Lietuva ir užsienis per savaitę

Marius Gorochovsko (viduryje) nuotrauka pavadinimu „Viskas bus gerai!. Su būsimu Lietuvos prezidentu ir Vilniaus meru.“

Šimtas tūkstančių eurų Eligijui Masiuliui ir pilietinė kova su aukštomis kainomis. Partinis suvažiavimas Šiaurės Korėjoje ir prezidentės apkalta Brazilijoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Būna, kad Lietuvos atveju sunku parinkti aktualią naujieną, ir čia tokia dovana iš STT. Pagrindinis klausimas – kas už to stovi (kad teisėsauga veikė savarankiškai, patikėti sunku). Pirmiausiai norisi kaltinti socdemus, kuriuos „šventa“ opozicija daužė kaip įmanydama ir kurie galimai nusprendė iš peties kirsti atgal, nusitaikydami į ligi šiol švariausią oponentą. Žinoma, vargu ar liberalų rinkėjas dabar bėgs pas kairiuosius, bet opozicinėje stovykloje rimtas sąmyšis. Premjeras, komentuodamas įvykį, buvo ryškiai patenkintas tokiu „netikėtumu“ (beje, gal sutapimas, bet kiek anksčiau „tvarkiečiai“ paliko liberalią Vilniaus koaliciją). Antras variantas – konservatoriai, kurių lyderis tiek delsė, o dabar ėmė ir padėjo ant stalo europarlamentaro mandatą. Motyvas – pastaruoju metu partija beveik prarado dešiniojo flango lyderio statusą, tad reikėjo kolegas truputį „nuleisti ant žemės“ ir kartu pervilioti jų elektoratą. Įdomu, kad opozicijai simpatizuojanti prezidentė, turėjusi žinoti, kas įvyks, aktyviai nekomentuoja situacijos, nors „darbiečių“ atveju elgėsi kitaip. Ir vėlgi sunku suprasti, kas tai – konservatorių plano rėmimas, ar nenoras atrodyti šališkai ir „priešintis teisingumui“, jeigu veikia socdemai. O gal tradicinės Lietuvos partijos trenkė liberalams kartu, norėdamos užkirsti kelią sisteminio konkurento atsiradimui, ir būtent todėl niekas nesisvaido kaltinimais „politizuota teisėsauga“ ir „juodųjų technologijų“ naudojimu. Aiškumo turėtų įnešti tolimesnė įvykių eiga.

Antroje vietoje pilietinė prekybos centrų boikoto akcija. Žinoma, ne Prancūzijos, kur socialiniai protestai vos nenuvertė vyriausybės, atvejis, bet jau kažkas. Pažymėtina, kad žmonės entuziastingai sutiko minėtą pasiūlymą, ir tai, jeigu pažiūrėti giliau, negeras ženklas valdžiai. Kitaip tariant, visuomenės viduje (ar tai būtų pienininkai, ar vargstantys pensininkai, ar bedarbis jaunimas) kunkuliuoja agresyvus nepasitenkinimas, o neišsiveržia jis tik todėl, kad nėra rimto iniciatoriaus ir kol kas gelbėja emigracija. Ir čia ne Putino kaltė („Maksimos“ bandymas kreiptis į VSD buvo tiesiog apgailėtinas ir priminė istoriją su A. Butkevičiaus kaltinimais mokytojams), čia pasityčiojimo iš Lietuvos piliečių pasekmė, o valdantieji arba patys tyčiojasi, arba toleruoja „rinkos realybę“. Šiame kontekste belieka tik tikėtis, kad kažkas bus padaryta iki to momento, kai žmonių kantrybės taurė persipildys.

Trečioje vietoje du momentai – konservatorių „rinkiminis arkliukas“ ir Lietuvos banko vadovo V. Vasiliausko „šešėlis“. V. Mazuronis su „darbiečiais“ eksploatuoja migracijos tematiką, o „Tėvynės Sąjunga“ nusprendė sužaisti su Baltarusijos atomine elektrine. Žinoma, būtų gerai, kad šis „branduolinis grybas“ šalia Lietuvos sienos nestovėtų, bet dabartinis konservatorių aktyvumas šioje srityje santykyje su neišvengiama realybe yra pigus politikavimas, kai veiksmas svarbesnis už rezultatą. Tuo metu V. Vasiliauskas įklimpo kaip reikiant, bet jo paties kaltinimai atstovavimu Rusijos oligarcho ofšoriniams interesams pernelyg nejaudina, ir iš savo posto jis trauktis neketina. O ką gi prezidentė, kuri pasiūlė tokį žmogų antrai kadencijai? O prezidentė, pasirodo, nieko nežinojo, nes mūsų galingos specialiosios tarnybos, kurios kiekvieną dieną saugo mus nuo Rusijos įtakos jos, matyt, neperspėjo. O jeigu perspėjo, tai iš viso sunku suprasti, kaip teroristinė valstybė prasiskverbė jau į Lietuvos banką. Bet čia juk nesvarbu. Neaiškūs kaltinimai Lietuvos nepriklausomybės signatarams vos ne Tėvynės išdavyste – čia taip. O ofšoriniai Rusijos milijardieriai – ne.

