Kandidatas į LR Prezidentus Arvydas Juozaitis viešojoje erdvėje atsakė į klausimą išsakydamas motyvus, dėl kurių 1989 m. kovo 26 d. rinkimuose į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą jis užleido vietą anuomet neseniai Lietuvos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi paskirtajam Algirdui Brazauskui.
Visuomenėje sklandė nuomonė, kad, esą, jei ne A. Juozaičio vienašališkas sprendimas, kone asmeninė užgaida pasitraukti iš rinkimų, Lietuvos komunistų partija būtų atsidūrusi istorijos šiukšlyne, tapusi tiesiog praeitimi.
Atsakydamas į tokius teiginius, A. Juozaitis viename susitikime su rinkėjais paaiškino, kad Sąjūdžio taryba net du kartus svarsčiusi šią jo rungimasi su A. Brazausku 1989 m. kovo mėn rinkimuose į TSRS liaudies deputatus situaciją ir toliaregiškai nutarė nuimti A. Juozaitį nuo konkuravimo.
A. Juozaitis išvardino ir Sąjūdžio tarybos narius, priėmusius šį istorinį sprendimą – Vytautas Landsbergis, Virgilijus Čepaitis, Romualdas Ozolas, Kazimiera Prunskienė, Algimantas Čekuolis, Jokūbas Minkevičius.
Anot A. Juozaičio, „neišleisti po šiai dienai protokolai mūsų posėdžių, dėl ko ir fantazuoja žmonės“.
Išklausius šiame įraše išdėstytus A. Juozaičio motyvus, kyla keli klausimai:
• išvardinti penki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Tarybos nariai sudarė tik septintadalį visos 35 narių Tarybos. Kokia buvo kitų LPS Tarybos narių nuomonė dėl šio klausimo?
• kodėl šiuo atveju užteko 5 iš 35 tarybos narių nuomonės, kad būtų priimtas toks svarbus sprendimas?
• kada buvo priimtas šis istorinis sprendimas?
• kas neišleidžia tų istorinių posėdžių protokolų, kad žmonės iki šiol nefantazuotų?
Būtų gerai į šiuos klausimus išgirsti atsakymus.