Lietuva ir užsienis per savaitę

Lietuva yra priėmusi sprendimą pradėti derybas su Norvegijos Vyriausybe dėl galimo vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų NASAMS, kuri naudoja amerikietiškas raketas AIM-120 AMRAAM, įsigijimo. Viena vertus, pagirtinas sprendimas karine prasme. Kita vertus, kyla klausimas: „Jeigu NATO dislokuoja karius ir techniką Baltijos regione, kodėl Aljansas ar Amerika kaip didžiausia mūsų sąjungininkė negali atvežti į visas Baltijos šalis oro gynybos sistemų, kad padėtų ekonomiškai silpnesniems partneriams?“ O kam – tegul perka. Norvegai ir amerikiečiai uždirbs, o mes turėsime „naują pajėgumą, kuris neišvengiamai yra reikalingas norint kariauti šiuolaikinį karą, kad atgrasytume potencialų priešą, tokią ugnies galią, kuri tikrai atgraso ir, esant reikalui, padaro lemtingą žalą priešui“. Nuotraukoje amerikiečių karys su raketa AIM-120 AMRAAM rankose. Nuotr. nationalinterest.org

„Gerėjantis“ gyvenimas Lietuvoje ir reakcija į rusiškas monetas. Erdogano viražai ir Rusijos ekonomikos perspektyvos. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuvoje

Pirmoje vietoje Lietuvos gyventojų nuomonė apie gyvenimą šalyje ir jos institucijas. Keturi iš dešimties apklaustųjų įsitikinę, kad per pastaruosius du mėnesius reikalai Lietuvoje iš esmės krypo teigiama linkme, tuo tarpu priešingos nuomonės laikosi šeši iš dešimties respondentų. Lietuvos demokratijos veikimu stabiliai nepatenkinti apie 50 procentų valstybės piliečių (tiesa, tarp patenkintų tie, kurie uždirba daugiau nei 1000 eurų per mėnesį, dirbantys valstybiniame sektoriuje, dešiniųjų politinių pažiūrų gyventojai). Labiausiai lietuviai liepos mėnesį nepasitikėjo Seimu – 69 proc., Vyriausybe – 56 proc., komerciniais bankais – 51 proc., teismais – 50 proc. (įdomiausia, kad tokias institutais kaip prezidentūra, Valstybės saugumo departamentas ir Lietuvos žiniasklaida pasitiki daugiau negu 50 procentų apklaustųjų – turbūt, tie patys, kam patinka lietuviška demokratija). O dabar epilogas – naujausi Statistikos departamento duomenys rodo, kad vien pirmąjį šių metų pusmetį iš Lietuvos išvyko 23 tūkst. gyventojų, tai yra teoriškai išnyko dar vienas nedidelis miestelis.

Antroje vietoje „ženkliai“ sustiprintas Lietuvos saugumas. Povilo Plechavičiaus poligone pirmą kartą išbandytos savaeigės haubicos PZH2000, kurias kariuomenė įsigijo iš Vokietijos – kol kas keturias (iš tiesų rimta jėga), o po trejų metų jų turės 21, iš kurių dvi mokomąsias ir tris – atsarginėms dalims. „Tai naujas pajėgumas, kuris neišvengiamai yra reikalingas norint kariauti šiuolaikinį karą, kad atgrasytume potencialų priešą. Tai yra tokia ugnies galia, kuri tikrai atgraso ir, esant reikalui, padaro lemtingą žalą priešui,“ – aiškino Lietuvos sausumos pajėgų vadas brg. gen. Valdemaras Rupšys. Apie tokį dalyką kaip aviacija, jis, būdamas sausumos pajėgų atstovu (o gal todėl, kad Lietuva jos iš esmės neturi), matyt negirdėjo. Šiame kontekste mėgstama kalbėti apie karo Ukrainoje pavyzdį, bet vėlgi pamirštama, jog oro pajėgos ten jau seniai nenaudojamos, kas ir lemia artilerijos svarbą. Tokiu būdu, be patrankų reikia dar priešlėktuvinės gynybos. Matyt, todėl Lietuva yra priėmusi sprendimą pradėti derybas su Norvegijos Vyriausybe dėl galimo vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų NASAMS, kuri naudoja amerikietiškas raketas AIM-120 AMRAAM, įsigijimo. Viena vertus, pagirtinas sprendimas karine prasme. Kita vertus, kyla klausimas: „Jeigu NATO dislokuoja karius ir techniką Baltijos regione, kodėl Aljansas ar Amerika kaip didžiausia mūsų sąjungininkė negali atvežti į visas Baltijos šalis oro gynybos sistemų, kad padėtų ekonomiškai silpnesniems partneriams?“ O kam – tegul perka. Norvegai ir amerikiečiai uždirbs, o mes turėsime „naują pajėgumą, kuris neišvengiamai yra reikalingas norint kariauti šiuolaikinį karą, kad atgrasytume potencialų priešą, tokią ugnies galią, kuri tikrai atgraso ir, esant reikalui, padaro lemtingą žalą priešui“. O tuo tarpu šauktiniai skundžiasi, kad negavo žadėtos kompensacijos už studijas.

Trečioje vietoje eilinis Lietuvos ir Rusijos priešpriešos epizodas. Mega įvykis: Rusijos centrinis bankas į apyvartą išleido penkių rublių nominalo monetą, kurioje tarp dviejų penkiakampių žvaigždučių yra užrašas „Vilnius“, 1944 metų liepos 13 dienos data, kai Raudonoji armija užėmė Vilnių, ir nuimta Žaliojo tilto karių skulptūra. Na išleido ir išleido. Ne, prasidėjo eilinė isterija – „spjūvis Lietuvai“, „Rusija išleido sovietų „išlaisvintų“ (pabrėžtinai kabutėse) miestų progines monetas“ ir panašiai. Net URM sureagavo. „Mums nekyla jokių abejonių dėl Raudonosios armijos vaidmens ir vietos Lietuvos istorijoje,“ – pareiškė Užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius Rolandas Kačinskas, pridurdamas, kad Rusija parodė esanti nepasirengusi istorinei tiesai apie sovietinę Lietuvos okupaciją. Šiame kontekste pažymėtini keli dalykai. Pirma, atitinkamos mūsų isterijos tik suteikia Maskvai progą viešai pasišaipyti (o jų propaganda gerai moka tai daryti) iš neadekvačių pribaltų. Antra, norisi, kad mes vieną kartą sugebėtume atskirti pelus nuo grūdų. Be abejo, po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Lietuva liko okupuota SSRS, bet tai nepaneigia fakto, jog sovietų armija išlaisvino šalį nuo nacių. Dabar gi iš mūsų valdininkų reakcijos galima suprasti, jog jai nereikėjo to daryti. Ar kaip? Vienai, Prahai, Budapeštui, Belgradui, Berlynui ir daugybei kitų Europos miestų (valstybių) irgi „nekyla jokių abejonių dėl Raudonosios armijos vaidmens ir vietos“ jų istorijoje, bet jie, neužmiršdami sovietinio režimo pėdsako, gerbia sovietinio kario žygdarbį. Gal mums irgi pabandyti ramiau ir tiksliau reaguoti į atitinkamus įvykius.

Užsienis

Be komentarų.

Naujausia apklausa parodė, kad Vokietijos kanclerės Angelos Merkel darbas tenkina 47 procentus vokiečių, tai yra 12 procentų mažiau, nei liepos mėnesį. Tuo pat metu Bavarijos ministro pirmininko Horsto Seehoferio populiarumas padidėjo iki 44 procentų, pridėjęs 11 procentų, palyginus su liepa. Šių metų vasarį H. Seehoferis Maskvoje susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Rusijos vadovo atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pranešė, kad rudenį gali įvykti dar vienas politikų susitikimas.

Pirmoje vietoje Turkijos politikos simptomai. Po nepavykusio perversmo pasirodė, kad Erdoganas gali kardinaliai pakeisti savo užsienio politiką. Staiga prie NATO bazės prasidėjo demonstracijos, kurių metu buvo sudeginta JAV vėliava. Vienas Amerikos generolas leido sau susirūpinti tuo, kad Turkijos kariškiai, su kuriais buvo bendradarbiaujama, dabar dingsta, ir gavo iš Erdogano atsaką: „Tai ne tavo reikalas. Tu kas toks?“ Vainikavo viską daugiau negu vienareikšmiškas jo pareiškimas: „Vakarai remia terorą ir yra pučistų pusėje“. Atrodytų, lūžis įvyko. Bet štai Turkijos užsienio reikalų ministras tuo metu, kai Asadas su Maskvos pagalba beveik pribaigė radikalus Alepos mieste, sako: „Visos atakos Alepos mieste, taip pat aviacijos smūgiai, turi būti nedelsiant nutrauktos“. Ir pabandyk suprasti – tai pareiškimas dėl vaizdo (juk negalima ilgą laiką remti Sirijos opoziciją, o po to staiga pakeisti savo poziciją) ar Erdoganas vis dar nori nuversti Asadą ir nesiruošia remti Rusijos šiuo klausimu? Matyt, viskas (taip pat ir „Turkijos srauto“ klausimas) spręsis jo ir Putino susitikimo metu rugpjūčio 9 d. Sankt-Peterburge.