Užsienis

Pirmoje vietoje Europos santykiai su probleminias partneriais. Anksčiau buvo rašyta, kad bevizio režimo įvedimas su Turkija yra nepageidautinas dalykas. Laimei ES, atrodo, pavyko išsisukti. Iš Ankaros buvo pareikalauta pakeisti kovos su terorizmu įstatymą (susiaurinti „terorizmo“ koncepciją), kas papiktino Erdoganą. Atitinkamai, bevizis režimas gali būti atidėtas neribotam laikui, nepaisant „didžiulės Turkijos pažangos demokratijos srityje“. Tuo pat metu Europoje vis garsiau kalbama apie sankcijų Rusijos atžvilgiu atšaukimą. Iš pradžių už tai pasisakė Prancūzijos deputatai, o dabar tai išprognozavo „Deutsche Bank“ analitikai. Pagaliau, Kazachstano prezidentas Nazarbajevas, viešėdamas Maskvoje, pranešė, kad rudenį turėtų įvykti ES-Eurazijos sąjungos forumas, dėl kurio jis sutarė su Europos Komisijos pirmininku Junkeriu (pažymėtinas pats renginio formatas). Šiame fone pastebimai keičiasi Vakarų spaudos tonas Kijevo, kuris vis labiau kritikuojamas, atžvilgiu (pavyzdžiui, tokia „The Washington Post“ publikacija). Galimai artėja momentas, kai Ukraina arba vykdys Minsko susitarimus, arba bus palikta likimo (suprask, Rusijos) valiai (ką tokiu atveju darys ir sakys Lietuva, neaišku – matyt, aiškins, kad „suklydome kaip ir visi, o orumo revoliucija neišlaikė demokratijos testo“).

Antroje vietoje verta dėmesio žinia iš Brazilijos. Ten ilgai tęsėsi prezidentės Dilmos Rousseff kova dėl valdžios, ir štai senatoriai pusmečiui nušalino ją nuo pareigų. Galutiniam nušalinimai reikalingi du trečdaliai Senato balsų. Šalies vadovė, kaltinama manipuliavimu vyriausybės biudžeto sąskaitomis 2014 m. kovą prieš rinkimus, kuriuose buvo perrinkta į savo postą, vadina tai, kas vyksta, valstybiniu perversmu, ir šiuo atveju iš tikrųjų svarbu suprasti, kokios yra pagrindinės pradėtos apkaltos priežastys. Viena vertus, galima sakyti, kad dėl visko kalta pati prezidentė ir ekonominė recesija. Kita vertus, prieš Rousseff balsavę senatoriai patys nėra šventieji, ir galimai opozicija tiesiog nusprendė pasinaudoti sunkia situacija valstybėje savo naudai. Tiesa, toks jos žingsnis atrodo šiek tiek neatsakingai tuo metu, kai šalyje siaučia Zikos virusas, ruošiamasi Olimpinėms žaidynėms, o visuomenė susiskaldžiusi. Tačiau tuomet į sceną žengia išorinis faktorius – ne paslaptis, kad pastaruoju metu Brazilijos politika nebuvo palanki Jungtinėms Valstijoms (dalyvavimas BRICS ir pan.), tad į procesą gali būti įsitraukęs Vašingtonas (tarp kitko, WikiLeaks pranešė, kad dabartinis laikinas šalies vadovas Mišelis Temeris teikdavo informaciją JAV Nacionalinio saugumo tarybai).

Trečioje vietoje visuotinis Šiaurės Korėjos „Darbo partijos“ suvažiavimas, kuris nebuvo šaukiamas jau kelis dešimtmečius. Kimą išrinko pirmininku, ir apskritai partija stiprėja bei jaunėja. Kita vertus, jos vis labiau kontroliuojama kariuomenė irgi nepraranda pozicijų, nes pastoviai vyksta raketiniai bandymai, ir priešai nesnaudžia – provokuoja pratybomis, dusina sankcijomis. Beje, apie priešus, arba tiksliau apie problemos esmę – suvažiavime Šiaurės Korėjos lyderis daug kalbėjo apie susivienijimą. Jis, žinoma, turi įvykti, bet to nenori JAV (ir stengiasi, kas Seulas irgi nenorėtų), nes tada Pchenjano kaimynams nereikės amerikietiško „stogo“. Netinka tai ir Kinijai, kuriai nereikalingas unitarinis ar federacinis „Samsungo“ ir vandenilinės bombos hibridas, o be to dings regioninių varžovų šantažo instrumentas. Tokioje situacijoje nesiruošiančiam būti žaisliuku svetimose rankose Kimui belieka konsoliduoti valdžią ir stengtis, kad jo šalis galėtų išgyventi bei nors kiek progresuoti.