Kinijos planas

Kinijos miestas Šanchajus.

Kinijos Liaudies Respublika paskelbė taikos planą, pavadintą „12 punktų Ukrainos krizei išspręsti“. Tai savotiškas dar vienas „galutinis Kinijos perspėjimas“. Planas tinka visiems, nes niekam netinka. Išskyrus pačią Kiniją, žinoma...

Ukrainai tai netinka, nes jame nėra reikalavimo išvesti Rusijos kariuomenę iš Ukrainos teritorijos ir nėra „Rusijos agresijos pasmerkimo“. Rusija gali būti nepatenkinta, nes planas ragina nutraukti karo veiksmus, nors pagal Rusijos Federacijos Konstituciją, kariniai veiksmai dabar vyksta Rusijos naujose teritorijose. JAV ir visam Vakarų pasauliui Kinijos planas irgi netinka, nes ragina atsisakyti dvigubų standartų, sankcijų politikos, šaltojo karo mąstymo, blokų konfrontacijos ir pradėti taikos derybas. Vienu žodžiu, taika dabar nereikalinga niekam iš pasaulio galingųjų.

Šia prasme charakteringa pagrindinių plano geopolitinių adresatų reakcija į jo teiginius. Zelenskis pakomentavo, kad toks planas Ukrainai nepriimtinas. Baidenas replikavo, kad Kinijos planas naudingas tik Maskvai. Rusijos užsienio reikalų ministerija savo ruožtu savotišku rytietišku stiliumi pareiškė, kad „labai vertina Kinijos norą prisidėti prie konflikto Ukrainoje sprendimo taikiomis priemonėmis“.

Kaip sakoma, visos „suinteresuotosios pusės“ liko prie savų. Niekas nieko negavo ir nieko neprarado. Kinijos taikos planas niekam nepasiūlė visiems tinkančio kompromiso, net jei kažkam siūloma kompromisinė taika būtų „nepadori“.

Tada kokia šio kinietiško plano prasmė? Prasmė slypi pačioje Kinijos iniciatyvoje ir, svarbiausia, planas prasmingas pačiai Kinijai! Šiuo taikos planu KLR iš esmės įsitvirtina kaip ne tik ekonominis globalinis žaidėjas, metęs iššūkį ilgalaikei JAV hegemonijai, bet ir kaip alternatyvus ideologinis lyderis.

Taikos ideologija ir socialinis-geopolitinis teisingumas – štai ką Kinija siūlo pasauliui. Kartu ji niekam neprimeta savojo „socializmo su kinietiška specifika“ modelio, nepaisant jo akivaizdaus efektyvumo. Ji siūlo naują pasaulio tvarką, kuri, beje, tiesiogiai išplaukia iš šio modelio ir jo tolimesnis vystymasis būtent ir reikalauja globalinės taikos ir stabilumo.

Situacijos intriga slypi dar ir tame, kad prieš pat savo „taikos plano“ paskelbimą Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Van Venbinis griežtai ir radikaliai sukritikavo JAV vykdomą „karo politiką“. Tarp kitko Kinijos pareigūnas suformulavo keletą plačiai visuomenei gal ir nežinomų „sensacingų“ faktologinių teiginių:

▪️Amerika yra didžiausia karo gamintoja;

▪️Jungtinės Valstijos nekariavo tik 16 metų iš savo 240 metų istorijos;

▪️JAV inicijavo apie 80% ginkluotų konfliktų pasaulyje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos;

▪️JAV labiausiai pažeidžia kitų šalių suverenitetą ir kišasi į kitų šalių vidaus reikalus;

▪️Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, JAV bandė nuversti daugiau nei 50 užsienio vyriausybių;

▪️ JAV kišosi į rinkimus mažiausiai 30 šalių ir bandė nužudyti daugiau nei 50 užsienio lyderių;

▪️NATO karuose prieš Afganistaną, Iraką ir Siriją, vadovaujant JAV, žuvo daugiau nei 900 000 žmonių ir atsirado 37 milijonai pabėgėlių.

▪️Kol tęsis Amerikos hegemoninė politika ir jos karingos tendencijos, tol pasaulyje nebus taikos

Vienu žodžiu, Kinija pasirinko aiškiai palankų istorinį laiką savo ideologinei taikos iniciatyvai. Kodėl šis laikotarpis palankus?

Pirma. Dėl Ukrainos įvykių aštrėjant konfrontacijai tarp Rusijos ir JAV vadovaujamo NATO bloko, trečiojo pasaulinio karo tikimybė smarkiai išaugo ir taikos problema tokiomis sąlygomis tampa prioritetine visai pasaulio bendrijai.

Antra. Globalaus kapitalizmo ir Vakarų civilizacijos krizė skatina žmoniją aktyviai ieškoti socialinės-ekonominės ir kultūrinės-civilizacinės alternatyvos išsigimstančiam ir „suvaivorykštėjusiam“ Vakarų „laisvajam pasauliui“.

Trečia. Vienpolio pasaulio tvarkos neigiamybės pastaruoju metu tapo akivaizdžios daugumai šalių, nepriklausančių vadinamajai „auksinio milijardo“ zonai, kurios viešpatavimą lydi akivaizdi tarpvalstybinė socialinė nelygybė ir politinis neokolonializmas.

Taigi, karo ir taikos bei globalinio teisingumo problemos globalizacijos ir antagonistinio pobūdžio tarpblokinių prieštaravimų augimo kontekste tampa archi-aktualios ir Kinija siūlo pasauliui visiškai patrauklų naują ideologinį projektą. Mažų mažiausia – tai dvipolio pasaulio projektas, kažkuo panašus į buvusios Tarybų Sąjungos ir JAV priešpriešos laikus. Ir šis projektas skiriasi nuo rusiško, kuris siūlo daugiapolio pasaulio tvarkos modelį ateityje.

Tačiau daugiapoliškumas, kaip ir vienpoliškumas, visada yra tam tikra pereinamoji būsena. Bet kurioje sistemoje galiausiai susidaro du priešingi poliai, kurie palaiko santykinę sistemos pusiausvyrą. Kai sistema keičiasi, šių pokyčių tendencija paprastai yra nukreipta link vieno iš šių polių ir, pasiekę tam tikrą ribą, tokie pokyčiai veda prie senosios sistemos erozijos ir naujos formavimosi, kurioje ir vėl susidaro du poliai.

Kinijos taikos planas, kurio turinys peržengia tik Ukrainos klausimą, taip pat gali reikšti rimtą KLR politikos poslinkį. Per savo tūkstantmetę istoriją Kinija daugiausia dėmesio skyrė savo vidiniam gyvenimui. Dabar atrodo, kad Kinijos vadovybė supranta, jog šiuolaikiniame pasaulyje šis vidinis gyvenimas labai priklauso nuo globalinės situacijos. Ir Kinija neketina leisti jai vystytis savaime, be savo įtakos. Dabartinė Kinija turi pakankamai galingų svertų pokyčiams šiuo atžvilgiu.

Komunistų partijos valdoma Kinija šioje vietoje elgiasi itin „kinietiškai“, tai yra, atsargiai, uždarai, pritraukdama sąjungininkus, neutralizuodama abejojančius, apramindama priešininkus. Ir ji vadovaujasi tik savo interesais. Ir visa tai šiame istoriniame etape žmonijos daugumai gali išeiti tik į naudą.

„Taika – pasauliui“ – tokia yra esminė ir banali Kinijos taikos plano globalinė politinė ir ideologinė žinutė žmonijai. Bet, kaip sakoma, banaliausios tiesos ir yra giliausios…