Antroje vietoje „Spiegel“ publikacija apie tai, kad JAV generolas F. Bridlavas, kuris dar visai neseniai vadovavo NATO pajėgoms Europoje, buvo vienas iš tų, kas aktyviai kurstė karinį konfliktą Ukrainoje. Tai rodo hakerių nulaužti jo elektroniniai laiškai. Tuo pat metu Jungtinių Valstijų prezidentą ir Vokietijos kanclerę generolas ir jo bendraminčiai vertino kaip kliūtį savo planams aktyviau remti Kijevą karinėje srityje. Ši publikacija iš esmės tik patvirtina hipotezę, kad Vašingtone jau seniai konkuruoja dvi pozicijos – viena linkusi kovoti su Rusija iki paskutinio ukrainiečio, o kita – derėtis, o galbūt ir susitarti su Putinu. Na o tie, kas šventai tikėjo, jog amerikiečiai nori taikos Ukrainoje, pagaliau turėtų įsitikinti, jog jie visai ne „balandžiai“ (nors, nenorint matyti tiesos, visada galima išvadinti „Spiegel“ Kremliaus ruporu). Tuo metu Savčenka metė ponui prezidentui ir kompanijai: „Dėl šio labiausiai politizuoto karo jūs, kalės, atsakysite, kaip ir dėl maidano“ (detaliau čia ČIA). Petras Porošenka nusprendė atsakyti. Geriau jis to nedarytų, nes eilinį kartą apsikvailino. Pradėjo kaip ir teisingai: „Tragedija (Ilovaisko katilas) įvyko ne todėl, kad mes paradą surengėme, o todėl, kad agresorius įsiveržė į mūsų žemę“. Iš tiesų galima sutikti su teiginiu, kad ukrainiečiai buvo sutriuškinti Ilovaiske su Rusijos kariuomenės pagalba. Tačiau toliau prasidėjo: „Ir kada dešimtys tūkstančių reguliarių RF karinių pajėgų įsiveržė pas mus, bandymas surasti bet kokias kitas priežastis – tai neteisingas paaiškinimas (rus. перекладывание с больной головы на здоровую). Mes visada turime atsiminti, kad mes susiduriame su agresija prieš nepriklausomą suverenią Ukrainą, su ginkluota RF agresija, kuri prasidėjo būtent tada“. Ir vėl dešimtys tūkstančių – gerai, kad ne šimtai. Be to, išeina, kad Rusijos puolimas prasidėjo ne Kryme ir ne Slaviankse, o tik Ilovaiske (jau reikėtų vieną kartą apsispręsti, kada būtent). Pagaliau, pasirodo, dėl Ilovaisko kalti ne tie, kas sugriovė Ukrainos kariuomenę, ne kvaili ir/ar parsidavę Ukrainos generolai ir politikai, o išimtinai Rusija. Būtų juokinga, jeigu nebūtų taip liūdna... Gaila tos Ukrainos, paprastų jos žmonių. Tiesa, sakoma, kad kiekviena tauta nusipelno tokių vadovų, kokia ji pati, bet vis tiek gaila. Ukraina nusipelno geresnės dalios.

Trečioje vietoje neaiškios Rusijos ekonomikos perspektyvos. Čia kairė ranka nežino, ką kalba dešinė. Pavyzdžiui, ekonominės raidos ministras A. Uliukajevas sako, kad artimiausiu metu šalies ūkis pradės augti. Darbo ministras M. Topilinas prabilo apie realaus darbo užmokesčio augimą. Net TVF mano, kad kitais metais Rusijos ekonomikos smukimas baigsis. Bet štai finansų ministro pavaduotoja T. Nesterenko konstatavo: „Jeigu nieko nekeisti, kitų metų pabaigoje mes neturėsime nei rezervų, nei galimybės mokėti atlyginimus, mes turėsime rimtų ekonominių bėdų“. Dar daugiau – net Baltarusijoje galvojama, kad ekonominiai kaimyno reikalai blogės. Tai kieno prognozė teisinga? Greičiausiai tų, kurie nustato pasaulines naftos kainas. Pastaruoju metu „juodojo aukso“ kaina vėl pradėjo kristi, bet dar sunku teigti – tai ilgalaikė tendencija (planas) ar laikinas reiškinys. Šiame kontekste manytina, kad, jeigu nafta kainuos apie 50 dolerių už barelį, Rusija atsilaikys. Jeigu kris iki 35 dolerių – bus sunku, bet kita vertus tokia situacija privers imtis reformų anksčiau negu po Putino perrinkimo 2018 m. Bendrai paėmus, panikuoti rusams dar anksti, bet susirūpinti verta – pirmiausia todėl, kad vis dar nėra aišku, kaip būtent valdžia ketina spręsti kilusias problemas ir kada rengiasi pereiti nuo tikėjimo, jog viskas išsispręs savaime, prie realių (tam tikrais atvejais socialiai skaudžių – pavyzdžių pensijinio amžiaus didinimas) veiksmų. Kol kas psichologinis lūžis Rusijos elito galvose (supratimas, kad toliau kaip anksčiau jau nebus), atrodo, dar neįvyko.