Kvailiojimas ar nauja afera?

Žiniasklaida skelbia apie Vilniaus mero Artūro Zuoko pažadą po kelerių metų troleibusus pakeisti tramvajais.

Anuomet man dirbant Vilniaus vykdomojo komiteto komunalinio ūkio finansų sektoriaus vedėju, teko finansuoti Vilniaus troleibusų transporto statinių bei parko statybas. Prisimenu, kaip ilgai ir rimtai tada svarstyta, kas geriau – troleibusai ar tramvajai. Buvo nagrinėjama Rygos, Maskvos, Kijevo, Charkovo ir dar kelių miestų patirtis. Padaryta vienareikšmė išvada – keleivinis tramvajų transportas Vilniui netinka. Pirmasis argumentas – Vilnius kalvotas, tramvajus žiemą per apledėjusius bėgius įkalnės neįveiks, o  skubus bėgių valymas būtų imlus darbui ir brangus. Kita prieštaraujanti tramvajui aplinkybė – Senojo Vilniaus gatvės siauros ir bėgiai gatvės viduryje kliudytų automobilių eismui, nes tramvajui sustojus stotelėje eismą stabdytų įlipantys ir išlipantys keleiviai. Ir trečioji priežastis – sudėtinga bėgių priežiūra (bėgių griovelių valymas nuo šiukšlių, purvo, ledo, sniego). Bėgius nutiesus abiem gatvės kraštais, bėgių priežiūros darbo sąnaudos padvigubėtų.

Tramvajai turi ir daugiau trūkumų. Jie nemanevringi, gatvėje susidarius kamščiui dėl nepaslankumo apsunkina gatvės pralaidumą, o įsibėgėję kreivose gatvėse nušoka nuo bėgių. Įsibėgėti neleidžia ir dažnos stotelės.

Negalima tikėtis, kad vairuotojai savo automobilius paliks garažuose ir bėgs į tramvajų, nes tramvajai nevažinės po kelis tūkstančius miesto kilometrų visais įmanomais maršrutais. Neabejotina, kad tramvajus automobilininkams kelionės ne tik nepalengvintų, bet ir iš esmės ją apsunkintų.

Kaip nusišnekėjimą tenka vertinti kalbas apie tramvajaus be bėgių panaudojimą. Juk tai – tas pats troleibusas, kurį Artūras Zuokas per kelerius metus ruošiasi pašalinti iš Vilniaus gatvių. Šimtų milijonų litų vertės žmonių turtą, neblogai jiems tarnaujantį - į sąvartyną?! Absurdas!

Manęs, buvusio komunalininko, žmonės klausia, kas tai – kvailiojimas, prilygstantis oranžinių dviračių išdalinimo vagims akcijai, ar „abonentinė“, tik jau milijardus litų kainuosianti, afera? Atsakyčiau – pastaroji, ir dar pridurčiau – demokratijos grimasa, leidžianti neatsakingai ir nebaudžiamai švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas.