paksą. Tada ir įvyko lūžio momentas, kai vadinamasis „elitas“ pasijuto galintis tautą valdyti, lyg kokius vergus ar baudžiauninkus („runkelius“). Iš tikrųjų taip buvo „įteisinta“ demokratijos mirtis Lietuvoje!..

Ir kol mes žaisime pagal mums primestas žaidimo taisykles, SISTEMOS tikrai nepakeisime. Absoliučiai teisus Prezidentas R. Paksas, teigdamas: „Ta padėtis, kuri žmones varo į neviltį ir masiškai gena iš Tėvynės, jau nebegali būti pakeista vien tradicinėmis ar tuo labiau kosmetinėmis priemonėmis. Čia jau yra sisteminės ydos, todėl būtini nestandartiniai, drąsūs ir laiko iššūkius atitinkantys sprendimai“.

- Kaip žinote, Prezidentas R. Paksas pasiūlė atstovaujamąją „demokratiją“, kuri faktiškai atstovauja siaurus partinius – grupinius interesus, taikiai pakeisti, šalyje įvedant tiesioginę demokratiją. Kitaip tariant, reikėtų juridiškai įteisinti, įtvirtinti piliečių teisę patiems apsispręsti dėl to, kokie sprendimai būtų priimami visuose lygmenyse. Kadangi Lietuva nedidelė valstybė, tai čia turbūt nesunku būtų įvesti tiesioginę demokratiją?

- Tiesioginė demokratija – tokia valdymo forma, kai visi piliečiai tiesiogiai dalyvauja svarbiausių politinių sprendimų priėmimo procese. Kitaip tariant, suverenitetas valstybėje ne formaliai, bet iš tikrųjų turi priklausyti liaudžiai. Tauta suverenitetą įgyvendina, pavyzdžiui, referendumais leisdama įstatymus.

Tiesioginės demokratijos idėja gan paprasta: šalies valdymo sprendimus priima ne saujelė „išrinktųjų“, o patys piliečiai, tiesiogiai dalyvaudami jų priėmimo procese – visuotiniuose, vietiniuose referendumuose. Žodžiu, tai galimybė patiems piliečiams įsitraukti į politinių sprendimų procesą, o ginčų atveju turėti galutinį balsą bei taip kontroliuoti svarbius savo gyvenimui reikalus.

Vis tiktai pasakysiu atvirai, nors Prezidento R. Pakso siūloma idėja man ir patinka, tačiau iš kitos pusės, kai Lietuvoje šitokia „avių“ visuomenė, tai aš esu labai skeptiškas dėl galimos tiesioginės demokratijos!..

Man regis, pačią geriausią išeitį Lietuvai pasiūlė šviesaus atminimo ekonomistas ir politikas Julius Veselka, tiesiai pasakęs, jog Lietuvoje reikėtų įvesti diktatūrą 50-ties metų laikotarpiui.

Tada, jo žodžiais, tikrai būtų tvarka. Juk diktatūros vaidmuo priklauso nuo to, kieno yra diktatūra, kam ji atstovauja. „Tiktai nežinau, kur galima būtų rasti ryžtingų žmonių, kurie nebijotų prisiimti asmeninę atsakomybę, taikant pačias griežčiausias priemones, ir apvalytų Lietuvą nuo padugnių, valdančių valstybę!..“ – sakė J. Veselka. Deja, bet ir aš nežinau to, kuris galėtų iš tyrų išvesti šią pasmerktųjų tautą...

Kaip ten bebūtų, viltis miršta paskutinė! Pasak Voltero: „Žmogus visą gyvenimą praleidžia tikėdamasis ir miršta dar turėdamas vilties“. Nors ir kaip blogai šiandien būtų Lietuvoje (o ir ne tik Lietuvoje), nepraraskime vilties! Manau, vilties ir tikėjimo lietuviams dabar reikia labiausiai. Sakoma, viltis – kvailių motina, bet juk kiekviena mama savo vaikus myli!..

- Dėkoju už pokalbį.