Kodėl Abchazija taip mielai priima pabėgėlius iš Sirijos

Pilietinis karas Sirijoje pabėgėliais pavertė daugiau nei milijoną žmonių. Daugelis jų gyvena stovyklose netoli Turkijos, Jordanijos ir Libijos sienų. Tačiau kai kuriems laimingiesiems pavyko įsikurti ant Juodosios jūros kranto, Abchazijoje – maištingame Gruzijos regione, kažkada vadintame „Rusijos Rivjera“. Tai Sirijos abchazai, grįžtantys į tėvynę praėjus 150 metų nuo to laiko, kai rusų caras deportavo jų protėvius musulmonus į Osmanų imperiją.

Elbriusas Abchaza dirbo prancūzų kalbos mokytoju Damaske.

„Abchazija – tai mano istorinė tėvynė“, - sako jis apie žemę, kurią pirmą kartą pamatė šių metų sausio mėnesį, kai atvažiavo iš Sirijos. Čia, Abchazijoje, mūsų šaknys".

Prieš prasidedant Sirijos konfliktui, Abchazijoje vyko savas pilietinis karas.

Abchazija, sovietiniais metais laikyta autonominiu Gruzijos regionu, 1993 metais iškovojo faktinę nepriklausomybę, išstūmusi iš savo teritorijos Gruzijos kariuomenę ir išsilaisvinusi nuo Tbilisio kontrolės. Rusijos karinis dalyvavimas, prasidėjęs 1990-ųjų pradžioje, buvo stipriai išplėstas 2008-iais po trumpo Rusijos-Gruzijos karo.

Prieš dvidešimt metų gėlininkas Validas Vadžuchas dalyvavo kare už Abchazijos atsiskyrimą kaip abchazų diasporos savanoris. Prieš pusmetį, kai Sirijos konfliktas priartėjo iki Damasko priemiesčių, jis su žmona ir trimis vaikais persikraustė į savo protėvių gimtinę.

„Geriausia ta šalis, kur galima gyventi taikoje, - kalba jis, išnuomotame bute sėdėdamas su žmona Nura ir dešimtmečiu sūnum Giachra. – Čia gyvename taikiai. O žmonės mums padeda, niekas mūsų neskriaudžia“.

Dabar, kai Abchazijoje nusistovėjo taika, Sirijos pabėgėliai kraustosi į namus, kuriuos prieš ketverius metus paliko Jungtinių Tautų stebėtojai, kontroliavę paliaubas.

Anot Abchazijos vyriausybės atstovo Viačeslavo Čirikbos, į Abchaziją jau atvyko 200 Sirijos abchazų. Tikimasi, kad dar 150 atvyks balandžio pabaigoje.

„Mes norime padėti mūsų broliams Sirijoje, kurie atsidūrė pavojuje ir varge, ir esame pasiryžę suteikti jiems bet kokią įmanomą pagalbą“, - sako Čirikba, einantis užsienio reikalų ministro pareigas respublikoje, kurios nepriklausomybę pripažįsta tik dvi didelės šalys – Rusija ir Venesuela. Absoliuti dauguma pasaulio šalių, kaip ir anksčiau, laiko Abchaziją Gruzijos dalimi.

Nors mažai kas iš pabėgėlių moka rusų arba abchazų kalbas, Čibirka mano, kad jie reikalingi Abchazijai, kuri palaipsniui atsigauna nuo karo.

„Daugelis jų – reikalingų profesijų atstovai, pavyzdžiui, elektrikai. Jie mums reikalingi, ir daugelis jau pradėjo dirbti. Tai labai gerai“, - pažymėjo jis.

Abchazijos valstybinio universiteto kaimelyje Suchumyje mes pasikalbėjome su ekonomikos fakulteto dekanu Beslanu Baratelija. Anot jo, Abchazijoje seniai veikia programa, skirta įtikinti Turkijos etninius abchazus grįžti į tėvynę.

„Repatriacijos programa Abchazijoje vyksta jau apie 20 metų. Buvo įsteigtas specialus pagalbos fondas tiems, kurie grįžo į savo istorinę tėvynę“, - pasakoja Baradelija.

Tačiau daugelis namų iki šiol stovi tušti. Po to, kai 1993 metais separatistų pajėgos paėmė Abchaziją savo kontrolėn, pusė gyventojų – apie 200 000 etninių gruzinų – buvo priversti bėgti.

Tbilisio demonstrantai mano, kad jei Abchazija nori padidinti savo gyventojų skaičių, ji turi leisti gruzinams grįžti į savo namus.

Tačiau laikraščio „Nužnaja gazeta“ redaktorė Izida Čanija pažymi, kad Abchazijos valdžios demografinę politiką lemia ne tik ekonominiai, bet ir etniniai sumetimai:

„Mes stengiamės padidinti Abchazijoje gyvenančių etninių abchazų skaičių, - pasakojo Čanija, kai su ja susitikome pokalbiui laikraščio redakcijoje, Laisvės aikštėje, priešais pusiau sugriautą daugiaaukštį pastatą, kuris prieš dvidešimt metų buvo paskutinis Gruzijos kareivių atramos punktas. - Mums labai svarbu žinoti, dėl ko atvažiuoja žmonės ir kokie bus jų santykiai su Abchazija“.

Štai kodėl Abchazija didina gyventojų skaičių tolimos Sirijos pabėgėlių sąskaita, tačiau atsisako priimti etninius gruzinus, gyvenančius vos už šimto kilometrų nuo savo buvusios tėvynės.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: golos-ameriki.ru